Horizontai

Vilties liudytojas
Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje dešimtmečiui

Popiežius Jonas Paulius II Vilniaus oro uoste.
1993 m. rugsėjo 4 d.

Šiomis dienomis sukanka dešimt metų, kai Lietuvoje lankėsi popiežius Jonas Paulius II. Ta proga prisiminkime šio iškilaus žmogaus ilgą ir sudėtingą pontifikato laikotarpį, jo nuveiktus darbus, įvertinimą ir negailestingą kritiką.
Vargu ar rastume pasaulyje žmogų, kuris žmonijos labui būtų nuveikęs tiek, kiek per savo gyvenimą nuveikė popiežius Jonas Paulius II. Net ir sulaukęs gilios senatvės, Karolis Vojtyla šiandien neatsisako savo pareigų ir, kiek jėgos leidžia, dalyvauja ganytojiškoje veikloje. Bažnyčios istorikai jo išrinkimą popiežiumi vertina kaip reikšmingiausią per kelis šimtmečius Bažnyčioje įvykusį įvykį, padariusį didelę įtaką visam pasauliui. Kai kurie jį laiko net iškiliausiu popiežiumi nuo XVI amžiaus reformacijos ir kontrreformacijos laikų. Jų teigimu, būtent Jono Pauliaus II ir II Vatikano Susirinkimo dėka Katalikų Bažnyčia atrado savo vietą šiuolaikiniame pasaulyje ir apibrėžė naujas gaires, su kuriomis Bažnyčia įžengė į krikščioniškosios istorijos trečiąjį tūkstantmetį.
Sunku išvardyti visus Popiežiaus nuopelnus, kuriuos jis įvykdė religinėje, politinėje-demokratinėje, socialinėje, kultūrinėje, moralinėje, ekumeninėje, taikos ir daugelyje kitų sričių. Jis atgaivino Popiežiaus institucijos, kaip Petro įpėdinio – tiesos liudytojo, tarnystės supratimą, aplankė kone kiekvieną žemės lopinėlį, pasitelkė žiniasklaidos priemones, išleido trylika enciklikų, daugybę kreipimųsi, kuriuose palietė beveik kiekvieną žmogiškojo gyvenimo aspektą. Jam pavyko pagerinti santykius tarp katalikų ir kitų religijų bei krikščioniškų konfesijų. Artėjant naujam tūkstantmečiui, jis kvietė krikščionis ir kitų religijų atstovus peržiūrėti savo bekompromisį mąstymą bei siekti tarpusavio supratimo, vienybės ir taikos pasaulyje; jis inicijavo daugelį tarptautinių susitikimų, skirtų tautų problemoms spręsti, spartėjant visuotiniam vertybių praradimui, ne kartą kreipėsi į JTO, savo pranešimais gindamas prigimtines žmogaus teises ir orumą. Pasibaigus pirmajam jo pontifikato dešimtmečiui, Jonas Paulius II jau buvo surinkęs pačią didžiausią auditoriją pasaulyje, ir milijonai žmonių, tarp jų ir nekatalikai, jį laikė ir tebelaiko iškiliausia asmenybe, savo moralinius principus ir įsitikinimus siekiančia įkūnyti tikrovėje.
264-uoju Romos popiežiumi Karolis Vojtyla tapo turėdamas 58 metus ir buvo pirmasis popiežius ne italas ir pirmasis slaviškos kilmės popiežius. Jo pontifikatą savo knygoje „Jonas Paulius II. Vilties liudytojas“ išsamiai yra aprašęs Džordžas Veigelis. Apie K.Vojtylos išrinkimą popiežiumi jis rašo: „KGB galva J.Andropovas perspėjo sovietinę valdžią, kad lenko išrinkimas popiežiumi reiškia didelę grėsmę, - ir tai, kad jo perspėjimas buvo ne tuščiažodžiavimas, tapo aišku, kada Popiežius 1979 metų birželį aplankė savo gimtąjį kraštą, tuo pradėdamas revoliuciją mąstyme, kuri galutiniame rezultate, be jėgos panaudojimo, Rytų Europos centrinėje dalyje sugriovė sovietinę imperiją“.
Viena iš daugelio temų, kurias Jonas Paulius II plėtojo savo pontifikato metu, – tai kultūra, kaip istorijos varomoji jėga. Šią temą Popiežius ypač išryškino 1990 metais. Sukaupęs didelę patirtį ir praėjęs ilgų intelektualinių svarstymų kelią, jis galėjo drąsiai pareikšti, kad ne politika ir ekonomika yra istorinės kaitos variklis. „Istoriją lemia kultūra, o kultūros širdyje slypi kultas arba religija“, - sakė jis. Komunizmo žlugimas Europoje 1989-1991 metais patvirtino, kad būtent kultūra ir žmogiškosios dvasios galia valdo istoriją. Popiežius teigė, kad tai yra patys svarbiausi veiksniai, kurių pagalba galima reevangelizuoti Vakarų Europą, Centrinėje ir Rytų Europoje įtvirtinti laisvės pamatus bei iš komunistinio režimo išvaduoti Kubą.
Galvoti teisingai ir išsakyti tiesą galima tik laisvės pagrindu sukurtoje valstybėje, todėl Popiežiaus kalbose, išsakytose jo vizitų Lenkijoje, Vokietijoje, Kuboje ir kitur metu, ne kartą skambėjo žodis demokratija, kurią jis suprato kaip politinį institutą, geriausiai atitinkantį ne tik žmogiškąją prigimtį, bet ir keliantį tam tikrus įpareigojimus bei reikalavimus, įgalinančius suderinti laisvę ir atsakomybę. „Kubos problema, - sakė jis 1998 metais Havanoje, - tai rezultatas sistemos, kuri sugriovė žmogaus asmens vertę“. Jis kvietė kurti valstybę, kuri gerbtų žmogų, tiek atskiriems asmenims, tiek konfesijoms sudarytų sąlygas laisvai gyventi pagal savo tikėjimą, kuris, išreikštas visuomeninio gyvenimo kontekste, suteiktų dvasinį, moralinį ir pilietinį pagrindą visos tautos ir nacijos kultūriniame gyvenime.
1994 metais žurnalas „Time“ paskelbė Popiežių metų žmogumi, o „byrančios“ SSRS vadovas M.Gorbačiovas, iš kurio buvo galima tikėtis neigiamos reakcijos Jono Pauliaus II atžvilgiu, pareiškė, kad Popiežius suteikė neįkainojamą pagalbą nutraukiant „šaltąjį karą“. Net Kubos diktatorius Fidelis Kastro įvertino Popiežiaus pastangas ir žavėjosi jo asmenybe. Tačiau ne visuomet Jonas Paulius II buvo lydimas gerų atsiliepimų. Buvo ir kita – tamsioji jo vertinimo pusė, kuri sklido iš priešiškai nusiteikusių žurnalistų, biografų, intelektualų. Buvo tokių, kurie matė Popiežių kaip piktą, senstantį žmogų, nesugebantį suvokti pasaulio problemų, ginantį tik savo pasaulio suvokimą ir savus pastarojo gydymo metodus, matė, kaip autoritarinį Bažnyčios valdytoją, nuo kurio nusigręžė konservatyvūs teologai ir dvasininkai.
Į klausimą, kodėl Jonas Paulius II taip prieštaringai vertinamas, savo knygoje bandė atsakyti minėtasis popiežiaus biografas Dž.Veigelis. Anot jo, pirmiausia K.Vojtyla yra uždaras žmogus, nelinkęs savo asmeninių, mistinių išgyvenimų iškelti viešumon, todėl religiniai išgyvenimai, suformavę jo pažiūras, dažnai lieka nežinomi, o gilių mistinių išgyvenimų pagrindu kuriama teorija – nesuprantama. Antra, Jonas Paulius II yra lenkiškos kultūros žmogus ir toks jo sutapatinimas su šia tautybe Vakaruose sukelia tam tikrų sunkumų, neleidžiančių lenko matyti viso pasaulio intelektualine siela. Trečia, Jono Pauliaus II asmenybę suvokti trukdo istoriškai susiklostęs Vatikano tarnautojų uždarumas, įtarumas, atsargumas bei įsitikinimas, kad tylėjimas yra daug geriau už bandymą išaiškinti savo požiūrį. Jonui Pauliui II tapus gerai prieinamu grobiu žiniasklaidai, jos puslapiuose neretai pasirodydavo žinutės apie įtemptus Popiežiaus ir kitų Vatikano tarnautojų santykius. Kita Popiežiaus nesupratimo priežastis yra ta, kad jo aistra mokyti, jo įsitikinimai ir siekiai esamo meto situacijoje buvo tikri iššūkiai, sukeliantys ne tik prieštaringas reakcijas, bet ir pačius prieštaravimus.
Dž.Veigelio teigimu, priešingai visuotinai vyraujančioms hedonistinėms nuostatoms, Popiežiaus, o kartu ir visos Bažnyčios, tvirtinimas, kad išganymas yra pasiekiamas kančios keliu, skamba gana prieštaringai. Popiežius moko, kad egzistuoja universalios tiesos, kad žmogus yra pajėgus jas pažinti ir kad jų pažinimas yra moralinė žmogaus pareiga. Tuo tarpu visiems gerai žinoma, kaip sunku yra įtikinti šiuolaikinį intelektualą universalių, nekintamų tiesų buvimu. Vyraujant tradiciniam požiūriui, kad laimingas yra tas, kuris talentingas ir sugeba tuo talentu pasinaudoti, Popiežiaus mokymas išsiskiria teigimu, kad laimę žmogus gali rasti ir laisvoje tarnystėje, ieškodamas aukštesnės tiesos ir meilės. Priešingai nusistovėjusiems žmogaus vertinimo kriterijams, kurių pagrindinis – naudingumas, Popiežius teigia, kad kiekvienas žmogus yra vertingas jau vien savo gimimo aktu. Naudos ir asmeninių interesų siekimo epochoje prieštaringas yra ir Popiežiaus skelbimas, kad žmogus turi tikėti Dievą ir siekti šventumo, bet ne todėl, kad tai būtų jam naudinga, o todėl, kad jis tai turi daryti.
Šie ir kiti prieštaravimai, kaip daugelis mano, nėra Popiežiaus bandymas atsukti laikrodžio rodyklę atgal, sustabdyti pasaulio progresą ir užsiimti jo restauracija. Popiežiaus mokymas, kaip ir nusistovėjusios šiuolaikinio pasaulio nuostatos, yra nukreiptas bendra kryptimi – tai žmogaus laisvės ir laimės šioje žemėje kryptimi. Tačiau, vertinant visą Jono Pauliaus II mokymą per ilgiausiai trunkantį Bažnyčios istorijoje pontifikatą, galima išskirti daugybę teminių variacijų, kurias visas vainikuoja vienintelė didžioji tema, atsispindėjusi jo inauguracinėje enciklikoje „Redemptor hominis“, – tai krikščioniškasis humanizmas, kaip Bažnyčios atsakas į pasaulinę civilizacijos krizę XX a. pabaigoje.
Per visą savo tarnystės laikotarpį Jonas Paulius II siekė apginti Antrąjį Vatikano Susirinkimą, kuriame Katalikų Bažnyčia, stengdamasi vystyti teologiją, pripildytą Bažnyčios misijos pasaulyje prasmės ieškojimu, susidūrė su šiuolaikiškumo „nuodėme“. Pagrindiniu Susirinkimo tikslu Popiežius įvardijo laisvę, kuri, stovint ant XXI amžiaus slenksčio, yra didysis žmonijos įkvėpimas ir didžioji dilema. Šios dilemos sprendimo K.Vojtyla ieškojo Bažnyčios pasiuntinybėje. Anot jo, didžioji tarnystė, kuria Bažnyčia gali pasitarnauti šiuolaikiniam pasauliui, – tai priminti jam tai, kad laisvė skverbiasi į tiesą ir realizuojasi dorybėje. Būtent tai Kristus turėjo omenyje, sakydamas, kad tiesos žinojimas daro žmogų laisvą ir būtent tai Bažnyčia siūlo šiuolaikiniam pasauliui, kad jis galėtų realizuoti didžiuosius savo siekius. Popiežiaus teigimu, būtent dėl to ir buvo sušauktas Antrasis Vatikano Susirinkimas.
Nenuostabu, kad tokiame laisvės suvokimo kontekste, griūvant europietiškajam komunizmui, Jono Pauliaus II vaidmuo buvo toli gražu ne paskutinis. Jo aiškiai ir tvirtai ištartas tiesos žodis įkvėpė sąžinės revoliuciją prieš komunizmą bei visokio plauko totalitarizmą ir buvo nemenkas užtaisas sprendžiant socialines Pietų Azijos ir Lotynų Amerikos problemas, naujai iškylančias žmogaus moralės ir bioetikos problemas, pasireiškiančias vis didėjančių technikos galimybių ir jos ribų apibrėžtyje.
Jono Pauliaus II pontifikatas dar tęsiasi, ir visuomet lieka atviras klausimas, kaip patys Bažnyčios tarnautojai priėmė tokį Popiežiaus aktyvumą ir ryžtingas permainas. Kai kurie tvirtino, kad Jono Pauliaus II polinkis vadovauti Bažnyčiai „kaip seminarui“ paspartino Romos biurokratijos vystymąsi, kiti kaltino Popiežių, kad jo pontifikatas taip identifikavosi su popiežiškuoju asmeniu, kad tai sumažino lokalinių vyskupų, kunigų ir netgi pačių parapijiečių iniciatyvą, dar kiti teigė, kad per dvidešimt Popiežiaus ganytojiškos veiklos metų sumažėjo vidinė Bažnyčios vienybė ir to pasekmė - skirtingos nuomonės ir nesutarimai dėl doktrinų. Tačiau Šventojo Petro įpėdinystė Popiežiaus asmenyje, teologo Hanso fon Baltazaro teigimu, kaip tik ir yra Bažnyčios vienybės, vienybės skirtingume atskaitos taškas.
Yra ir kita Popiežių kritikuojančiųjų grupė, kuri dažnai vadinama „restauracionistais“, siekiančiais grąžinti Bažnyčią į popiežiaus Pijaus XII laikus. Tačiau tai nėra radikalių II Vatikano Susirinkimo priešininkų, kaip, pavyzdžiui, vyskupo Marselio Lefebvro ar kitų reiškiama kritika. Restauracionistai pripažįsta Susirinkimo nutarimus, bet teigia, kad jų įgyvendinimas yra stabdomas teologinės, organizacinės bei pastoracinės disciplinos nebuvimo Bažnyčioje.
Ir iš tikrųjų K.Vojtyla niekada nesiekė panaikinti opozicijos savo atžvilgiu ir niekada nesivadovavo autoritariniu valdymo principu. Galimas daiktas, kad Bažnyčiai tai padarė žalos, bet tik ne tokiu mastu, kaip kad bando nupiešti restauracionistai. K.Vojtyla nebuvo vienas iš Romos kurijos auklėtinių. Centrinės bažnytinės valdžios jis buvo išrinktas kaip dvasininkas, neturintis tokio popiežiaus modelio, kokį turėjo Kurijos veteranai. Šis Jono Pauliaus II trūkumas tapo kūrybine intelektualine jėga, neatmetančia visuomeninės įtakos. Jau jo enciklika „Redemptoris missio“ parodė, kad ateities Bažnyčia, skelbianti krikščioniškąjį humanizmą ir atliekanti evangelizacijos misiją pasaulyje, bus ne primetanti, o siūlanti savo tiesas Bažnyčia, kurios vadovas bus ne katalikiškosios Romos valdžios vykdytojas, bet gilaus tikėjimo žmogus, evangelistas, vilties pasauliui nešėjas.

Lina KLUSAITĖ