Horizontai

Dešimt metų be okupacinės kariuomenės. Ar tikrai?

Lietuvą palieka paskutiniai Rusijos armijos kareiviai.
Fotografuota Kaune 1993 m. rugpjūčio 31 d.

Algirdo Sabaliausko (ELTA) nuotrauka

Lietuva paminėjo sovietinės okupacinės armijos išvedimo iš Lietuvos dešimtmetį. Iš tiesų yra kuo didžiuotis. Okupacinė armija, kurios sudėtyje buvo per 30 tūkst. kariškių, tarp jų elitiniai sovietų daliniai, visų pirma desantininkai, bazavęsi daugiausia Kaune ir jo apylinkėse, buvo išvesta pirmiausia ne tik iš visų Baltijos valstybių, bet ji dar nebuvo pasitraukusi net iš Vokietijos „demokratinės respublikos“. Aišku, apie derybų su Maskva peripetijas bei sunkumus bus dar daug parašyta ir pasakyta, tuo klausimu pateikta daugybė spekuliacijų, kurių ir dabar netrūksta. Ypač jos pasipylė sovietų armijos išvedimo dešimtmečio proga. Kaip jau įprasta, visus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laurus stengiasi prisiimti buvusios partinės nomenklatūros vadai. Taip pat ir dėl sovietų armijos išvedimo. Kažkodėl visiškai nenorima prisiminti „pragmatiškų“ buvusių ir esamų veikėjų dar palyginti visai neseniai pasakytų žodžių ne tik apie abejones jau paskelbta Lietuvos nepriklausomybe, bet ir apie okupacinę armiją. Pravartu priminti. Pirmiausia apie komunistų ypač propaguotą „realų suverenitetą SSRS sudėtyje“. Štai ką skelbė A.Brazauskas „Tiesoje“ (1989 m. kovo 3 d.): „kuriame socializmą TSRS sudėtyje. Jokio kito kelio nėra ir negali būti. Mes pirmenybę teikiame lenininiam sutartiniais pagrindais pagrįstos tarybinių respublikų sąjungos modeliui. Kraštutiniai lozungai - išstoti iš Tarybų Sąjungos sudėties, paskelbti nepriklausomą Lietuvą - mums nepriimtini“.
Po kelių mėnesių teoriniame vietinių komunistų organe „Komunistas“ (kurio tradicijas dabar tęsia žurnalai „Gairės“ ir „Politika“) tas pats pirmasis sekretorius rašė: „Kai kurie asmenys atkakliai perša mums Lietuvos Respublikos atkūrimo idėją. Esame įsitikinę, jog neįmanoma nutraukti penkių dešimtmečių Tarybų Lietuvos istorinės raidos. Pagaliau nėra ir pakankamai pagrįstų argumentų, kad tai daryti būtina. Nėra jokio reikalo pasiduoti tarybinės santvarkos panaikinimo nuotaikoms. Ši santvarka anaiptol neišsėmė savo kūrybinių potencijų“.
Ir dar žodžiai apie okupacinę armiją, jau Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse. Juos pasakė tas pats asmuo, dabar sau prisiskyręs visus tos armijos išvedimo nuopelnus: „Ateityje Lietuvos Respublika pirmiausia turės gerai sugyventi su kaimynais. Kažin ar tai pavyks, jei kelsime balsą prieš tarybinę armiją. Juk mūsų sudėtinga geografinė padėtis - Lietuva ne Suomija. Mes esame slenkstis ant didelio kelio. Per jį žengė ir žengs daugelis. Atsakykite man į paprastą klausimą - o kas gi gins Lietuvą?..“ Tai buvo pasakyta ir parašyta 1990 m. sausio 25 d. Atrodo, pakaks LKP CK pirmojo sekretoriaus, G.Kirkilo, Č.Juršėno, K.Prunskienės, A.Juozaičio, įvairiausių LDDP tarybos pareiškimų citatų. Visi tie pareiškimai buvo nukreipti prieš Lietuvos nepriklausomybę. O štai ką siūlė daktaru save titulavęs Helmutas Arnašius, tuomet darbavęsis Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute: „Lietuvos Vyriausybė pripažįsta pokario realijas, susiklosčiusias po Potsdamo sutarties ir patvirtintas Helsinkio konferencijoje, tai yra savo faktinę egzistenciją TSRS ribose“. Tai buvo paskelbta „Tiesoje“, praėjus vos mėnesiui po Kovo 11-osios…
Kas pasikeitė dabartinių valdančiųjų kalbose praėjus dešimčiai metų po okupacinės sovietų armijos išvedimo? Nedaug kas. Netgi iškilmingoje ceremonijoje Vilniuje minint šią reikšmingą datą Premjeras, skaitydamas iš popieriuko savo kalbą (kaip, beje, ir Prezidentas, nes be patarėjų parašytų tekstų viešai kalbėti vengiama), vėl aukštindamas save pabrėžė, kad ne tik kai kurios jėgos Maskvoje, bet ir bene labiausiai Lietuvos opozicija trukdė išvesti sovietų kariauną… Aišku, ta opozicija - tai V.Landsbergis. Be savo nuopelnų išvedant okupacinę kariuomenę, Premjeras paminėjo dar vieną, ypač nusipelniusį šiame reikale. Pasirodo, tai dabartinis vidaus reikalų ministras V.Bulovas. Tas pats, kuris visai neseniai siūlė bevizį tranzitą iš Kaliningrado ir į jį, jau nekalbant apie netrukdomą ir nekontroliuojamą Rusijos karinį tranzitą per Lietuvos teritoriją…
Na, o partijos ideologas G.Kirkilas šio svarbaus įvykio dešimtmetį irgi pažymėjo atsiminimais. Pasak G.Kirkilo, vadinamąjį savanorių maištą, vykstant deryboms dėl kariuomenės išvedimo, kurstė V.Landsbergis. Ką gi, nuostatos nesikeičia. Tačiau teigti, kad V.Landsbergis trukdė sovietinės kariaunos išvedimui, yra ne tik cinizmo viršūnė, bet ir sveiko proto praradimas. Ne kiekvienas taip išdrįstų kalbėti visai Lietuvai ir pasauliui. Tokį reiškinį dar 1990 metų rudenį rašytojas Antanas Čalnaris apibūdino taip: „Įžvelgti kapėesesininkų, jedinstveninkų ir kitų bolševikinių brostvininkų širdies gelmes visai nesunku: tos Lietuvos, kuri pro storus kultūrinių sluoksnių klodus, užklojusius protėvių pėdas, beldžiasi į mūsų širdis, jie negirdi“ („Pergalė“, 1990, Nr.11). Ir niekada negirdės.
G.Kirkilui ir kitiems valdančiosios partijos vadams labai nepatinka ir tuomet bei vėliau kelti reikalavimai dėl okupacinės žalos atlyginimo. „Bet mes per dešimtmetį spėjome pamiršti, kiek daug amunicijos paliko išeinanti Rusijos kariuomenė“, - sakė G.Kirkilas. Aišku, nepamiršome. Pusė Lietuvos, kur buvo sovietų karinės bazės, ir dabar užterštos ilgiems dešimtmečiams, o gal ir šimtmečiams. Štai neseniai bankrutavusiame Kauno popieriaus fabrike buvo rastos labai nuodingos medžiagos, kurios buvo naudojamos sovietų karinėms reikmėms gamintam specialiam popieriui. Tų nuodų sunaikinimas kainuotų keliasdešimt milijonų litų. O kur dar kitos uždelsto veikimo bombos - vadinamųjų pesticidų sandėliai įvairiose Lietuvos vietose?
Tiesa, juos paliko ne sovietų kariškiai, bet tie patys „klestinčio“ kolchozinio žemės ūkio apraudotojai, kuriems, pasirodo, sovietų armija paliko daug amunicijos… Pasirodo, ne milijardinės žalos atlyginimo turime reikalauti, o dar padėkoti Maskvai.
Apskritai sovietinės armijos išvedimo dešimtmečio paminėjimo ceremonija Vilniuje padarė nekokį įspūdį, netgi su komišku atspalviu. Juk garbingų ceremonijos dalyvių pirmosiose gretose puikavosi visas Prezidentūros žiedas - buvęs televizijos loterijų „šoumenas“, kita buvusi estrados „žvaigždė“, pretenduojantis vairuoti Lietuvos užsienio politiką Prezidento patarėjas ir dar visas būrys labiausiai „nusipelniusiųjų“.
Yra dar vienas svarbus dalykas, didžiuojantis, kad okupacinė armija pirmoji išėjo iš Baltijos valstybių. Bet juk Latvijoje ir Estijoje nėra rusų karinių bazių, o kaip pavadinti kasdien per Lietuvą vykstantį Rusijos karinį tranzitą? Tai didesnis pavojus nei Latvijoje ir Estijoje buvusios labai svarbios Maskvos karinės Paldiskio ir Skrundos karinės bazės. Tuo labiau jog Premjero išgirtasis V.Bulovas (kaip ir pats Premjeras) tame tranzite nemato nieko blogo.

Petras KATINAS