Horizontai

Knyga, sukėlusi ant kojų Prancūziją

B.Bardo su vienu iš daugelio savo numylėtinių

Pasaulio kino legenda tapusi Prancūzijos kino aktorė Bridžita Bardo savo 68-ąsias metines sutiko pateikdama savo naują atsiminimų ir apmąstymų knygą. Ši moteris visikai neslepia, jog neapkenčia šiuolaikinio pasaulio žmonių. Ypač musulmonų ekstremistų, kuriems nerūpi moralė ir padorumas, visų kairiųjų - komunistų ir socialistų. Užtat ji labai gerbia prancūzų kraštutinių dešiniųjų lyderį Žaną Mari Le Peną. Apie visa tai ji aprašė savo naujojoje knygoje, pasirodžiusioje Prancūzijos ir kitų Europos šalių knygynuose. Knyga sukėlė didžiulį susidomėjimą ne tik Prancūzijoje. B.Bardo gyvena savo dvare gana uždarą gyvenimą, apsupta gausybės „jaunesniųjų mūsų brolių“ - šunų, kačių ir kitų gyvūnų, už kurių išlikimą ji aktyviai kovoja jau kelis dešimtmečius.
Atrodė, kad prieš ketverius metus išleidusi antrąjį savo memuarų tomą garsioji kino žvaigždė apsiramins. Juk tuose memuaruose ji labai atvirai, nieko neslėpdama ir nepagražindama, aprašė savo gyvenimą ir moralinius principus. Tačiau, anot Prancūzijos spaudos, B.Bardo nusprendė nepalikti kritikų, žurnalistų ir netgi politikų „be duonos kąsnio“, paskelbusi savo naująją knygą: „Šauksmas tyloje“. „Tikiuosi, kad padariau laimingus tuos, kurie neapkenčia manęs“, - taip autorė komentavo savo naujosios knygos pasirodymą.
Kaip rašoma viename Prancūzijos laikraštyje, daugeliui sunku įsivaizduoti, kad žavingoji Bridžita, kuri kelis dešimtmečius simbolizavo prancūzų bohemą, pasidarė užkietėjusi konservatorė. Pasak jos paskutiniosios knygos, šiuolaikinėje Prancūzijoje jai nepatinka viskas. Pirmiausia dėl visos Prancūzijos moralinio nuopuolio per pastaruosius 20 metų B.Bardo kaltina komunistus, socialistus ir vadinamuosius „žaliuosius“. Autorė nepagailėjo ir žinomų Prancūzijos politikių moterų dabartinėje lyg ir dešiniojoje prezidento Žako Širako vyriausybėje. Pirmąją Prancūzijos istorijoje moterį, tapusią gynybos ministre, Mišel Alio Mari ji pavadino „juokinga varle, kuri pučiasi, norėdama būti panaši į jautį“. Kitą politikę - aplinkos ministrę Rozeliną Bašlo - B.Bardo apibūdino kaip nieko nenusimanančią toje srityje, kuriai vadovauja. Tačiau labiausiai kliuvo bedarbiams, kurie, aktorės nuomone, tėra nepataisomi tinginiai. Šiam „juodajam sąrašui“ B.Bardo priskyrė ir homoseksualus bei imigrantus nelegalus. Ypač didelį autorės pasipiktinimą kelia musulmoniškų kraštų imigrantai, kurie užgrobia katalikų ir kitų krikščioniškų konfesijų bažnyčias, siekdami paversti jas kiaulidėmis.
B.Bardo piktinasi ir Prancūzijos pedagogais, kurie ateina į mokyklas nesiprausę, nesiskutę, suplyšusiais džinsais ir purvinais batais. B.Bardo nuomone, prancūzų mokyklos tokių pedagogų dėka tapo narkotikų platinimo bei nihilizmo skleidimo centrais, teroristų mokyklomis bei pagrindiniais prezervatyvų vartotojais.
Ypač neigiamai autorė vertina šiuolaikinės Prancūzijos meną. „Jis virto išmatomis tiesiogine ir perkeltine prasme“, - rašo B.Bardo. Apskritai šiuolaikinę Prancūziją ir visą šiuolaikinį pasaulį B.Bardo mato labai pesimistiškai. Ji piktinasi, kad nesilaikoma jokių moralinių ir etninių principų, kad išaukštinami pedofilai ir homoseksualai. Apie vyrus nėra ko ir kalbėti. Kino žvaigždė juokiasi iš tokių vyrų, kurie darosi po kelias plastines operacijas, norėdami tapti garsiais modeliais.
Ką labiausiai myli knygos autorė? Pasirodo, pirmiausia myli visus gyvūnus ir kitus gyvus sutvėrimus. Dabar ji pradėjo naują protesto akciją, gindama nelaimingus omarus ir varles, kurie laikomi restoranų ir kavinių akvariumuose ir pagal kliento pageidavimą čia pat pateikiami ant stalo.
B.Bardo samprotavimai kai kam gali atrodyti kaip eilinis garsiosios aktorės akibrokštas, jeigu nežinotum, jog dešimtys milijonų paprastų prancūzų mano taip pat, kaip ir ji. Tiesa, jie negali reikšti savo minčių taip griežtai ir atvirai. Tačiau, kaip ir B.Bardo, milijonai prancūzų nesupranta, kas vyksta jų mokyklose, į kurias jau tampa pavojinga leisti savo vaikus. Nesupranta, kodėl nelegalūs imigrantai užgrobia bažnyčias, reikalaudami suteikti jiems Prancūzijos pilietybę, ir lieka už tai nenubausti. Šie suįžūlėję imigrantai taip pat reikalauja vis didesnių socialinių išmokų. Jeigu koks nors politikas viešai apie tai pareiškia, jis bemat apšaukiamas rasistu ir netgi fašistu. O štai tokios mintys, kurias atvirai skelbia B.Bardo, gali sukelti tik literatūros kritikų ir kairiųjų žurnalistų ironiją, nors dauguma jos mintims ir idėjoms visiškai pritaria. Tuo ir pasireiškia pasaulinės šlovės jėga.

Petras KATINAS