Neišspręsta Karaliaučiaus
krašto problema
|
V.Churchillis, H.Trumanas
ir Stalinas |
Baltijos valstybėms tampant Šiaurės
Atlanto sąjungos (NATO) ir Europos Sąjungos (ES) narėmis, neišspręsta
Karaliaučiaus krašto problema tampa itin aktuali tarptautinėje
plotmėje.
Įsidėmėtina, jog dabartinis Karaliaučiaus teritorijos statusas
nėra visiškai nustatytas tarptautinėje struktūroje. Kyla daug
klausimų dėl Rusijos buvimo šiame krašte teisėtumo. Iš tiesų galime
drąsiai teigti, kad Sovietų Sąjunga šį kraštą po Antrojo pasaulinio
karo pasigrobė neteisėtai.
1945 m. liepos 22 d. sovietai pateikė Potsdamo konferencijai juodraštį,
reikalaudami patvirtinti vakarines Sovietų Sąjungos sienas, įjungiant
Karaliaučiaus kraštą į Sovietų Sąjungos sudėtį.
Iš Didžiosios Britanijos vyriausybės Potsdamo konferencijos protokolo
ir delegacijos pasirengimo deryboms medžiagos, randamos V.Churchill
archyvų centre, Kembridžo universitete bei Nacionaliniame archyve
Londone, matoma, kad jei žymūs britų kariškiai darė išvadas, jog
jokiu būdu negalima leisti įsigalėti Rusijai Baltijos pajūryje
ir jokiu būdu taip pat negalima leisti rusams įsteigti karinių
bazių, tai tuo tarpu Britanijos užsienio reikalų ministerija žodžiu
buvo pripažinusi Baltijos valstybių inkorporavimą į Sovietų Sąjungą
Anglų ir sovietų 1942 metų sutartyje. V.Churchill rašė prezidentui
H.Truman:
mes galbūt būsime pajėgūs patenkinti juos (rusus) dėl
jų išėjimo nuo Juodosios iki Baltijos kaip dalį bendrojo išsprendimo.
Visi šie klausimai gali būti išspręsti tik prieš susilpninant
Jungtinių Amerikos Valstijų armijas Europoje. Jei jie nebus išspręsti
prieš Jungtinių Amerikos Valstijų armijų išvedimą iš Europos (...),
nebus galimybių palankiam sprendimui ir labai mažai šansų išvengti
Trečiojam pasauliniam karui. Tad šiam ankstyvam ir greitam susitvarkymui
su Rusija mes turime mesti savo viltis.
Iš tiesų, kaip parodė istorija, šis tradicinis britiškas požiūris
bandyti patenkinti Rusiją, atsižvelgti į tai, kas dar neseniai
buvo vadinama teisėtais Rusijos interesais, kokia tai tarpinė
pozicija tarp amerikiečių ir rusų, gal net ir paaukoti Karaliaučių
ir Baltijos valstybes, yra milžiniška klaida, kurią mes privalome
išryškinti. Laimei, toks galutinis taikos sureguliavimo sandėris,
prasidėjus šaltajam karui, neįvyko.
Amerikiečiai laikėsi nuoseklios Baltijos valstybių inkorporacijos
į Sovietų Sąjungą nepripažinimo politikos. H.Truman, nors jis
ir nesipriešino sovietų siekiui įsigyti Karaliaučiaus uostą, rūpėjo
etniniai šio krašto klausimai. Štai kaip atsispindi galutinių
Potsdamo konferencijos išvadų diskusijos Didžiosios Britanijos
vyriausybės Potsdamo konferencijos protokole: Ponas Byrnes (JAV
valstybės sekretorius) pasakė, kad buvo kai kurie nuomonių skirtumai
paragrafe dėl vakarinių Sovietų Sąjungos sienų, tačiau visi jie
buvo susiję su britų ir amerikiečių delegacijų troškimu išaiškinti,
kad nebus jokių teritorijų pervedimų prieš Taikos konferenciją.
Buvo svarbiausia, kad nebūtų jokių dvejonių dėl šio dalyko. Ir
Jungtinių Amerikos Valstijų delegacija buvo supykinta sovietų
pasipriešinimui įdėti žodį provisionaly (lietuviškai laikinai
ar parengtinai) pirmajame paragrafe ir taip pat žodžius subject
to expert examination of the actual frontiers (pritarus ekspertų
esamų sienų ištyrimui). Molotovas pasakė, kad nesusipratimų tarp
trijų delegacijų iš esmės nebuvo . Sovietų delegacija visiškai
priima poziciją, kad negali būti įvykdyta teritorinių pervedimų
iš anksto prieš Taikos konferenciją, ir toliau, kad pati siena
negali būti detaliai delimituota be ekspertų ištyrimo vietoje.
Svarbu pabrėžti, kad sovietai sutiko svarstyti savo vakarines
sienas galutinėje Taikos konferencijoje ir įsipareigojo neinkorporuoti
Karaliaučiaus ir nenužymėti savo vakarinių sienų be šios būsimos
Taikos konferencijos. Įdomu pastebėti, kad štai Stalinas pasirašė
po žodžiu Lietuva, bet ne kokia nors Lietuvos SSR. Kalbama ir
apie Rytprūsius. Tačiau, kaip pastebėjo H.Truman, sovietai sulaužė
visus susitarimus: ir Teherano, ir Jaltos, ir Potsdamo, išprievartavo
Bulgariją, Rumuniją, Estiją, Latviją, Lietuvą.
Rusai kur atėjo, savo noru ir nebeišėjo. Taikos konferencijos
nebuvo. Sovietai buvo įsipareigoję nenužymėti vakarinių sienų,
tad galime drąsiai teigti, kad Karaliaučiaus kraštas buvo nelegaliai
užgrobtas.
O štai paties V.Churchill nuomonė dokumente, parašytame kiek anksčiau
nei Potsdamo konferencija, kuris buvo išslaptintas tik praėjusiais
metais: Aš gerai suprantu rusų susirūpinimą, kad mes priimsime
karinį pasidavimą vakaruose ar pietuose, kuris reikš, kad mūsų
armijos sutiks menką pasipriešinimą ar jokio nesutiks ir kad mes
pasieksime Elbę ar Berlyną prieš rusų mešką. (...) Jie (rusai)
teigia, kad tik viskas jiems visada priklauso ir niekad nieko
nesugrąžina, išskyrus jų karinį spaudimą, kuris niekada nebuvo
panaudotas kitaip nei jų pačių interesams. Mes turime duoti jiems
pajusti, kad mes turime ir savo požiūrį. Štai slaptoje telegramoje
1945 m. gegužės 12 d., dar gerokai prieš Potsdamo konferenciją,
V.Churchill rašė H.Truman: Aš esu itin susirūpinęs dėl padėties
Europoje. O dėl Rusijos? (...) Rusiškos galios kombinacija ir
teritorijos po jų valdžia, ar okupuotos, kai kurie kraštai užgrobti
jų komunistine technika, ir, be to, jų galia ilgai išlaikyti labai
didelę armiją.( ...) Geležinė uždanga leidžiasi jų fronte, mes
nežinome, kas dedasi už jos. Iš tiesų V.Churchill buvo labai
gerai informuotas apie komunistį terorą, ypač Lenkijoje
Įdomu pažymėti, kad britai 1944 metų rugsėjo mėnesį intensyviai
bombardavo Karaliaučių, numetę 491 toną bombų, kurios pataikė
86 proc. tikslumu, ir buvo sugriautas beveik visas senamiestis.
Neteko girdėti, kad sąjungininkai, nors ir po šešiasdešimties
metų okupacijos, svarstytų Karaliaučiaus atstatymo planą, nors
šį klausimą, manyčiau, tikrai būtų verta kelti europiniu kontekstu.
Kokia gi Vokietijos pozicija Karaliaučiaus klausimu? T.G.Ash,
Oksfordo universiteto Europinių studijų centro direktorius, savo
knygoje Europos vardu pažymi, kad per M.Gorbačiovo vizitą Bonoje
1989-aisiais H.Kohl kėlė atskiros vokiečių respublikos Sovietų
Sąjungoje klausimą. Buvo kalbama apie Pavolgį ar kur kitur. Tiek
sovietų, tiek vokiečių spaudoje šis pasiūlymas buvo diskutuojamas,
pirmiausia iškeltas vieno žymiausių vokiečių bankininko F.W.Christians
siūlymu dar 1988-aisiais, paverčiant Kaliningradą, sritį su specialia
ekonomine zona ar autonomija su esminiu vaidmeniu vokiečiams.
Sovietų Sąjungai sugriuvus, šis siūlymas gan plačiai buvo aptarinėjamas
ir rusų spaudoje. Dar 1992-aisiais istorikas M.Sturmer išspausdino
vedamąjį laikraštyje Frankfurter Allgemeine Zeitung, pavadintą
Užduotis vadinasi Königsberg. Vokiečių interesas kyla ne iš
praeities ar istorijos, rašė jis, bet pirmiausia būtinybės Baltijos
jūros krantus padaryti saugumo ir gerovės zona. Europos Bendrijai
turėtų būti suteikta galimybė minčiai ir veiksmui, visa Europos
Sąjungos koncepcija turėtų būti nukreipta tam, kad ateityje įtrauktume
Kaliningradą (Königsberg) į Europos Bendrijos vidinę rinką. Rusijai
turėtų būti suteikta dalinė narystė ir tuo būtų suteiktas ypatingas
statusas Europos Bendrijoje. Tą būtų galima padaryti tik veikiant
kartu su Rusija. Tame straipsnyje nebuvo paminėta nei Baltijos
valstybių interesai, nebuvo nė besiribojančių valstybių Lietuvos
ar Lenkijos vardų.
Kitame straipsnyje Die Zeit M.G.Donhoff pasiūlė keturių valdžių
kondominiumą: Rusijos, Lenkijos, Lietuvos ir, kadangi kai kas
gali priešintis Vokietijai, Švedijos. Po keturių valdžių miesto
Berlyno keturių miestas Königsberg? rašė T.G.Ash. Žinoma,
kad vokiečiams ir Vokietijai šis klausimas rūpi, tačiau jiems
yra visiškai suprantama, kad jo sprendimas yra galimas tik europiniame
lygmenyje. Vokietija neišdrįso ir, manyčiau, neišdrįs ateityje
pareikšti kokias nors teritorines pretenzijas.
Aišku, kad labiausiai šį klausimą kelti yra nesuinteresuota Lenkija,
gavusi pusę Rytprūsių. Nors būta įvairių akademinių diskusijų
Lenkijoje, šiuo metu lenkai yra labiau susirūpinę Gazprom atėjimu
į jų dujotiekius, panašiai kaip lietuviai rusų atėjimu į savo
naftotiekius.
ES taip pat šiuo metu nenori iš esmės spręsti Karaliaučiaus problemos.
Nėra kokios nors vieningos strategijos Karaliaučiaus atžvilgiu,
nors Rusijai nuo 1991-ųjų padovanota daugiau nei vienas milijardas
eurų. Graikijos užsienio reikalų ministras Papandreu, pirmininkaujantis
praėjusį pusmetį Europos šalių užsienio reikalų ministrų tarybai,
prieš tris mėnesius paklaustas, kodėl ES negalėtų sukurti vieningos
strategijos Karaliaučiaus atžvilgiu, prašydama rusus išvesti kariuomenę
ir leisti krašto žmonėms apsispręsti referendume, atsakė, kad
ES neginčija Kaliningrado srities priklausomybės Rusijai ir neskatina
žmonių įstoti į ES. Kaliningrado sritis galės įstoti į ES tada,
kai Rusija galės įstoti į ES. S.Berlusconi, Italijos ministras
pirmininkas, pasiūlė pakviesti Rusiją į ES. Gal tada Vilniaus
dešimtuko grupė galėtų pasiūlyti pakviesti į ES Kanadą ir Jungtines
Amerikos Valstybes, kaip atsvarą Rusijai?
Tiesa, euroatlantinės grupės susitikime, vykusiame praeitų metų
spalio mėnesį Londone, Konservatorių partijos šešėlinis užsienio
reikalų ministras M.Ancram į tą patį klausimą atsakė, jog yra
akivaizdu, kad šis rajonas yra anomalija, kurią ES turi išspręsti.
Mane labai nustebino ES pareigūno G.Lohan 2002 m. lapkričio 4
d. laiškas, kuriame jis rašė, kad Europos Komisijai nėra žinomi
jokie reikalavimai, kuriuos kas nors keltų dėl Rusijos karinių
pajėgų išvedimo iš Kaliningrado, ir kuris citavo Janes Intelligence
ataskaitą, kurioje teigiama, kad iš viso Rusijos karinės pajėgos
Kaliningrade sudarytos tik iš 16500 karių, iš kurių 8600 turi
išvykti iki 2003 metų pabaigos. Skaičiai atrodo tikrai per maži.
1996 metais JAV Kongresas vieningai priėmė rezoliuciją, reikalaujančią
atšaukti rusų padalinius. Siūlymą pateikė Ch.Cox, Angelės Nelsienės
iš Kalifornijos pastangomis. Nepaisant šio tvirto pasisakymo,
jokių pasekmių nesulaukta, rusų kariuomenė tebestovi, o Baltijos
jūra ir toliau teršiama.
Dar daugiau, Europos Komisija visiškai amoraliai nusileido Rusijai,
siūlydama ištirti bevizio nesustojančių traukinių važiavimo per
Lietuvos teritoriją galimybes, Lietuvai prisijungus prie ES. Vien
toks pasiūlymas aiškiai prasilenkia su Lietuvos suverenumo gerbimu,
ir tikrai labai keista, kad V.Putino draugai iš Europos, ypač
iš Italijos Berlusconi, Ispanijos Asnar, Prancūzijos Chirac ir
Graikijos Simitis, pritarė sandėriui, kurį Vytautas Landsbergis
pavadino nauju Ribentropo-Molotovo paktu dėl Lietuvos ateities.
Laimei, planui tvirtai pasipriešino Danija ir Vokietija, ir šis
planas kol kas dar netapo realybe.
Daug kas lieka neišspręsta ir po 2002 m. lapkričio 11-osios ES
ir Rusijos susitarimo dėl supaprastintų ar palengvinto tranzito
dokumentų parengimo, kuris, anot Financial Times, pakeitė šio
regiono statusą, nes leidimus kontroliuos Lietuva. Pirma, Rusijos
Lukoil siurbia naftą prie pat Lietuvos sienos Baltijos jūroje,
ir tai kelia ekologinę grėsmę visai Kuršių nerijai, pasaulio gamtos
nacionaliniam paveldui. Tarptautinė bendruomenė, pirmiausia ES,
turėtų nedelsiant pareikalauti nutraukti šį pavojingą darbą. Grėsmingai
atrodo ir dar vienas projektas pastatyti naują branduolinę jėgainę
šiame krašte. Keista, kad ES reikalauja uždaryti Ignalinos atominę
elektrinę, tuo tarpu nesipriešina, kad Rusija tuo pat metu projektuoja
tokią elektrinę Karaliaučiaus krašte. Trečia, ES pagalba Rusijai
pasiekė daugiau negu vieną milijardą eurų (nuo 1990-ųjų). Kodėl
teikiant pagalbą nepateikti kai kurių sąlygų, pvz., pareikalauti
greito, tvarkingo ir visiško Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo.
ES turėtų sukurti bendrą strateginį planą, apimantį Karaliaučiaus
kraštą. Toks planas pakeistų neefektyvią ES Rusijos strategiją.
ES Išorės ryšių direktoratas turėtų perduoti Karaliaučiaus krašto
reikalus ES Plėtros direktoratui.
ES Komisijos prezidentas R.Prodi savo kreipimesi, pavadintame
Išsiplėtusi Europa artimų santykių vystymas stabilumo raktas,
teigė, kad reikalinga suformuoti tikslų santykių su kaimyniniais
kraštais planą. Galima nustatyti netgi kažką panašaus į Kopenhagos
kriterijus kaimyninėms, besiribojančioms su ES valstybėms. Jis
taip pat paminėjo, kad 58 proc. Rusijos gyventojų nori įstoti
į ES. Manoma, kad taip pat galvojančių gyventojų skaičius Kaliningrado
srityje yra dar didesnis. Taigi Rusija turėtų gerbti šią nuomonę
ir leisti sričiai laisvai integruotis į ES. Tuo būdu daugelis
esamų problemų išsispręstų savaime ir nesudarytų problemų židinio
Europos viduryje.
Buvusi Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė M.Thatcher savo
knygoje Statescraft teigė, kad ES yra neįmanoma reformuoti.
Kaliningrado srities klausimo sprendimas aiškiai parodys, ar tai
yra teisybė. Svarbu sužinoti, ar ES bus pakankamai stipri pakeisti
savo dabartines gaires, paskelbti aiškų reikalavimą, kad Rusija
pasitrauktų iš Kaliningrado srities. Tai būtų įmanoma siejant
su ekonomine parama Rusijai ir leidžiant gyventojams referendumu
spręsti savo ateitį. Tada Baltijos kraštams bus aišku, kad šios
organizacijos tikslas Baltijos srityje yra teigiamai veikti. Iš
tiesų Antrasis pasaulinis karas pasibaigs tada, kai Mažoji Lietuva
bus išvaduota iš Rusijos okupacijos.
Dr. Darius FURMONAVIČIUS
Karališkojo Tarptautinių santykių Instituto Londone narys
© 2003"XXI amžius"