Kazio Pakšto Baltoskandijos
idėja prieškariu ir dabar
K.Pakšto Baltoskandijos
konfederacija
XXI amžiuje (Nr. 49) rašyta
apie garsų geografą, politiką ir rašytoją prof. Kazį Pakštą, kurio
110- osios gimimo metinės paminėtos birželio 29 dieną. Vienas
neišgirstu pranašu vadinto žmogaus originaliausių darbų Baltoskandijos
konfederacija (The Baltoskandian Confederation). Veikalas,
kurį Lietuvių kultūros institutas 1942 metais išleido Čikagoje,
sudarytas iš keturių dalių. Pirmasis skyrius skirtas Baltoskandijai,
kaip geografiniam ir kultūriniam vienetui, apibūdinti, antrasis-
kaip ekonominiam, trečiasis- kaip politiniam ir kariniam, o ketvirtojoje
dalyje nagrinėjamos istorinės Baltoskandijos idėjos.
Pasak A.Bliūdžiaus, veikalas Baltoskandijos konfederacija dar
ir dabar išlieka originalus keletu aspektų (Voruta, 1993, Nr.
17). Pirmiausia juo apibendrinti visi XX a. pirmosios pusės Baltoskandijos
temai skirti darbai Lietuvoje. Antra, tai buvo nors ir nedidelė,
bet konkreti studija, pagrindžianti ir nurodanti kelius realiam
Baltoskandijos šalių kultūriniam, ekonominiam ir politiniam bendradarbiavimui
bei susivienijimui. Trečia, šis veikalas buvo tarsi iššūkis, mažų
tautų mestas didžiosioms Antrojo pasaulinio karo sūkuryje, siekiant
sukurti tada nors ir utopinį, tačiau perspektyvų Europos (kartu
ir pasaulio) mažų ir didelių valstybių bei jas sudarančių nacijų
optimalaus bendradarbiavimo modelį, turint vieną aiškų tikslą
išsaugoti tarpnacionalinę pusiausvyrą ir garantuoti maksimalų
tarptautinį saugumą.
Taigi šiame darbe K. Pakštas aptarė Baltijos valstybių bendradarbiavimo
galimybes ir būtinybę, nurodė bendras Baltoskandijos konfederacijos
politinio, ekonominio, kultūrinio ir karinio bloko kūrimo
gaires. K. Pakštas stengėsi atkreipti politikų dėmesį į tai, kad
ir mažosios valstybės gali išlikti nepriklausomos, jei mokės tinkamai
išnaudoti tarptautinės diplomatijos teikiamas galimybes. Taip
profesorius paneigė klasikinę F. Ratcelio (F. Ratzel) geopolitikos
teoriją, pagal kurią stipresnės valstybės neišvengiamai grobia
silpnesnes kaimynes. Anot K. Pakšto, ateityje susivienijusios
ir pasirinkusios vieningą bei lanksčią užsienio politiką nedidelės
Baltoskandijos regiono šalys turėtų stengtis laviruoti tarp didžiųjų
valstybių ir nepasiduoti nė vienos iš jų įtakai ar pernelyg didelei
globai.
Tokią išvadą prieina profesorius, kuris, svarbu pastebėti, darbą
Baltoskandijos konfederacija rašė pačiame Antrojo pasaulinio
karo įkarštyje. Taigi tuomet K. Pakštas jau galėjo remtis skaudžia
istorine patirtimi nesusivienijusios jaunos Pabaltijo šalys,
nors ir pasirinkusios neutralią poziciją, greitai didžiųjų kaimynių
buvo pasidalytos ir aneksuotos...
Baltoskandijos idėjos
kilmė
Išties Baltijos šalių vienijimosi
idėja išsirutuliojo gana anksti ir daugelio politikų bei intelektualų
buvo rimtai svarstoma. Įdomu, kad, kaip teigia istorikas G. Rauchas,
pirmieji apie panašaus pobūdžio projektą mąstė grupė lietuvių
publicistų, Pirmojo pasaulinio karo metais svarstę unijos su Latvija
galimybę. Pabaltijo šalių atstovai Vakarų Europoje irgi rėmė federacijos
įkūrimo Baltijos šalyse idėją. Suomių aktyvistai ją dar labiau
plėtojo, pasiūlydami kartu su Skandinavijos šalimis kurti Šiaurės
Europos valstybių bloką.
Tačiau tik 1928 metais prof. Stenas de Geras (Sten de Geer), kalbėdamas
apie iš Skandinavijos ir Baltijos valstybių sudarytą geografinį
regioną, pirmą kartą pasiūlė jį vadinti Baltoskandija. Šio termino
atsiradimas ir dabar galėtų būti traktuojamas kaip pirmasis bandymas
geografiškai nuo Rusijos lygumų atskirti po Pirmojo pasaulinio
karo nepriklausomybę išsikovojusias Baltijos šalis ir jas laikyti
Skandinavijos regiono dalimi. Vis dėlto dar keletą metų Baltoskandijos
terminas nebuvo vartojamas. 1934 metais K. Pakštas Baltoskandijos
tema keliuose Skandinavijos šalių universitetuose skaitė paskaitas,
kurios neretai baigdavosi karštomis diskusijomis. Labiausiai visus
dominęs klausimas ir buvo, kuriam regionui (Rusijos ar Skandinavijos)
turėtų būti priskiriamos Lietuva, Latvija ir Estija. Iš tiesų
Baltoskandijos terminas trims neseniai susikūrusioms Pabaltijo
valstybėms tuo metu turėjo ir labai didelę politinę reikšmę. Jo
vartojimas liudijo, kad šios šalys jau pripažįstamos savarankiškomis
ir priskiriamos daugiau europiniam skandinavų regionui negu bolševikinei
Rusijai. Taigi iš dalies ir dėl K. Pakšto pastangų Baltoskandijos
terminas buvo dažniau pradėtas vartoti spaudoje bei įgavo platesnį
pripažinimą.
Baltoskandija Šiaurės
šalių blokas
Pagal K. Pakštą, Baltoskandijos
konfederaciją galėtų sudaryti Lietuva, Latvija, Estija, Suomija,
Švedija, Norvegija ir Danija. Šias šalis jungia gilūs kultūriniai,
lingvistiniai ir ekonominiai ryšiai, kurių pagrindu ir galėtų
būti kuriama septynių Baltijos jūrą supančių valstybių konfederacija.
Baltoskandija, anot K. Pakšto, galėtų būti itin patvarus ir stabilus
Šiaurės šalių blokas. Ir nors ją sudarančios valstybės buvo įvairaus
dydžio, nė viena iš jų neturėjo tiek gyventojų ar ekonominio,
politinio bei karinio potencialo, kad galėtų kelti realią grėsmę
vidinei konfederacijos pusiausvyrai. Vadinasi, realaus pavojaus,
kad kuri nors valstybė imtų dominuoti regione, praktiškai nebuvo.
Matyt, todėl Baltoskandijos konfederaciją K. Pakštas pavadino
beveik idealiai galios pusiausvyros požiūriu subalansuotu kraštu,
turinčiu aiškias ovalo formos ribas ir sudarančiu harmoningą geografinį
vienetą.
Be abejo, kad toks valstybių darinys galėtų sėkmingai veikti,
pasak K.Pakšto, turėtų būti sukurta bendra valdančiųjų institucijų
sistema, suderinti tarptautiniam bendradarbiavimui svarbūs teisiniai,
ekonominiai principai. Taip pat viena svarbiausių sąlygų, galinčių
užtikrinti stabilumą Baltoskandijos konfederacijos viduje, būtų
aiškiai nustatytos valstybių sienos, kurias pripažintų ir gerbtų
kiekviena konfederacijos narė. Juk išties buvo mažai tikėtina,
kad Baltoskandiją sudarančios tautos kada nors taps panašios į
JAV, verdantį tautų katilą, ir sugebės gyventi be sienų.
Taip pat, K. Pakšto požiūriu, Baltoskandijos šalys, išlaikydamos
savo kultūrinę įvairovę, galėtų nesunkiai suvienyti jėgas bendrai
gynybai nuo agresorių. Pasak profesoriaus, tokia valstybių asociacija
ar konfederacija, pasiekusi atitinkamą ekonominį lygį, būtų pajėgi
karo metu sudaryti mažiausiai dviejų milijonų gerai aprūpintas
karines pajėgas (sudarytas iš laivyno, oro ir žemės dalinių).
Su tokia jėga, prilygstančia Antrojo pasaulinio karo pradžioje
Vokietijos turėtai karinei galiai, Baltoskandijos regionas, net
ir iškilus didelėms grėsmėms, būtų gerai apsaugotas, o Baltijos
jūra liktų saugi ir draugiškai nusiteikusioms valstybėms atvira
zona.
Baltoskandija valstybių
asociacija arba konfederacija
K. Pakštas kalbėjo apie dvi galimas
Baltoskandijos šalių politinio ir karinio vienijimosi formas.
Anot profesoriaus, iš Baltijos jūrą supančių šalių galėtų susikurti
valstybių asociacija arba konfederacija. Pirmuoju atveju Baltoskandijai,
kaip politiniam dariniui, bendra Konstitucija nėra būtina, o svarbiausią
valdžios organą Baltoskandijos Komitetą turėtų sudaryti kiekvienos
šalies parlamentų nariai. Ši institucija formuluotų bendrą gynybinę
politiką, parinktų optimaliausią užsienio politikos variantą,
taip pat asociacijos viduje skatintų kultūrinį ir ekonominį bendradarbiavimą.
Komitetas atstovautų iškart visoms septynioms šalims įvairiose
tarptautinėse konferencijose ar tokiose organizacijose kaip Tautų
Sąjunga.
Kitu atveju, jeigu būtų bandoma kurti Baltoskandijos konfederaciją,
šis politinis blokas turėtų priimti bendrą Konstituciją, kuri
galėtų būti panaši į JAV ar Šveicarijos, tačiau ne tokia pat.
Ši konfederacija būtų sudaroma iš septynių savarankiškų šalių,
turinčių skirtingas kalbas ir kultūras. Pagal priimtą Konstituciją,
anot K.Pakšto, veiktų JAV pavyzdžiu sudarytas Baltoskandijos Kongresas
ir Senatas. Kiekvienas Kongreso narys atstovautų 100 tūkst. savo
šalies gyventojų, todėl jų būtų 241. O Senate kiekvienai šaliai
atstovautų 10 senatorių, tad iš viso jų būtų 70. K. Pakštas nurodo,
kad Baltoskandijoje turėtų būti keturios bendros ministerijos:
Užsienio reikalų, Krašto apsaugos, Finansų ir Komunikacijos. Pastaroji
reguliuotų tarptautinius santykius konfederacijos viduje. K. Pakšto
nuomone, visoms šalims vienos valiutos (kaip ES euras šiandien)
nebūtų. Bendros kalbos klausimą K. Pakštas sprendžia, siūlydamas
kiekvienai tautai turėti dvi oficialias kalbas gimtąją ir bendrą
Baltoskandijos konfederacijos anglų arba švedų.
Kaip teigia K. Pakštas, faktas, kad Baltoskandiją sudarytų trys
monarchinę ir keturios respublikinę valdymo formą turinčios valstybės,
sklandžiam bendradarbiavimui trukdyti neturėtų. Įdomiai skambėjo
K.Pakšto pasiūlymas Švedijos karaliui suteikti Baltoskandijos
imperatoriaus titulą... Tačiau su teiginiu, kad Skandinavijos
monarchijų valdymas prieškariu buvo tikrai demokratiškesnis už
daugelio respublikinių valstybių, ginčytis, matyt, nelabai galime.
Pastebėtina, kad švedai keletą kartų minimi neatsitiktinai. Švedija,
būdama didžiausia ir centrine Baltoskandijos regiono valstybė,
anot K.Pakšto, galėjo lemti šio stabilaus politinio Baltijos ir
Skandinavijos šalių bloko susidarymą. Būtent iš šios valstybės
buvo laukiama iniciatyvos, tad K.Pakštas gana anksti įkūrė ir
1933-1939 metais pirmininkavo Lietuvių švedų draugijai. Palaikydami
profesoriaus idėją užmegzti glaudesnius Lietuvos ryšius su Švedija,
Kauno politinio klubo nariai Lietuvos universitete įsteigė Švedų
kalbos ir literatūros katedrą. Už pastangas suartinti dvi tautas
1934-aisiais Švedijos vyriausybė K. Pakštą apdovanojo garbingu
Andree medaliu, vėliau (1939m.) profesorių paskelbė Vazos ordino
pirmojo laipsnio riteriu. 1938 metais K.Pakštui paskirtas ir Latvijos
Trijų žvaigždučių ordinas.
Baltoskandijos idėjos
įgyvendinimo galimybės prieškariu
Akivaizdu, kad iš šių bendrų
Baltoskandijos konfederacijos projekto gairių numatyti, ar išties
sėkminga būtų tokio geografiniais, kultūriniais, ekonominiais,
politiniais bei kariniais ryšiais susijusi Baltoskandijos regiono
valstybių konfederacijos veikla, gana keblu. Su tuo sutinka ir
pats K. Pakštas, pridurdamas, kad vienam žmogui detaliai išdėstyti
tokio projekto struktūrą praktiškai yra neįmanoma. O ir svarbiausias
šio veikalo tikslas buvęs ne preciziškai išdėstyti, kaip turėtų
atrodyti Baltoskandijos konfederacija, bet pamėginti dar kartą
įrodyti, jog Baltijos šalys gali ir turi bendradarbiauti, kad
galėtų išvengti didžiųjų valstybių agresijos. K. Pakšto teigimu,
tik turėdamos bendrą užsienio ir saugumo politiką Baltoskandijos
regionui priklausančios palyginti nedidelės šalys galės išsaugoti
savo nepriklausomybę.
Ar buvo kada nors bandoma įgyvendinti aplink Baltijos jūrą supančių
valstybių vienijimosi idėją? Be abejo, bendradarbiavimas įvairiose
srityse tarp šio regiono šalių vyko jau iškart po Pirmojo pasaulinio
karo. Tada Baltijos šalys, jausdamos didelę bolševikinės Rusijos
grėsmę ir siekdamos savo valstybių nepriklausomybės užtikrinimo
bei saugumo, bandė pačios sudaryti daugiašalį gynybinį Pabaltijo
aljansą. Deja, bendradarbiavimas tarp Lietuvos, Latvijos, Estijos,
Suomijos ir Lenkijos nebuvęs sėkmingas. Viena svarbiausių to priežasčių
vidinis sąjungininkių Lietuvos ir Lenkijos konfliktas dėl
Vilniaus krašto, taip pat komplikuota Klaipėdos krašto padėtis.
Iširus šiai realiai nieko nespėjusiai nuveikti penkių šalių gynybinei
sąjungai, daugiau bendradarbiauta dvišaliu pagrindu. Pavyzdžiui,
Latvija ir Estija, Suomija ir Švedija, Lietuva ir Švedija tarpusavio
ryšius daugiausia plėtojo kultūros bei ekonomikos srityse, o kiek
nors didesnių politinių karinių įsipareigojimų buvo vengiama.
Politikai, ypač skandinavai, į artimesnio bendradarbiavimo projektus
bendros užsienio politikos ar gynybos klausimais žiūrėjo gana
santūriai. Jiems politiniais ryšiais susieti savo valstybes su
Estija, Latvija ar nuolat dėl Vilniaus kovojančia Lietuva būtų
reiškę neišvengiamą santykių su prieškario totalitarinėmis valstybėmis
Sovietų Sąjunga ir Vokietija komplikavimąsi bei nenaudingą
įsitraukimą į Vidurio Europos ginčus.
Svarbus faktas yra tai, kad 1934 metais trys Pabaltijo šalys dar
kartą bandė vienytis ir sudarė Baltijos Antantės sutartį. Šiam
žingsniui ryžtis Lietuvą, Latviją ir Estiją labiausiai skatino
didėjanti grėsmė iš nacistinės Vokietijos, kur 1933-iaisiais į
valdžią atėjo Hitleris. Baltijos Antantės sutartimi, anot istoriko
Česlovo Laurinavičiaus, trys Baltijos šalys pirmą kartą įsipareigojo
teikti viena kitai politinę pagalbą, t.y. jos tapo strateginėmis
partnerėmis. Vis dėlto ir šios Baltijos Antantės valstybių bendradarbiavimo
pastangos gana greitai sužlugo.
Baltoskandijos idėja
šiandien
Kalbėdami apie Lietuvos užsienio
politikos prioritetus, atkūrus nepriklausomą valstybę, mūsų politikai
ne kartą akcentavo, kad, pasimokiusios iš prieškariu padarytų
klaidų, Lietuva, Latvija ir Estija turėtų kiek įmanoma labiau
bendradarbiauti. Taigi Lietuva, vėl tapusi savarankiška, iš pradžių
palaikė idėją kurti bendras Baltijos šalių institucijas, atstatyti
1934 metų Baltijos Antantę ir pan. Bandyta net kurti šių trijų
valstybių karinę organizaciją.
Tačiau pastarajai iniciatyvai nelabai pritarė Vakarai, tad apsiribota
tokių bendrų karinių darinių kaip Baltbatas, Baltnetas, Baltronas
sudarymu.
Su Skandinavijos šalimis šiandien taip pat bendradarbiaujama.
Lietuva, Latvija ir Estija dalyvauja ES vykdomoje Šiaurės dimensijos
programoje. Įdomu, kad šį kartą iniciatyvos skatinti Baltoskandijos
šalis artimiau bendradarbiauti ėmėsi Suomija. Būtent šios šalies
premjeras Paavo Lipponen 1997-aisiais pirmą kartą oficialiai pateikė
tokios idėjos metmenis. 2000 metų ES viršūnių susitikime Feiroje
buvo patvirtintas pirmasis Šiaurės dimensijos veiksmų planas.
Šiaurės dimensija geografiškai apima didesnę Šiaurės Europos
dalį nei K. Pakštas buvo priskyręs Baltoskandijai. Dabar minėta
ES programa taikoma Baltijos jūros, Šiaurės-Barenco bei Arkties
regionams. O bendradarbiaujama, sprendžiant energetikos, atominių
elektrinių saugumo, transporto infrastruktūros, miškų bei gamtos
apsaugos, teisingumo, darbo jėgos, socialinės ir sveikatos apsaugos,
prekybos ir ekonomikos bei kitus klausimus.
Bene svarbiausias Šiaurės dimensijos tikslas - nukreipti ES
dėmesį ir jos strateginius interesus Šiaurės Europos link ir šitaip
išlaikyti balansą tarp dviejų Europos polių - pietų ir šiaurės
- polikos bei ekonomikos srityse. To siekiama per aktyvesnį bendradarbiavimą
su Rusija (ypač Šiaurės vakarų regionu), panaudojant jos energijos
resursus bei gamtinius išteklius ES valstybių reikmėms tenkinti.
Įdomu, kad K. Pakšto Baltoskandijos konfederacijos projekte kaip
tik buvo pabrėžiama atsiribojimo nuo Rusijos bei nepasidavimo
bet kokios kitos didelės šalies įtakon būtinybė.
Be abejo, turime prisiminti per paskutinius penkiasdešimt metų
įvykusius svarbius teigiamus vidinius pokyčius tiek Rusijoje,
tiek ir pačioje Europoje. Tačiau dar ir šiandien tarptautiniuose
santykiuose valstybės neretai vadovaujasi tais pačiais kietosios
Realpolitik principais. Tad šiuo atveju pasikliauti Rusija, kaip
vieninteliu energijos išteklių tiekėju, būtų ne itin protinga.
Tačiau, nors būdų, kaip šioje srityje sumažinti Lietuvos priklausomybę
nuo Rusijos, kol kas nėra daug, ši problema turėtų būti rimtai
svarstoma. Dabar Lietuvos indėlis į Šiaurės dimensiją yra jos
bendradarbiavimas su Rusija, sprendžiant santykių su Kaliningrado
sritimi klausimus. Šia prasme labai svarbi buvo 2000 metais paskelbta
dvišalė Lietuvos - Rusijos Nidos iniciatyva bei sutarties su Rusija
dėl tranzito pasirašymas.
Taigi lyginti K. Pakšto Baltoskandijos konfederacijos idėją su
šių dienų ES Šiaurės dimensija galime tik iš dalies. Tačiau
panašu, kad, nors ir žemesniu lygmeniu, ilgą laiką K. Pakšto skatintas
Baltoskandijos regiono šalių bendradarbiavimas jau įgauna pagreitį.
Šiandieninė ES vizija, kurią Europos Konventas nupiešė Konstitucinės
sutarties projekte, ko gero, atspindi, o gal ir pranoksta pačias
toliaregiškiausias K. Pakšto idėjas...
Šarūnė LAPINSKAITĖ
© 2003"XXI amžius"