"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2003 m. rugsėjo 3 d., Nr. 17 (62)

PRIEDAI

Teisės, dorovės ir kultūros santykis
Prof. Alfredo Smailio ir kun. Prano Račiūno, MIC, požiūriu

Lietuvos Sąjūdžio (LS) tarybos iniciatyva 1992 m.rugsėjo 26 d. Vilniuje, Mokslų akademijos salėje, įvyko Sąjūdžio Santaros konferencija „Piliečių dorovė – tautos valstybingumo laidas“. LS garbės pirmininkas prof.Vytautas Landsbergis kalbėjo, kad „ši konferencija – tautos pakilimas kovai už išlikimą, už dorą žmogų – vyksta toje pačioje salėje, kurioje buvo suburtas Sąjūdis. Politiniai tikslai pasiekti, mes sugebėjome įveikti baimę ir atsisakyti netiesos. Bet ar mes jau žinome,kas yra morali politika ir politikos moralė? Ar kartais neima viršaus pragmatinė ir konformistinė politika?“
Šiame rašinyje nušviečiami teisės, dorovės ir kultūros santykio aspektai, paliesti prof.Alfredo Smailio pranešime „Teisė ir moralė“ ir tautos dorovės ugdymui daug nusipelnusio kun. Prano Račiūno, MIC, (jau mirusio) studijoje „Lietuvos dorovinio auklėjimo klausimai“. Jų pateikti samprotavimai ir pasiūlymai neprarado aktualumo ir šiandien, kai įžengėme į XXI amžių, kai beveik visur įsivyrauja pragaištingas pragmatizmas.

Teisės ir moralės kolizija

A.Smailys teigė, kad „teisės ir moralės tarpusavio santykių klausimas toks pat senas kaip ir žmonija. Jis dažnai pavirsta ginču tarp monarcho ir pavaldinių arba ginču tarp valstybės ir religijos, kuri gina moralines normas. Pozityvioji teisė, kuria remiasi valdovai, valstybė, faktiškai yra permanentiniame konflikte su moralės normomis. (...) Europos moralės pagrinduose visados buvo pripažįstama moralinių nuostatų viršenybė prieš valstybės įstatymą.“
Anot kun.P.Račiūno, “iškilo reikalas giliau susipažinti, kokios svarbos Lietuvos išlikimui ir atgimimui turi jos religinė ir dorovinė kultūra.(...) Tautos moralinis lygis yra labai reikšmingas veiksnys visai jos egzistencijai. Nuo to, kokia yra ar kokia bus tautos dorovė, priklausys jos ateitis. Žmonijos istorija yra ne kartą parodžiusi, kad smunkanti tautos moralė naikina politines laisves ir gerovę.
Tautos kultūros mastas yra ne tiek sunaudotų jos riebalų, cukraus ar muilo kiekis, kiek jos narių teisingumas, drąsa, laisvės ir tyrumo vertinimas. Tikrąją kultūrą sudaro ne technika ir elektrotechnika, bet siela, sąžinė, ištikimybė principams, teisingumas, mokslas, menas, muzika ir poezija, per kuriuos visu savo grožiu prabyla tautų sąžinė, tiesa ir gėris, humanizmas ir didvyriškumas, nesavanaudiškas tarnavimas tautos reikalams, silpnųjų gynimas nuo skriaudų. „Justitia est fundamentum regnorum“ („teisingumas yra valstybių pagrindas“). Pacitavęs užrašą ant Nepriklausomos Lietuvos teisingumo ministerijos pastato, kun.P.Račiūnas padarė itin reikšmingą pastabą: „Ne tik teisingumas, bet tas pagrindas yra tautos dora plačiausia to žodžio prasme“.
Abiejų konferencijos dalyvių požiūriai į teisingumo ir dorovės santykį bene geriausiai atspindėjo nagrinėjamos problemos visumą. Jei profesorius akcentavo problemos teisinį aspektą, tai kunigas teisę ir moralę pateikė kaip kultūros reiškinį, siedamas jį su tikėjimu. „Ne veltui mūsų Vaižgantas buvo įspėjęs: „Laikykis tikėjimo, kaip girtas tvoros“. Jis pateikė nerimą keliančių duomenų: 1940 metais Lietuvoje iš tūkstančio gyventojų tikinčiaisiais save laikė 994, o 1989-aisiais tikinčiųjų liko tik apie 70 proc. Nepriklausomoje Lietuvoje iki okupacijos suirusių šeimų beveik nebuvo, o 1989 metais tokių šeimų buvo daugiau kaip 30 proc. Kunigo nuomone, „Lietuva atsidūrusi išsigimimo pavojuje. Jei anksčiau Lietuvoje neišsivysčiusiems vaikams buvo skirtos dvi mokyklos, tai dabar - apie keturiasdešimt“. Viena svarbiausių šio negatyvaus reiškinio priežasčių – alkoholizmas. Ir čia pat pastebėjo, kad, prasidėjus dvasiniam tautos atgimimui, „tautos gerovės reikalams, dvasingumo ar dorovės pažangos klausimams yra abejinga didelė Lietuvos studentijos ir aukštesnių klasių mokinių dalis“.
Popiežiaus Jono Pauliaus II artimas draugas ir rėmėjas rašytojas Andre Frossard (1915-1995) štai kaip šmaikščiai apibūdino kultūros vaidmenį politikoje: „Minčiai tylint, politikos kalba virsta murmėjimu. Antrasis – kultūros – aukštas aprūpina pirmąjį – politikos - aukštą idėjomis, projektais, socialinėmis koncepcijomis, utopijomis, istorija. Kai kultūros aukštas tyli, politikos aukštas pavirsta rinkimų muge, kur sekcijų vedėjai tesirūpina pritraukti klientus, reklamuodami konservuotas programas ar atšaldytus pažadus. Politika laiko savo pareiga būti kuo arčiau savo klientų kasdieninių rūpesčių, klientai veltui reikalauja apibendrintų idėjų: pirmame aukšte tokių prekių nėra, jos laikomos antrajame, o jis šiuo metu remontuojamas. Politikos veikėjai nėra per daug kalti. Jų veiklos pobūdis neleidžia trauktis atgal ir svarstyti“ („Jono Pauliaus II pasaulis“,Baltos lankos,1993).
Prof.A.Smailys ir kun.P.Račiūnas – abu iš antrojo aukšto. A.Frossard būta įžvalgaus – nuspėjo ir Lietuvos Atgimimo problemas.

Dvasinis imperatyvas ir kultūra

A.Smailio nuomone, „prigimtoji teisė yra vienas iš gamtos dėsnių, kuriam paklusti turi visi žmonės. Tačiau turime pripažinti, kad gamtos dėsniai nėra nei juridiniai, nei moraliniai. Toks prigimtosios teisės ir moralės vertinimas yra neteisingas, nes iš įsivaizduojamų gamtos dėsnių gali gimti ir įsivaizduojamos teisės.
Į moralę galima žiūrėti tik kaip į reikalavimą, dvasinį imperatyvą elgtis vienaip ar kitaip. Pozityvioji teisė veikia jėgos panaudojimo erdvėje, o prigimtinė teisė – sąžinės ir moralės erdvėje. Idealus teisiniu požiūriu atvejis, kada teisės ir moralės reikalavimai sutampa, kada moralė nėra vertinama kaip metafizinė kategorija. Tie, kurie moralės normų nevertino, pasisakydavo prieš žmogaus teises“. Kun.P.Račiūnas, kalbėdamas apie medžiaginę kultūrą, teigia, kad ją „turi lydėti jos vidinė dvasinė kultūra“, kad vieno „mokslininko, menininko pažanga dar nieko nesako, kad jis daro pažangą kaip žmogus. Jo specialybė jį gali pakelti aukščiau į magiškojo kūrybingumo viršūnes kurioje nors srtityje, bet ji gali jį deformuoti kaip žmogų, jei jo išsilavinimo nelydės atitinkamai proporcingai aukštesnė dorovinė kultūra“. Be to, „dorovinė kultūra yra viena bendrosios kultūros šakų“, tačiau ji yra „visos kultūros tikslas ir vainikas“, todėl tautos dorovė tam tikra prasme yra tautos kultūros matas, jos išsivystymo rodiklis ir net jos laimės šaltinis.
Jei kun.P.Račiūnas dorovę siejo su kultūra, tai A.Smailys teigė, kad „moralė ir teisingumas yra sąvokos giminingos, o teisė, kaip žinote, jos fundamentą sudaro teisingumas, t.y. moralė. Mūsų mėginimas sujungti moralę ir normatyvizmą faktiškai reiškia seno požiūrio į teisę ir teisingumo atgaivinimą. Toks požiūris teisei grąžintų senovišką jos sampratą, kuomet dorovės normos su religinėmis normomis buvo laikomos ir teisės normomis. Deja, toks požiūris į teisę, į dorovę, kaip į sintetinį religijos ir įstatymo įvaizdį, nėra teisingas ir susilaukė kritikos“. Pakartodamas maksimą „ką nori, kad kiti tau darytų, ir kitiems daryk, o ko nenori, kad kiti tau darytų, ir kitiems nedaryk“, daro išvadą, jog pirmasis sandas priskirtinas “doros sferai“, o antrasis yra „pareiga susilaikyti bloga darius“ ir priklauso „teisės sferai“. Ir čia pat pabrėžė, kad „teisei yra būdinga žmogaus „aš“ interesų gynimas, o dorovei – kitų interesų gynimas. Pareigos jausmas teisės srityje nėra būtinoji sąlyga, bet tik geidimo elementas. (...) Teisė ir dorovė yra tarp savęs susijusiosios ir viena kitą papildo. (...) Griežtai vykdomos teisinės normos padeda dorovei stiprėti, o tobula teisė panaikina galimybę brutaliais būdais skriausti silpnesniuosius. Dorovė dar pasižymi ir tuo, kad ji nepajėgia konkrečiai pareikalauti vieno ar kito dorovės elemento įvykdymo. (...) Teisė pasižymi aiškiu tikslų formulavimu, o meilė, pasigailėjimas, užuojauta neturi teisinio apibrėžimo.
Europos civilizacija orientuojasi į krikščioniškąją dorą. Šita dora yra ir teisės šaltinis. Teisinės normos vykdomos tada, kada interesai susiduria, jei kuri pusė negina savo interesų, tai teisiniai procesai nevyksta. Dorovė, jos normos turi būti vykdomos ar to reikalauja, ar nereikalauja, nors dorovės normos yra tik rekomendacijos, o teisės normos yra liepiamos. Už dorovės normų pažeidimus visuomenė reiškia papeikimą, nusisuka nuo asmens, nusikaltusio dorovei, o už teisės normų pažeidimą baudžia valstybė.(...) Nesant teisinio pamato visuomenės veiksmuose, visuomenėje negali būti nei sveikos dorovės. Net ekonominis suklestėjimas, valstybinis ir visuomeninis, galimas tik tada, jei jis vyksta remiantis teisės dėsniais“.

Totalitarinių režimų „teisė“ - genocidas

„Visiškai nelauktas teisės ir moralės sampratas propagavo komunistinė ideologija. Pagal šią ideologiją teisė – tai ekonomiškai viešpataujančių klasių, o socialistinėje visuomenėje – darbo žmonių valia, išreikšta elgesio taisyklių – teisės normų – sistema. Komunistinių ideologų nuomone, teisė yra visuomeninių santykių klasinis reguliatorius, politinių, ekonominių ir socialinių uždavinių sprendimo priemonė. Jeigu krikščioniškoje ideologijoje teisė yra tiktai dalis moralinių normų, tai, komunistų nuomone, moralė turi tarnauti valstybei ir teisei. Visa, kas naudinga valdančiam sluoksniui, – partijai, – yra ir moralu.(...) Komunistinėje valstybėje buvo kalbama vienaip, o elgiamasi kitaip, todėl bendražmogiškos vertybės neteko reikšmės, teisė ir moralė pavirto figos lapeliu, dengiančiu blogus darbus“.
Pranešėjas priminė XX amžiaus tragišką Europos patirtį. „Pozityvioji teisė“ lyg ir neturėjusi prieštarauti “prigimtajai teisei“, tačiau nacionalsocialistinės Vokietijos ir bolševikinės Sovietų Sąjungos „teisinė praktika“ akivaizdžiai parodė , kad bendražmogiškoji moralė buvo atmetama be jokių skrupulų.
„Didelę moralinę žalą okupacijos metais padarė daug kur įsigalėjęs ateizmas. Ateistų mėginimai priskirti žmogui dieviškumo požymius sukėlė politinius ir socialinius kataklizmus, o į absoliuto rangą iškeltas žmogaus protas pagrindė kelią į didžiulius nusikaltimus, kurie buvo daromi humanizmo vardu. Politiškai ir morališkai už šių procesų atsiradimą daug kur yra atsakinga marksistinė ideologija, kurios klasių kovos principų įgyvendinimas sukėlė masines žudynes, tautų genocidą, kultūros ir moralės krizę. Nors ši ideologija dabar yra negyva, tačiau jos pasekmes moralėje ir teisėje dar ilgai gyvuos“.
Tarptautinė teisė, beje, ir Lietuvos Temidė šiandien, totalitarinių režimų nusikaltimus įvardija kaip genocidą, kaip holokaustą. A.Smailys palietė vieną skaudžiausių sovietmečio paradoksų - komunistinę moralę, pateisinančią genocido nusikaltimus, ir okupanto prisiskirtą “teisę“ tuos nusikaltimus vykdyti.
Kun. P.Račiūno nuomonė šiuo klausimu tokia: „Pasaulėžiūrinis ir dorovinis smukimas vyko toliau, gyvenimo pagrindu pastačius rasę (hitlerinis nacizmas) ir pagaliau sudievintą gryną medžiagą (Rytų marksistinis ir Vakarų praktinis – pragmatinis materializmas). Bandymai iš tautų gyvenimo išstumti Dievą bei suabsoliutinti žmogų ir medžiagą baigiami tuo, kad suabsoliutinama kokia nors kultūros šaka. Žmogus tampa vertybių vergas. Ne jam tarnauja technika, bet jis tampa technikos vergu. (...)
Bjauriausias žmogaus suabsoliutinimo atvejis yra pasmerktasis asmenybės kultas (turėta omenyje N.Chruščiovas, nuvainikavęs diktatorių Staliną, - E.S.) , kai dieviškumo aureole buvo apsupamas koks nors asmuo. (...) Juk buvo poetų, kurie rašė, kad be saulės galima gyventi, bet tik be Stalino ne“. Politiškai ir morališkai už šių procesų atsiradimą daug kur yra atsakinga marksistinė ideologija, kurios klasių kovos principų įgyvendinimas sukėlė masines žudynes, tautų genocidą, kultūros ir moralės krizę. Nors ši ideologija yra dabar negyva, tačiau jos pasekmės moralėje ir teisėje dar ilgai gyvuos.
Kunigas sielojosi ir „bjauriausios rūšies prostitucija, kada prekiaujama ne kūnu, bet pažiūromis, tautos garbe, tikėjimu, amžinybe. Daugeliu atvejų gražios idėjos tik knygose ir straipsniuose, ir jos skiriamos žemai šių dienų pasaulio tikrovei užmaskuoti. Šiandien daugeliu atvejų nedorybė dangstosi didvyriškumo vardu, doros griovimas – pažanga, išdavimas – didvyriškumas. Tas pasaulyje paskutiniais laikais siaučiantis nuosmukis skaudžiai palietė ir Lietuvą. (...) Sovietų tankai mums atnešė ateizmą, skelbiantį, kad religija yra liaudies opiumas“, nors F.Dostojevskis jau buvo pasakęs: „Jei nėra Dievo, viskas yra leista“. Nėra doros. Yra tik alkani žmonės. Paneigus tikėjimą, dora neranda atsparos.
Amerikos filosofinio konservatyvizmo atstovas Eric Voegelin rašė apie užslėptą komunizmo pavojų: „Net esant palankiausioms išorinėms aplinkybėms, užslėptas komunizmo pavojus liks tol, kol Vakarų visuomenėse vykstančiose viešose diskusijose vyraus gnosticizmo klišės. Kitaip sakant, tol, kol tam tikros tikrovės sandaros pripažinimas, sophia ir prudentia, dorybių puoselėjimas, intelekto disciplinuotumas ir teorinė kultūra bei dvasinis gyvenimas viešai bus niekinami kaip „reakcingi“ dalykai, o tikrovės sandaros nepaisymas, faktų nežinojimas, istorijos klaidingas aiškinimas ir falsifikavimas, neatsakingas nuomonės reiškimas tik dėl nuoširdaus įsitikinimo, filosofinis nemokšiškumas, dvasinis bukumas ir agnostiška sofistika bus laikomi žmogaus dorybėmis, kurių turėjimas atsveria kelią į sėkmę. Trumpai tariant, taip bus tol, kol, civilizacija reikš reakciją, o moralinis pamišimas – progresą“. (V.Laucius. Tradicijos likimas, aidai, 2001).

Orientuotis į religinį, dorinį ir tautinį atgimimą

A.Smailys: „Vienintelis šių problemų sprendimo kelias – tai grįžimas prie krikščioniškos civilizacijos vertybių. (...) Dėl tolesnio moralės ir teisinės sistemų krizės gilėjimo, visuomenė šiuo metu privalo orientuotis į religinį atgimimą, į dvasinių vertybių prioritetą prieš materialines. Galimi šio sprendimo keliai - Dekalogo, žmogaus teisių, demokratijos principų taikymas vienoje teisinėje sistemoje“.
Kun.P.Račiūnas atkreipė dėmesį į individo, jų grupių, šeimos, tautos auklėjimo svarbą: „Tautos intelektualinis, moralinis ir ypač religinis auklėjimas yra pati aukščiausia žmogiškojo veikimo sritis, kur žmogaus veikimas ima jungtis su Absoliuto veikimu. Ko žmogus nepajėgia padaryti savo net ir titaniškomis pastangomis, gali pasiekti savo veikimą jungdamas su Dievu“. „Bažnyčios ir Tautos medžio pagrindinė ląstelė yra šeima. (...) O tėvų pradėtą auklėjamąjį darbą turi tęsti mokykla. Ji, svetimųjų prievartaujama, ilgus metus vykdė tautiškumo ir doros naikinimo darbą, klaidindama mūsų jaunimą. (...) Mes turime daug gerų, kilnių mokytojų, kurie sugebės, laikui slenkant, užgydyti padarytas mūsų tikėjimui ir dorai žaizdas“.
„Dievas turi būti vertybių skalės centre. (...) Svarbu, kad mūsų Tauta suprastų savo gyvenimo vertybių skalę – kam kas turi tarnauti. Medžiaga ir Valstybė turi tarnauti žmogui. Žmogus, tautos, žmonija – Dievui, Amžinybei. Medžiaginė kultūra turi būti ne galutinis tikslas, bet tik priemonė dvasinei kultūrai ugdyti“,- tokia buvo baigiamoji mintis.
Nors prof.A.Smailio ir kun.P.Račiūno visuomeninės ir politinės veiklos patirtis buvo skirtinga, beje, ir būdo bruožai taip pat ganėtinai nepanašūs, pagrindiniais nagrinėjamos temos aspektais jų nuomonės sutapo, o išvados neprarado aktualumo ir šiandien.

Edmundas SIMANAITIS

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija