Lietuva ir Prancūzija:
kas perbėgo kelią?
|
Prancūzų dainininkui Bertranui Kanta pareikštas
įtarimas dėl aktorės Mari Trentinjan nužudymo. Nuotraukoje
jis guli ant M.Trentinjan kelių, kairėje - aktorės mama
kino režisierė Nadin
Sauliaus Venckaus (ELTA) nuotrauka
|
Pasvarstykime apie Lietuvos
ir Prancūzijos santykius. Kodėl apie juos? Pretekstą davė praėjusį
trečiadienį Šveicarijos laikraštyje Le Temps išspausdintas Deni
Masmežano straipsnis, kuriame tvirtinama, kad garsios prancūzų
aktorės žūtis Vilniuje virto teisinio pobūdžio nesutarimais tarp
Vilniaus ir Paryžiaus bei įgavo politinį atspalvį. Laikraštis
cituoja vieną Lietuvos opozicinės partijos lyderį, kuris nužudymu
kaltinamo Bertrano Kanta ekstradiciją Prancūzijai pavadino nacionalinio
Lietuvos išdidumo klausimu.
Lietuviškas liliputo
refleksas?
Taigi šveicarų apžvalgininkas
tarsi pritaria, kad teisiniai ginčai įgavo politinį pobūdį, tačiau
atmosfera, anot laikraščio, truputį sušvelnėjo, kai paaiškėjo,
kad į Vilnių gali atvykti tardytoja Natali Tiurky. Bet ne taip
viskas paprasta. Vieni Paryžiuje kalba, kad Lietuva turi nevisavertiškumo
kompleksą prieš Prancūzijos teisėtvarką, kiti tai vadina teisėtu
mažos šalies refleksu. Lietuva rengiasi stoti į ES ir nori įrodyti,
kad jos teisingumas nė kiek ne prastesnis negu senosios demokratijos
šalyse.Trentinjanų šeimos advokatas Paryžiuje Žoržas Kježmanas
agentūrai Reuters pareiškė, jog žmogiškuoju požiūriu logiškiau,
kad šios dramos epilogas būtų Prancūzijoje. Paryžiaus teisininkai,
kaip ir pats B.Kanta, taip pat norėtų, jog teismas vyktų tėvynėje.
Tarptautinė teisė negali drausti Lietuvai teisti toje šalyje,
kur įvykdytas nusikaltimas. Tačiau, pastebi laikraštis Le Temps,
ji neprivalo tai daryti. Netgi ir atsisakiusi nagrinėti bylą savo
šalyje, Lietuva nepažeistų tarptautinių įsipareigojimų.
Teisininkai problemų
neįžvelgia
Advokato Adomo Liutvinsko nuomone,
kalbėti apie ekstradiciją nėra reikalo, nes Paryžius neatsiuntė
netgi oficialaus prašymo išduoti B.Kanta. Lietuva neprivalo ir
negali automatiškai tai padaryti, nes pažeistų tarptautinius susitarimus.
Jo nuomone, juokinga, kad dėl to gali pablogėti dviejų šalių santykiai.
B.Kanta advokatas Virginijus Papirtis laikraščiui Le Temps tvirtino,
kad jeigu Prancūzija paprašytų perduoti bylą, šį klausimą nagrinėtų
Teisingumo ministerija. Pasak laikraščio, šis sprendimas taip
pat turėtų politinį atspalvį. Bet Le Temps nekonkretizuoja,
koks tas atspalvis. Galima tik numanyti.
Tarptautinė teisė palanki
Lietuvai
Le Temps apžvalgininkas rašo,
kad, prašydamas išduoti įtariamąjį, Paryžius gali susidurti su
1957 metais priimta Europos Tarybos konvencija, kurią ratifikavo
ir Lietuva, ir Prancūzija. Pagal šį dokumentą, šalis, kuri yra
prašoma išduoti asmenį, gali atsisakyti tai padaryti, jei ji jau
pradėjo teisminį tyrimą.
Tuo tarpu Vilniaus prokuratūra, pastebi laikraštis, nenagrinės
ekstradicijos klausimo 1972 metų Europos Tarybos konvencijos pagrindu.
Ši konvencija, įsigaliojusi Lietuvoje nuo 2000 metų, neratifikuota
nei Šveicarijos, nei Prancūzijos. Vadinasi, Vilnius naudojasi
Paryžiaus nerangumu
Tuo tarpu Ž.Kježmanas agentūrai Reuters pareiškė, kad šiuo atveju
galima remtis dar viena 1959 metų Europos Tarybos konvencija
dėl teisminio bendradarbiavimo. Ji numato, kad šalys turi pranešti
viena kitai apie įvykdytą nusikaltimą, ir gavusi tokį pranešimą
ši šalis pradeda teisminį procesą. Šią konvenciją taip pat pasirašė
ir Prancūzija, ir Lietuva, rašo laikraštis.
Patarimai ar spaudimas?
Viena aišku, norint sukomplikuoti
Lietuvos ir Prancūzijos santykius, bent jau teisės srityje, dabar
metas gana palankus. Galbūt šveicarų dienraštis ir mėgina mesti
šešėlį ant Lietuvos teisėsaugos arba bent daryti jai spaudimą,
kad sprendimas dėl dviejų prancūzų tragedijos galų gale būtų priimtas
šioje keliasdešimt kartų už Lietuvą didesnėje valstybėje.
Pagaliau prisiminkime neseną praeitį. Prancūzijos prezidentas
puolė moralizuoti JAV operaciją Irake remiančias šalis, tarp jų
ir Lietuvą, ir patarė joms atsitokėti. Ar ne tada tarp dviejų
valstybių perbėgo juoda katė, dabar vėl ten šmižinėjanti?
Politikos apžvalgininkas
Česlovas IŠKAUSKAS
© 2003"XXI amžius"