Ar galima Lietuvoje krikščionių politikų santalka?

Lietuvoje veikia dvi viena kitai oponuojančios krikščionių demokratų partijos, Krikščionių demokratų frakciją įkūrė ir Tėvynės sąjunga, o liberalcentristai tokio pavadinimo frakciją yra įsipareigoję įsteigti. Taigi Lietuvoje politikų, kurie viešai teigia savo krikščioniškas pažiūras, tikrai netrūksta. Deja, krikščionių politikų įtaka valstybės gyvenime minimali. Paprastai ji apsiriboja krikščioniška retorika, dažnu Dievo vardo minėjimu, bet ne kitokios, ant tvirtų vertybių pamatų stovinčios visuomenės kūrimu.
Karštai diskutuojama, kas dėl tokios situacijos kaltas, kas suskaldė Lietuvoje krikščionis politikus, o kas juos bandė sutelkti. Paprastai tokio pobūdžio diskusija primena Jėzaus ištarmę apie tai, kad puikiai įžvelgiame krislą brolio akyje, bet nematome rąsto savojoje. Iš tiesų įvairioms politinėms organizacijoms priklausantys krikščionys politikai teisėtai gali vardyti tarpusavio nuoskaudas. Tačiau ar dėl to kas nors pasikeis?
Esu įsitikinęs, kad dabartinėje situacijoje visi Lietuvos krikščionys politikai turi pripažinti, kad vertybių erozija Lietuvoje tik stiprėja, auga cinizmas ir neviltis. Šiandien mes jau nebeturime teisės gyventi praeities nuoskaudomis, bet turime telktis lemiamai kovai už mūsų valstybę. Pasiekti Lietuvos politikų krikščionių santalką bus tikrai nelengva, tačiau tikrai tikiu, jog, nepaisant įvairių nuostatų skirtumų, egzistuoja politinio gyvenimo sritys, kur privalome sutarti visi.
Galbūt šiandien nėra prasmės kalbėti apie politinių organizacijų susivienijimą, nes yra per daug tarpusavio įtarumo, dar labai skauda praeities žaizdas, tačiau tik geros valios ir ištikimybės Jėzui Kristui reikia tam, kad susėstume prie vieno stalo ir sutartume dėl veiklos prioritetų bei būtinybės ginti krikščioniškas vertybes. Klausimų, dėl kurių turėtų sutarti Lietuvos krikščionys politikai, tikrai pakanka. Pateiksiu tik kelis, bet esu įsitikinęs, kad bendrų sąlyčio taškų sąrašas yra kur kas ilgesnis.
Pirmiausia gyvybės apsaugos klausimai. Gyvybė Lietuvoje turi būti saugoma nuo pat prasidėjimo akimirkos iki pat biologinės mirties. Abortai, eutanazija, eksperimentai su žmogaus embrionais – visa tai turi būti aiškiai prilyginta žmogžudystei.
Antra, parama darniai šeimai. Daug kalbama apie šeimos svarbą, tačiau realiai šiandien Lietuvoje remiamos tik asocialios, bet ne darnios šeimos. Kitas dalykas – regime šeimos institucijos griovimo tendenciją. Ji pasireiškia per bandymus įteisinti homoseksualius santykius, santuokos ir paprasto gyvenimo kartu teisinį sulyginimą. Šiandien valstybė finansuoja daugybę programų, kurios iš esmės didina šeimos eroziją. Tam turime visi vieningai priešintis. Problemiška tai, kad prieš gyvybę bei šeimą nukreipta politika gauna didžiulę finansinę įvairių farmacijos kompanijų paramą. Taigi neturėtume stebėtis, kodėl įtakingiausios žiniasklaidos priemonės taip aktyviai puola krikščioniškas vertybes. Mes atsilaikysime prieš propagandos bangas tik būdami vieningi, sutelkę visus Lietuvos krikščionis.
Trečia, šiandien ne mažiau aktualus nei XIX a. pabaigoje popiežiaus Leono XIII išsakytas raginimas valstybei rūpintis darbininkų klausimais. Krikščionys politikai privalo užkirsti kelią darbdavių savivalei bei vargingųjų teisių pažeidimams. Nepalikime darbo politikos liberalams ir socialistams. Tai sritis, kurioje ypač svarbu remtis krikščioniškomis vertybėmis.
Ketvirta, Lietuvos švietimo sistema sparčiai perima komercijos principus ir kartu tolsta nuo vertybinių pamatų. Jei šis procesas tęsis toliau, nukirsime šaką, ant kurios sėdime. Dorovinis bei pilietinis ugdymas neturi tapti pavainikiais mokykloje. Šiandien mokiniai „maitinami“ gausiomis žiniomis, bet abejingai apleidžiamas asmenybės ugdymo procesas. Švietimo sistema yra svarbiausia valstybės investicijų sritis, o ne komercinis kioskas, pardavinėjantis abejotinos kokybės prekes.
Penkta, nors iš esmės visi Lietuvos politikai krikščionys aktyviai agitavo referendume dėl stojimo į Europos Sąjunga, tačiau sulig referendumu misija nesibaigė. Turime reikalauti, kad Lietuva užimtų aktyvią poziciją, siekdama labiau krikščioniškoms šaknims atviros vieningos Europos. Kita vertus, turime rengtis kultūriniams iššūkiams ir stiprinti savo lietuvišką tapatybę. Tai reiškia, jog šiandien Lietuvai reikalinga nauja veiksminga kultūros politika, kurioje pakankamai daug dėmesio būtų skirta tautinei kultūrai stiprinti.
Esu įsitikinęs, kad dėl išvardytų penkių klausimų visi Lietuvos politikai krikščionys gali ir privalo sutarti. Savo ruožtu tikiu, kad tikroji politinė santalka prasideda ne nuo formalių sutarčių, lyderių derybų, pažadų, bet nuo konkrečių bendrų darbų. Jei mes liksime pasyvūs ar susiskaldę, pamažu sunyksime ir virsime niekam nereikalingais cimbolais.

Andrius NAVICKAS
Vilnius

© 2003"XXI amžius"