"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2003 m. liepos 16 d., Nr. 14 (59)

PRIEDAI

Dž.Orvelo kūriniai įspėja apie totalitarizmo pavojų

Birželio 25–ąją britų rašytojas Erikas Bleras, geriau žinomas Džordžo Orvelo slapyvardžiu, būtų šventęs 100 metų jubiliejų. Jo knygos išverstos į 70 kalbų, o garsiausių jo kūrinių ištraukas, aforizmus nuolat cituoja politikai ir paprasti piliečiai. Net ir didžiulio populiarumo sulaukęs realybės šou „Didysis brolis“ pavadinimą pasiskolino iš šio rašytojo. Dž.Orvelas savo knygose skaitytojams parodo tai, ko jie niekada nesitiki išvysti, atskleidžia slaptus žmogaus sielos užkaborius, būtent jis pirmasis suprato, kad totalitarinis instinktas, noras paklusti kažkam stipresniam, slypi pačiame žmoguje.
1949-aisiais Dž.Orvelas išleido bene labiausiai jį išgarsinusį kūrinį, kurį literatūros kritikai linkę vadinti antitotalitarine utopija arba totalitarine antiutopija – romaną „1984–ieji“. Laimei, kad tai, kas aprašyta šioje knygoje, netapo realybe. Nei A.Hitleris, nei J.Stalinas, nei joks kitas diktatorius netapo tuo baisiuoju knygoje aprašytu Didžiuoju Broliu.
Sovietmečio disidentams Dž.Orvelo kūriniai prilygo Biblijai. Juo tikėjo visi, net ir tie, kurie neturėjo progos perskaityti bent vieną jo knygą. Inteligentai stebėjosi, kaip niekada Sovietų Sąjungoje nesilankęs anglas sugebėjo taip puikiai atskleisti žvėriškas komunizmo užmačias sunaikinti žmogaus asmenybę. Tuo tarpu komunistai manė, kad rašytojas taip pašiepia visas baisiąsias kapitalizmo ydas. Na, o dabar, praėjus beveik dviem dešimtmečiams po 1984-ųjų, ir daugiau nei dešimtmečiui po Sovietų Sąjungos žlugimo, akivaizdu, jog Dž.Orvelas rašė ne apie komunizmą konkrečiai, bet apie kiekvieną žmogaus teises paminantį režimą, jo kūriniuose valdžią turintys asmenys kelia siaubą ir pasibjaurėjimą, valdžios troškimas atskleidžiamas kaip pati didžiausia nuodėmė.
Šiandien klasikiniais tapusius romanus „1984–ieji“ ir „Gyvulių ūkis“ neretai mėginama vertinti tik pagal politinius ar moralinius kriterijus, nepelnytai pamirštant rašytojo talentą. Jo sukurtas utopijas skaityti nėra nuobodu: skaitytoją pakeri veikėjai, taiklios frazės, kurių neįmanoma pamiršti net ir po daugelio metų, dviprasmiškos ir absurdiškos situacijos. Dž.Orvelas tikėjo žodžio galia. Ne vienerius metus jis dirbo BBC radijuje, manė, jog gerai įvaldęs žodį tam tikra prasme gali valdyti ir pasaulį. Viename iš interviu jis sakė: „Laisvė – tai galimybė sakyti tai, ko nenorima klausyti“.
Su komunistais ir anarchistais Dž.Orvelui teko susidurti vos keletą mėnesių 1936-aisiais, pilietinio karo Ispanijoje metu. Jam neteko gyventi diktatoriaus valdomoje šalyje ar sėdėti kalėjime. Tačiau niekam kitam nepavyko taip atskleisti totalitarinėje visuomenėje įkalinto žmogaus kasdienybės, kaip šiam britui. Kai Sovietų Sąjungą pasiekė jo kūriniai, daugelis netikėjo, kad jų autorius – užsienietis. Žmonės buvo įsitikinę, kad po anglišku pseudonimu slepiasi koks nors žymus disidentas.
Romanas „1984–ieji“ aktualumo neprarado iki šiol. Pagal šio romano šabloną ne vienas rašytojas rašo ir rašys knygas apie valdžios bijančią visuomenę, kurioje svarbus vienintelis instinktas – besąlygiškas paklusnumas, o bet kokia individualybės išraiška smerkiama. Didysis Brolis tapo asmenybės kulto simboliu, kuris komunistinėje visuomenėje užėmė religijai skirtą vietą. „Gyvulių ūkyje“ sovietinė sistema atskleidžiama kiek kitu rakursu: aprašoma visur klestinti korupcija ir dviveidiškumas, kuris anksčiau ar vėliau atves į pražūtį. Frazė „visos kiaulės lygios, tačiau kai kurios lygesnės“ Vakaruose tapo komunistinės visuomenės simboliu. Dž.Orvelas sugebėjo įsiskverbti į totalitarinėje visuomenėje gyvenančio žmogaus buitį, įžvelgė kruopščiai slepiamą skurdą ir nepriteklius. Maistas neskanus, gėrimai tiesiog šlykštūs, nuo žmonių trenkia prakaitu, trūksta būtiniausių daiktų. Valdžia sąmoningai stengiasi, kad gyventojams nuolat ko nors trūktų. Materialinė gerovė gali sukelti maištą, tuo tarpu alkanas pilietis priverstas galvoti tik apie savo pilvą. Prekės gaminamos tam, kad jos vėliau būtų sunaikintos. Valstybė nuolat su kuo nors kariauja. Vieną visuomenės sluoksnį nuo kito skiria tam tikros menkutės privilegijos, o ribą tarp skurdo ir turto nubrėžia gabalėlis arklienos. Teisybės Ministerija kasdien iš naujo perrašo šalies istoriją.
Paradoksalu, tačiau Dž.Orvelas simpatizavo kairiesiems ir pats buvo socialistas. Partijos kolegas piktino tiek „1984–ieji“, tiek „Gyvulių ūkis“. Vieniems atrodė neįmanoma susieti socializmą su totalitarine visuomene, kitus šiurpino faktas, jog veiksmo vieta pasirinkta Anglija. Tačiau dešinieji liaupsių negailėjo. Socializmu Dž.Orvelas susižavėjo dirbdamas administracinį darbą britų valdomose kolonijose. Tiesa, pirmuosiuose šio rašytojo literatūriniuose mėginimuose – jokių užuominų apie politiką. Tuo metu Dž.Orvelą labiausiai domino tai, kas kelia estetinį pasigėrėjimą, tačiau rašydamas apie kolonijose klestintį skurdą jis nevengė kritikos britų pareigūnų atžvilgiu.
Rašytoją gąsdino tam tikrų socializmo idėjų pavertimas griežta ideologija. Pavyzdžiui, vokiškojo marksizmo „patobulinimas“ Rusijoje. Na, o komunizmas, pasak jo, Europoje neįmanomas, įvairiose šalyse susibūrusios komunistų partijos neveikė nieko kita, tik reklamavo Maskvoje veikiantį režimą.
Pirmuoju bestseleriu 1945–aisiais tapusį „Gyvulių ūkį“ pats autorius vadino pasišaipymu iš Rusijoje įvykusios revoliucijos. Tokia revoliucija, kurios metu vieną valdančiąją klasę kita pakeičia jėga, gali pagimdyti tik diktatūrą. O bet kokia diktatūra yra pavojinga. Romaną „1984–ieji“ Dž.Orvelas sakėsi parašęs ne kaip pranašystę, bet kaip tam tikrą įspėjimą, tuo paneigdamas kaltinimus, esą jis šmeižiąs gimtąją Angliją. Dž.Orvelo plunksnai priklauso dar keturi romanai, keturi autobiografiniai esė, eilėraščių rinktinė, keturi tomai publicistikos ir laiškų. Tačiau visame pasaulyje jį išgarsino „1984–ieji“ ir „Gyvulių ūkis“, knygos, kurias rašytojas parašė po pilietinio karo Ispanijoje, privertusio susimąstyti apie totalitarizmo baisumus. Pats rašytojas tvirtino, jog kiekviena po 1936 metų jo parašyta eilutė tiesiogiai ar netiesiogiai nukreipta prieš šį reiškinį.

Gražina MINKAUSKAITĖ

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija