Prancūzai, rusai ir vokiečiai
priversti slėpti nemeilę amerikiečiams
XXI a. pradžia pasaulį sudrebino
teroristiniais išpuoliais JAV. Po lemtingųjų 2001-ųjų rugsėjo
11-osios įvykių JAV vyriausybė pareiškė norą ne tik kovoti su
visoms Vakarų valstybėms gresiančiais pavojais, bet ir garantuoti
saugumą visame pasaulyje. Tuo džiaugiasi toli gražu ne visi.
Prancūzijos užsienio reikalų ministras D.de Vilpenas pirmąjį nepasitenkinimą
išreiškė dar prieš prasidedant kariniams veiksmams Irake. JT Saugumo
Taryba nedarė nieko, kad užtikrintų taiką šiame regione, jos vaidmenį
perėmė JAV. Politikai svarsto, ar tai gerai, ar vis dėlto blogai.
Tuo tarpu įtakingosios Europos valstybės JAV galioje įžvelgia
grėsmę savo pačių ir kitų pasaulio valstybių suverenitetui. Naivu
būtų tikėtis, kad antiamerikietiškos nuotaikos baigsis JAV armijai
palikus Irako teritoriją. JAV lyderiai viešai demonstruoja savo
nekantrumą, netoleranciją, o kartais net ir nenorą įsiklausyti
į kitokią nuomonę. Šiandien ne vienas politikas Prancūzijos, Rusijos
bei Vokietijos poziciją, prieš prasidedant karui Irake, vadina
mėginimu laimėti kuo daugiau laiko S.Huseinui ir kaltina jas griebusis
bet kokių priemonių tam, kad būtų sutrukdyta amerikiečiams išspręsti
Irako problemas.
Prancūzija yra priversta tenkintis kur kas mažesne įtakos zona
nei JAV. Oficialieji asmenys ne kartą pareiškė nė neketinantys
pasitraukti iš Afrikos, mat ten net 22 buvusios Prancūzijos kolonijos
esą ir pačios nenorėtų užsitraukti prancūzų nemalonės. O patys
prancūzai būtų nieko prieš vėl susigrąžinti ,,Didžiosios Prancūzijos
laikus ir pratęsti Napoleono žygius į Rytų Europą.
Amerikiečiai ir prancūzai ne visada nesutarė. Garsiąją Laisvės
statulą amerikiečiams padovanojo būtent jie. Viena ryškiausių
į XVIII amžiaus Prancūzijos ir JAV istoriją patekusių asmenybių
markizas M.Ž.Lafajetas JAV nepriklausomybės kare vadovavo nacionalinei
gvardijai. Neslepiančiųjų priešiškumo JAV būta dar tada, tačiau
antiamerikietiškos nuotaikos apogėjų pasiekė šių metų kovą, kai
neįtikėtinai išaugo prezidento Ž.Širako reitingai, net 87 proc.
prancūzų pritarė šalies pozicijai karo Irake atžvilgiu ir net
30 proc. Prancūzijos piliečių pareiškė norintys, kad šiame kare
pergalę švęstų S.Huseinas. Dabar, kai aistros aprimo, antiamerikietiškų
užrašų galima matyti tik atvykėlių iš Šiaurės Afrikos šalių gyvenamuose
kvartaluose.
Rusija didžiuojasi savo istorija, kultūra ir niekaip negali pamiršti
turėto supervalstybės statuso. Deja, per keletą pastarųjų dešimtmečių
Rusijos ekonomika ne tik nepradėjo vytis JAV, bet netgi dar labiau
nuo jos atsiliko. Armija nusilpusi, demokratija ne itin stipri,
todėl Rusijai praktiškai nėra jokių šansų prilygti JAV. Šiandien
ji bene didžiausią įtaką turi NVS valstybėse ir, priešingai nei
JAV, linkusi daryti nuolaidas ne tik draugams, bet ir priešams.
Prezidentas V.Putinas blaškosi tarp antiamerikietiškų ir antivakarietiškų
kompleksų bei sveiko proto diktuojamos politikos. Nuolat besikeičianti
oficialioji Rusijos pozicija skatina Vašingtoną pernelyg nepasitikėti
Maskva. Rusams S.Huseino režimas gerokai priminė J.Stalino valdymo
metus, o pirmosiomis karo dienomis amerikiečių pralaimėjimo tikėjosi
net 80 proc. Rusijos piliečių. Ir nors tuoj po karinių veiksmų
Irake vykdytos visuomenės apklausos JAV parodė, kad Rusiją palankiau
ėmė vertinti 20 proc. amerikiečių, politikai ir politologai vis
dažniau prisimena Z.Bžezinskio prognozes, jog XXI amžiuje antrąja
supervalstybe po JAV taps ne Rusija, bet Kinija. Jei Rusijos ir
JAV santykiai artimiausiu laiku nepagerės, tai visai įmanoma,
ypač jei Pekinas palaikys JAV sprendžiant Šiaurės Korėjos konfliktą.
Vokietija šiandien jaučiasi kaip niekada stipri. Ši šalis nemėgsta
antraeilių vaidmenų sprendžiant pasaulio ateitį. Vokiečiai nepamiršo
pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare ir dėl to didžiąją kaltės
dalį mėgina suversti amerikiečiams. Dabartinė Vašingtono galybė
vokiečius tiesiog siutina. Tuo tarpu psichologai tvirtina, kad
vokiečiai visas savo baimes, kompleksus bei bėdas linkę primesti
JAV. Karo Irake metu vokiečiai kaltino amerikiečius noru pasipelnyti
iš Irake esančių naftos telkinių, tačiau tarsi pamiršo panašius
savo pačių poelgius. Iš esmės Vokietijos ir JAV siekiami tikslai
bei principai, kurių laikomasi, tokie patys. Be to, paaiškėjo,
kad Vokietijos karo ekspertai konsultavo Irako armiją. O Vokietijoje
rengtose antiamerikietiškose demonstracijose dalyvavo dešinieji
ir ultrakairieji, neofašistai ir radikalai, tuo be galo nustebindami
ne tik amerikiečius, bet ir savo tautiečius.
Prancūzijos, Rusijos ir Vokietijos lyderiai karo Irake metu meistriškai
pasinaudojo jų šalyse vyravusiomis antiamerikietiškomis nuotaikomis,
taip tikėdamiesi susikrauti politinį kapitalą artimiausiems rinkimams.
G.Šrioderis vieną kartą jau įsitikino, jog radikalus pacifizmas
gali būti naudingas, tai įvyko rinkimų į Bundestagą metu praėjusį
rudenį. Deja, amerikiečiai per neįtikėtinai trumpą laiką užėmė
Bagdadą ir trijų įtakingųjų Europos šalių lyderiams teko pakeisti
strategiją. Ž.Širakas ir G.Šrioderis vieni pirmųjų nusiuntė sveikinimo
telegramas JAV prezidentui Dž.Bušui. Politikai ir politologai
mano, kad didžiausios naudos iš tokios situacijos gaus ne kas
kitas, bet būtent Prancūzija, kuriai ypač nepatiko gerėjantys
Maskvos ir Vašingtono santykiai. Paryžius jautėsi tarsi išstumtas
iš žaidimo. Dabar tiek prancūzai, tiek vokiečiai ar rusai tikisi
permainų tarptautinėje politikoje ir siekia vėl atgauti Vašingtono
malonę. Amerikiečiai taip pat linkę diplomatiškai nutylėti ankstesnius
nesutarimus.
Gražina MINKAUSKAITĖ
© 2003"XXI amžius"