Ar bus kam džiaugtis reformuota
ES?
Europos Konventas, rengdamas konstitucinės
sutarties projektą, nuolat kalbėjo apie ES ateitį, jos vaidmenį
tarptautinėje politikoje. Tačiau svarbius ir labai dramatiškus
demografinius pokyčius netolimoje Europos ateityje Konventas lyg
ir pamiršo. Deja, būtent jie greitai taps daug svarbesni ir aktualesni
negu visos Konvento taip detaliai numatytos institucinės reformos.
Gimstamumas Europoje dabar yra toks mažas, kad tikėtina, jog per
ateinančius 50 metų gyventojų pastebimai sumažės. Jungtinių Tautų
duomenimis, kurių paskutinės prognozės buvo gana tikslios, per
būsimus 50 metų bendrai pasaulio gyventojų skaičius teišaugs nuo
2000 metais buvusių 6 milijardų iki 89 milijardų 2050 metais.
Per tą patį laikotarpį 27 šalių, kurios jau 2007 metais turėtų
būti ES narės, gyventojų skaičius nukris 6 proc., t.y. nuo 482
milijonų iki 454 milijonų. Europos šalyse, kur gimstamumas ir
dabar yra mažas, sumažėjimas bus akivaizdesnis. 2050 metais italų
skaičius nuo 57,5 milijonų 2000 metais sumažės iki 45 milijonų,
ispanų nuo 40 iki 37 milijonų. Šiuo metu Vokietijoje gyvena
apie 80 mln. žmonių, o XXI a. pabaigoje jų gali likti vos 25 mln.
Vokietijos banko duomenimis, net jei priskaičiuotume nerealiai
aukštą imigrantų skaičių apie 250 tūkst. kasmet, Vokietijos
gyventojų iki 2100 metų vis tiek sumažėtų penkiasdešimčia milijonų.
Tad skaičiai išties verčia susimąstyti...
Beje, jeigu, kalbėdami apie taip sparčiai mažėjantį gimstamumą,
prisiminsime dar ir tai, kad europiečių gyvenimo trukmė ilgėja,
pamatysime iškylančias išties rimtas ekonomines bei politines
problemas. Dabar Europoje 100 dirbančiųjų tenka 35 pensinio amžiaus
žmonės. Prognozuojama, kad 2050 metais 100 dirbančiųjų teks 75
pensininkai. Tuo tarpu Italijoje ir Ispanijoje dirbančiųjų santykis
su pensininkais greičiausiai bus vienas lygus vienam. Vokietijos
banko duomenimis, šiandien kiekvienas dirbantis vokietis vidutiniškai
moka 29 proc. darbo užmokesčio į pensijų fondus, o italai atiduoda
net trečdalį savo uždarbio 33 proc.
Akivaizdu, kad ateityje mokesčiai, atskaičiuojami į pensijų fondus,
kils, kad būtų išlaikomas vis didėjantis pensinio amžiaus žmonių
skaičius, nes jau dabar išlaidos pensijų išmokoms peržengia valstybių
biudžetų ribas. Vyriausybė atsiduria keblioje padėtyje. Neatsitiktinai
pernai Prancūzijoje, Austrijoje, Italijoje, Vokietijoje nuvilnijo
darbininkų pasipiktinimų banga, siekiant pensijų sistemą padaryti
palankesnę dirbantiesiems. Aiškėja paprasta tiesa: kuo ilgiau
vyriausybės dels, tuo problema taps sunkiau ir skaudžiau sprendžiama.
Įsipareigojimai pensininkams tampa vis labiau varginantys, o įtikinti
rinkėjus, kad reikia mažinti pensijas, praktiškai neįmanoma.
Nepasitenkinimas esama padėtimi virsta kova tarp kartų. Pensininkai
reikalauja didesnių mokesčių dirbantiesiems, kad valstybės galėtų
finansuoti pensijų išmokas ir daugiau lėšų skirti sveikatos apsaugai.
Anot vyresnio amžiaus žmonių, tai yra jų pačių užsidirbta. Tačiau
dirbantys jaunesnės kartos atstovai atkakliai reikalauja sumažinti
tuos varginančius ir vis didėjančius mokesčius jiems ir šiandien
reikia gyventi.
Štai tokia padėtis yra daugelyje Europos valstybių. Ne išimtis
ir dabartinės ES narės. Tiesa, britai ir olandai, kurių privačių
pensijų fondų sistema veikia gana patikimai, o gyventojų skaičius,
tikėtina, ir ateityje išliks stabilus, demografinių svyravimų
Europoje sukeliamas ekonomines bei politines pasekmes pajus mažiausiai.
Tačiau išties dabar visos ES šalys tampa priklausomos viena nuo
kitos, nes kiekvienos iš jų finansinė padėtis gali turėti įtakos
bent jau bendros valiutos euro svyravimui.
Taip pat faktas, kad Europos gyventojų skaičius mažėja ir jie
sensta, neišvengiamai privers europiečius atsisakyti anksčiau
turėtų ambicijų paversti ES didele galia, sugebančia konkuruoti
su JAV. Tai patvirtina ir paskutiniai Prancūzijos tarptautinių
santykių instituto pateikti duomenys. Teigiama, kad, įpusėjus
šiam amžiui, ES BVP kasmet vidutiniškai paaugs apie 1 proc., kai
Šiaurės Amerikoje BVP augimas bus daugiau nei 2 proc. ir daugiau
nei 2,5 proc. Kinijoje. Prognozės tikrai niūrios. Bet ar tikrai
ES ateitis tai lėtas ir neišvengiamas išnykimas istorijoje?
Matome, kad ES gyventojai sudaro turtingą, bet mažėjančią ir senstančią
populiaciją, tuo tarpu Afrikos ar Azijos šalys turi vargstančią,
bet jauną ir vis didėjančią populiaciją. Legalių ir nelegalių
imigrantų banga į Europą yra akivaizdus tokios paradoksalios padėties
įrodymas. Gal tikrai Europa turėtų būti liberalesnė imigrantams,
kad galėtų ištaisyti šį balanso savo populiacijoje nebuvimą? Galbūt.
Tačiau Europos ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija
apskaičiavo, kad imigraciją į žemyną reikėtų padidinti penkiais
dešimčia kartų. Tik tuomet neutralizuotume mūsų mažėjančios
ir senstančios populiacijos sukeliamas ekonomines pasekmes. Vis
dėlto akivaizdu, kad jau šiandien imigracija Europoje sukelia
nemažą kultūrinę ir politinę įtampą, todėl ne vienoje šalyje vykdomos
būtent antiimigracinės programos. Tad tikėtis, kad, patys nieko
neduodami ir neprarasdami, galėsime išvengti demografinės krizės,
matyt, neverta.
Todėl įtikinti europiečius turėti daugiau vaikų būtų viena geriausių
išeičių. Be abejo, palengvintas ir pigesnis šeimos gyvenimas taip
pat padėtų išlaikyti pakankamą populiacijos lygį. Prancūzija,
kurioje yra labiausiai Europoje išvystyta valstybinė vaikų rūpybos
sistema, išlaiko ir aukščiausią gimstamumo lygį. Švedija, padidindama
išmokas moterims, auginančioms vaikus, dar 1990 metais paskatino
savo piliečius turėti daugiau vaikų. Tačiau netrukus tokios socialinės
politikos sukeltas teigiamas efektas sumažėjo. Iš tiesų sukurti
universalią, gimstamumą skatinančią socialinę programą gana sudėtinga,
nes ilgalaikiai rezultatai yra sunkiai nuspėjami.
Vis dėlto Europa, matyt, bandys pati spręsti šią bauginančią demografinę
problemą: daugiau bus kuriama šeimoms palankių programų, daromos
pensijų reformos, priimama daugiau imigrantų, taip pat vyriausybės
turės spręsti sudėtingas finansines problemas, nes didės mokesčiai,
o ekonominis augimas mažės... Sekmės atveju ES išvengs arba atidės
gresiančią tikrai milžinišką ekonominę krizę. O politinio ir ekonominio
ES renesanso, kurį numatė savo darbą jau baigęs Europos Konventas,
dar ilgokai teks palaukti. Tačiau reikia tikėtis, kad ta šviesia
ES ateitimi, kurią numatė Konventas, vis dėlto dar bus kam džiaugtis...
Pagal The Economist parengė
Šarūnė LAPINSKAITĖ
© 2003"XXI amžius"