"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2003 m. liepos 16 d., Nr. 14 (59)

PRIEDAI

Tebevykstanti kova, arba
Kaip suprasti tironus

“Horizontuose” (Nr. 12) yra rašinys „Kas laukia pasaulio“, ir jame Petras Katinas aprašė kai kurių laukėjų prognozes. Laukėjai – amerikiečių konsultacinė kompanija “Global Business Network”, oficialiai aptarnaujanti JAV Kongresą.
Technikos, elektronikos laimėjimai, gamtos pokyčiai ne jų vienų prognozojami, bet štai matome jų pranašaujamus žmonių dvasios pakitimus. Kažkodėl teigiama: „Savižudybės taps socialiai priimtinos, o ilgas gyvenimas bus vertinamas kaip egoizmo apraiška“. Vien tokį sakinį paskaičius galima spręsti juos manant, kad tais jų prognozuojamais laikais nebus Dievo tikėjimo. Jie nekalba, – ar tik trumpame rašinyje neperduota jų nuomonė, – ar bus religija. Gal bus, bet netikra, nukenksminta, ir tą jau patys prognozuojame matydami, kas dabar vyksta ir kaip pamažu kuriama religija be Dievo. Nureliginimas nedaromas atvirai, kaip per Prancūzų revoliuciją, kada vadinamieji revoliucionieriai sakė, kad garbinsią Išmintį vietoje Dievo. Nesielgiama ir kaip per bolševikų revoliuciją, kai buvo sakoma, kad nieko negarbins, o ėmė garbinti savo vadus. Abi formos nepavyko, ir dabar elgiamasi slaptai, ne visiems pastebimai. Imamos tos pačios išorinės religijos apraiškos ir pamažu daroma, kad jose neliktų Dievo. Į Dievo vietą grūdamas žmogus ir mokinamas pats save garbinti, ir jam kurį laiką net malonu tą daryti, todėl sulauktas nemažas pasisekimas. Tai vyksta, taip kovojama, ir tai yra naujausia ateizmo rūšis.
Tiesa, ši ateizmo rūšis atsiradusi ne dabar, jos gairės seniai nusakytos. Viliaus Bražėno knygoje “Nauja pasaulio santvarka” skaitome apie Italijos komunistų partijos steigėją Antonijų Gramšį ir jo numatymus, kaip pritaikyti religiją marksizmui skelbti ir iš jos pašalinti Dievą. Paskaitome ir su šiokia tokia nuostaba matome panašius procesus dabartyje. „Daug kur išaukštinamas ne Kūrėjo autoritetas, o jo kūrinys – Žmogus, dekaloginės teisingumo taisyklės keičiamos į reliatyvias tiesos sąvokas“ (P. 110). Mat, „materializmu ir teroru religijos neįmanoma sunaikinti“. Taip rašė, o mes matėme, kad anais būdais religija Lietuvoje buvo naikinta ir nebuvo nugalėta ir todėl dabar kitaip naikinama, o Vakaruose tas kitoks naikinimas tęsėsi jau seniau.
Pakeista religijos kryptis ir pasukta ne į Dievą, bet į žmogų. Žmogus padarytas visa ko centru, viskas bandoma palenkti jo poreikiams tenkinti. Aišku, ne patenkinti, bet palikti suklaidintą ir nuvesti norima kryptimi. Ryškus tos krypties veiksmas buvo vadinamoji išlaisvinimo teologija. Buvo gal per daug ryškus, todėl beveik nugalėtas. Sklidęs skurdžioje Lotynų Amerikoje. Kristus beveik paverstas žemišku revoliucionieriumi, tarsi kovotojas su turtine nelygybe.
Tiesa, žinome, kad Jis mylėjo vargšus, tačiau iš kitos pusės netapo turtų skirstytoju ir dalytoju. Visiems liepė mylėti vargšus ir patiems pasidalyti, o tai nėra smurtinė revoliucija. Sakė turtuoliams: neįeisite dangun, prie turtų prisvilę, bet jų turto neatėmė, tik norintiems tą padaryti leido patiems savo turtus išdalyti. Tai revoliucija, bet ne žemiškąja prasme.
Dabar ėjimas žmogaus link nuo Dievo vyksta ne taip atvirai, sunkiau pastebimas ir todėl vietomis laimi žmonių sąmonę. Tenka susidurti, kuo žavisi dabarties tikintieji. Štai mintys, žodžiai, kuriais tikisi save išgelbėti: „Esu nuostabus, nepakartojamas. Kada tai suprasiu ir įsidėmėsiu, prasidės mano tobulėjimas“.
Gerai, jeigu dar liktų Dievui vietos ir Jam būtų dėkojama už manęs nepakartojamo sukūrimą. Dažniau tas tyliai užmirštama. Matyt, būtų neoru ir asmenį sumenkintų, o nemenkas, leidžiama manyti, ir toliau tobulės.
Kažkada buvo kitaip. Šventumo siekiantys ir šventieji garbino ne save, bet Dievą, gėrėjosi Juo tobulu ir save užmiršdavo. Dievas prie jų pasilenkdavo Pats, Jo rankose jie tobulėjo. Išsiugdė šventumą. Kas bus dabartiniams save adoruojantiems? Yra neblogų save garbinančių. O stebuklų ir šventumo kol kas nematyti. Gal bus, jei gėrėjimasis vyks kartu su dėkojimu Dievui?
Nesantis Dievas negarbinamas – tai dabarčiai gana būdinga, ir pavyzdžiai matomi visoje Lietuvoje. Neretai sklinda iš “Mažosios studijos”: „Kam garbinti? Kam šlovinti? Kaip Jis drįsta pats to reikalauti – Jis nekuklus“. Ir vis matuojama žmogiškais masteliais. Ir vis būdingai vartojami nepagarbūs žodžiai. O kai kalbama apie žmones, dabar pamėgtus skelbti jų potyrius, tai vis su išskirtiniu dėmesiu, kaip apie reikšmingiausius įvykius.
Tai klaida ar klasta? Gerai žmogų gerbti, reikia ir privaloma, bet tik Jame, Dieve, o ne virš Dievo.
Dievo negerbimas net giriamas ir rodomas kaip pažangi naujovė – taip padaryta kun. Juliaus Sasnausko “Laiške redaktoriui” (“Naujasis židinys – Aidai”, Nr. 4). Ten pasigėrėta, kad skaistus, pamaldus šv. Kazimieras su kryžiumi ir lelija rankose žmonėms nepatrauklus. Anaiptol nepaliūdėta dėl tokios žmonių nuostatos. Paliūdėjimas nors ir nebūtų labai veiksmingas, bet suprantamas, o laiške būtent pasigėrėta tuo nepatrauklumu. Ir išeitis surasta - jeigu anoks šventasis nepatinka, tai reikia pagaminti kitokį, kad patiktų. Toks ir atrastas Kaziuko mugėje su kauke prie laužo, su visais besilinksminantis, gal ir alų geriantis, į ten besisukiojančią Marceliukę žvilgčiojantis ir labai populiarus.
Atpasakota, pagirta kaip naujovė toks šventųjų populiarinimo būdas, nes kitaip jiems teks užmarštyje laukti gal kokių priespaudos dienų, kada kam nors pritiks ir šventi šventieji. Prisiminta, kad taip buvo pas mus okupacijos metais. Tada šventojo reikėjo, ir kur nors zakristijos palėpėje švytinčiomis akimis sesiukė vienuolė surengdavo apie jį vaidinimėlį. Dabar – tegul jis žmones linksmina jų būdu arba bus nereikalingas.
Nenaujas tas linksmybių norėjimas. Kūno malonumai visada lengviau suprantami, geidžiami ir, nors mažai ką duoda, bet lengviau pasiekiami. Dažnai jie ir nenuodėmingi, bet kažkodėl nėra šventojo pasilinksminimų globėjo. Gal tokių dar bus, bet greičiau nebus, nes jie ir dauga ką leidžiamieji yra pavojingi. Savo lengvu prieinamumu, paviršutinišku patrauklumu jie turi tendenciją tapti tikrojo džiaugsmo pakaitalu, o tai klaidina ir dažnai yra pražūtinga. Nebent atsirastų saikingumo linksminantis šventasis.
Nenauja, nes visada taip buvo, yra tai, kad tikras šventumas nėra gerbiamas savaime. Kaip pavyzdys gali būti prieš gerą šimtmetį parašytoje Akselio Miuntės knygoje „Apysaka apie San Mikelę“ aprašymas, kaip ten buvo vertinami šventieji , kad ir ten buvo nekoks jų supratimas. Kaimas ginčijosi su kaimu, kad vienų globėjas, šv. Antanas, tai bent šventasis – jis daug stebuklų padaro. Net už Kristų pranašesnis, nes Kristus tik numirė, o dabar Jo stebuklų nematyti. Medžiaginis naudingumas visada buvo suprantamesnis.
Būtų nauja, jeigu daug kunigų imtų skelbti taip, kaip aname “Laiške redaktoriui“ parašyta: nepatinka šventi šventieji, tad pasigaminkite kokius nors jus linksminančius, ir Bažnyčia tam pritars.
Tada būtų laimėjęs komunistas Gramšis, kurį jėzuitas Malachis Martinas pavadino svarbesniu ir už Leniną, nes jis pasirinko “kultūrines grumtynes“ religijos šaknims pakirsti; arčiau tiesos tada būtų ir prognozuotojai iš “Global Business Network”.
Žaidimai patrauklūs savaime, o šventumui siekti, vertinti ir pamilti reikia darbo. Darbo neatsisakyti – taip visada buvo skelbiama, dar tebeskelbiama ir vis dar į tai atsiliepiama.
Prigimtis prieštaringa, ją galima palenkti Dievo negarbinti, o ir pati neraginama gali palinkti taip elgtis. Tokia ji visada buvo. Akin krinta ir dabartinės bažnytinės Dievo garbinimo procesijos, kuriose eidami žmonės nežinia ką veikia. Jos pavirto į keistus pasivaikščiojimus, bet ką tarpusavyje šnekučiuojantis. Ir kas ten jaučia jų tikrą paskirtį?
Procesijose šnektelėdavo ir senesniais laikais Lietuvoje prieš okupaciją. Vyresnio amžiaus vienuolė prisimena: jos jaunystės metais vyrai Velykų procesijoje eina ir kalbasi apie mėšlavežį. Jai tai atrodė nepriimtina, bet galima suprasti ano laiko valstietį, kuriam ūkio reikalai buvo visas jo gyvenimas ir jam labai svarbūs. Dabar šnekučiuojamasi apie bet ką, kas ir nėra svarbu: ką pusryčiams valgys, kuo dažė kiaušinius, kada kam 100 litų skolino ir pan.
Ką ten procesijoje, ir šventos Komunijos laukdami, ypač kai dėl žmonių daugumo ir šventoriuje komunija dalijama – ir tada jos laukiantieji kalbasi ir pyksta, protestuoja, kad kunigas su Švenčiausiuoju ilgai neprieina, o gal jiems jau norisi bėgti namo vaišintis. Tai negi tokį elgesį pagirti ir visiems rekomenduoti žinant, kad ir peikiamas jis neišnyks, o pagyręs gali populiarus pasidaryti, nes daug yra tokio elgesio mėgėjų. Visada buvo, tik priespauda išryškina tokio elgesio neprasmingumą. Gali būti, kad bažnyčioje tik iš įpratimo pagarbiau apsieinama. Kiekvieno viduje gal ir tada būna triukšmas, o ne pagarbus Mylimojo laukimas, tik išryškėja triukšmas mažiau varžančioje aplinkoje. Bet daugiau varžiusi aplinka palieka daugiau laisvės – ir toks yra paradoksas.
Atmetamas garbinimas. Taip gali būti atmestas Dievas, nes Dievo nėra tokio, kurio nereikėtų garbinti. Toks būtų ateistų ir prognozuotojų sėkmės laidas, bet galima ir nesėkmė, nes laidas nesėkmei yra ir tebevykstantis Lietuvoje pasipriešinimas.
Ne visi siūlo negarbinti. Vyskupas Rimantas Norvila dar šiais metais sakė apie Velykas: tai ne pavasario šventė, ne tik margučiai ar pasivaišinimas. Kiekvienais metais ir šiais metais daug kam būna “tik”. Tad gal neverta aiškiai tą sakyti? Visada reikėjo tą sakyti, nors ir žinant, kad ne visi paklausys. Vengti susižavėti raginimu, kad tegul šventieji (gal ir Dievas) prisitaiko prie daugumos skonio ir tada bus populiarūs.
Tebėra sakoma, rašoma ir įprastai. Druskininkuose ant bažnyčios durų pakabinta ištrauka kun. A.P. Žygo kalbos, pasakytos atkuriamajame suvažiavime. Neparašyta, kokio atkuriamojo, gal ateitininkų. Tyčia ar netyčia neparašyta, bet išėjo prasmingai – bet ko atkuriamo. Ir sukurti, ir atkurti tik taip galima. Verta paskaityti tą ištrauką: Ateikite visi, kas tik norite. Ateikite tikintys ir netikintys,(…) atradę ir ieškantys. Ateikite, niekad skausmo nematę. Ateikite kadaise persekioti, pažeminti už tikėjimą, ateikite kadaise persekioję ir pažeminę kitus. (…) Ateikite dirbti, mokytis, mąstyti. Ateikite kurti, o ne griauti. Ateikite tarnauti, o ne valdyti. Ateikite gauti, bet mokykite duoti. Ateikite klausti, bet mokykitės klausytis. Ateikite kalbėti, bet mokykitės išgirsti. Ateikite pasiguosti, bet mokykitės paguosti. Ateikite ieškodami supratimo, bet mokykitės suprasti. Ateikite tam, kad jums labai reikia šios bendruomenės, bet būkite čia, kada jūsų kitiems reikės. Ateikite, nes čia gera būti, bet padarykite, kad būtų dar geriau. Ateikite visi. Ateikite iš visur, kur tik buvote. Studijuokime, diskutuokime, mąstykime, tobulinkimės, melskimės, tarnaukime, mirkime sau ir dalykimės šiais Dievo dovanotais laimėjimais, kurie ateis iš mūsų darbo, kad tauta galėtų prisikelti. Bet virš visko ateikite ne dėl savęs, ne dėl kito žmogaus, bet dėl Kristaus. Tai yra mūsų vienintelė prasmė. Tai sunkiausiai suprantamas, sunkiausiai pasiekiamas, bet vienintelis kelias.
Tas kritimas paskelbtas, be abejo, žinant, kad visi neateis. Niekada visi neateidavo, bet buvo skelbiama. Nauja būtų neskelbti, tačiau piktai nauja yra jau žinomo pikto laimėjimas. Pikto, kuris labai stengiasi laimėti ir gerai supranta, kuris trukdys yra didžiausias. Atrodo, kad kai sovietinė imperija keitė savo pavidalą, kada jai reikėjo žmonių jausmais pasinaudoti ir ji sprendė, kuriuos atpalaiduoti jai pavojingiau – tautinius ar religinius, ji pasirinko atpalaiduoti tautinius jausmus kaip mažiau jai pavojingus. Jau minėtame “Naujajame židinyje – Aiduose” (Nr.4) keliuose straipsniuose išsamiai analizuojama Justino Marcinkevičiaus kūryba, kodėl ji buvo patraukli sovietiniam žmogui ir kodėl tokia pat pasiliko mažai pasikeitusiam posovietiniam. Įdomi analizė, ir iš jos matyti, kad toje kūryboje sukoncentruotas sovietinės transformacijos vyksmas: vis užsakymai, vis leidimai, ir poetas tarnauja valdžiai. Gal jam malonu, kad leidžiama, ir todėl tiksliai rašo tai, kas leidžiama: dozuotas patriotizmas ir kova su religija. Mums atrodytų, kad tautiškumas – tai politika, tai valstybė, tai yra labiau apčiuopiama ir režimui turėtų būti pavojingiau. O jis gudrus, jis mato, kad religija yra pavojingesnis priešas, nes tik ji garantuoja laisvę, ir todėl pirmiau eksperimentuoja su tautiškumu. Štai kas rašoma Dalios Zabielaitės straipsnyje “Apie (ne)viliojantį užkalbėjimą” : “Dienoraščio be datų” (1981) autorius rašė:”Reikėjo naujos būsenos, naujos pasaulėjautos, kurią būtų galima paskelbti sau ir žmogui kaip išsigelbėjimą. Reikėjo “poetinės religijos”. Bent vieno žodžio, kuriuo patikėtum pats, kurį galėtum ištarti arba ištylėti” (DN 166). Tas žodis – tai “Mažvydo” epiloge prie “Katekizmo” palinkusiųjų skanduojama “Lie-tu-va”. Galima numanyti, kad toks skandavimas to meto skaitytojui turėjo tapti savotišku brangiai nekainuojančiu laisvės apsireiškimu. O šią neautentišką laisvę buvo galima patirti tik prisitaikius prie sovietmečiu ištobulintų dvejopų žaidimo standartų. Juk dramos epilogas skaitytoją kviečia susitelkti ties religinio turinio knyga – Mažvydo “Katekizmu”, ir susikaupus jame aptikti, pagal autoriaus intenciją, vienintelį svarbų žodį “Lietuva”. (…) Bet jeigu knyga – “Katekizmas”, tai nesunku numanyti, kad vienintelis svarbus žodis joje turėtų būti kitas, atveriąs kitą pasaulėžiūrinę ir etinę programą. (…) tas žodis – Dievas, kurio vardo komunistinės okupacijos metais dauguma tarti negalėjo, o gal nenorėjo“.
Tai buvo metai, kai buvo negalima ar nenorima tarti ir žodžio “Lietuva”, bet jį ištarti anksčiau buvo leista, teisingai supratus mažesnį jo pavojų tironams. Kol leistas ištarti žodis Dievas, reikėjo pakeisti jo prasmę, ir prasmė ligi šiol keičiama. Laimei ne visi pasiduoda tebevyksta kova.
Tironai supranta, jog didžiausias nelaisvės priešas yra katalikybė. Tai skamba paradoksaliai, nes ji uždeda žmonėms varžtus ir tarsi nesiderina laisvė su varžtais, žodžiais jos yra priešybės. Yra pagunda nesuderinti ir nepatikėti, kad kaip tik tie varžtai yra Dievo vaikų laisvė ir vienintelė tikrai galima laisvė.
Matome, kad tokiu netikėjimu pasinaudoja tironai ir prognozuotojai. Į tikinčiųjų sąmonę įbrukamas panašus į religiją pakaitalas be esmės, esmė paslapčiom išplėšiama, o apiplėštajam dar ilgokai atrodo, kad jis tikėjimą turi.
Esmė yra tikinčiojo ryšys su tikrai Esančiuoju. Esmė sugraužiama, lieka religijos lukštas, o turinio – Dievo – ten nebėra. Lukštu kurį laiką apsigaudinėjama. Vaizduojamasi tikinčiu, religingu. Ilgainiui lukštas nepatenkina, ir manoma, kad religija nuvylė, tad atsisakoma ir lukšto.
Toks kelias tironų ir prognozuotojų norams įgyvendinti, bet yra ir kitas kelias. Garbingas kelias tų, kurie priešinasi nelaisvei, ir galima džiaugtis, kad vis dar yra einančių tuo keliu.

Gražina TRIMAKAITĖ

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija