Teisės, dorovės ir kultūros
santykis
Prof. Alfredo Smailio ir kun. Prano Račiūno, MIC,
požiūriu
Lietuvos Sąjūdžio (LS)
tarybos iniciatyva 1992 m.rugsėjo 26 d. Vilniuje, Mokslų akademijos
salėje, įvyko Sąjūdžio Santaros konferencija Piliečių dorovė
tautos valstybingumo laidas. LS garbės pirmininkas prof.Vytautas
Landsbergis kalbėjo, kad ši konferencija tautos pakilimas kovai
už išlikimą, už dorą žmogų vyksta toje pačioje salėje, kurioje
buvo suburtas Sąjūdis. Politiniai tikslai pasiekti, mes sugebėjome
įveikti baimę ir atsisakyti netiesos. Bet ar mes jau žinome,kas
yra morali politika ir politikos moralė? Ar kartais neima viršaus
pragmatinė ir konformistinė politika?
Šiame rašinyje nušviečiami teisės, dorovės ir kultūros santykio
aspektai, paliesti prof.Alfredo Smailio pranešime Teisė ir moralė
ir tautos dorovės ugdymui daug nusipelnusio kun. Prano Račiūno,
MIC, (jau mirusio) studijoje Lietuvos dorovinio auklėjimo klausimai.
Jų pateikti samprotavimai ir pasiūlymai neprarado aktualumo ir
šiandien, kai įžengėme į XXI amžių, kai beveik visur įsivyrauja
pragaištingas pragmatizmas.
Teisės ir moralės kolizija
A.Smailys teigė, kad teisės
ir moralės tarpusavio santykių klausimas toks pat senas kaip ir
žmonija. Jis dažnai pavirsta ginču tarp monarcho ir pavaldinių
arba ginču tarp valstybės ir religijos, kuri gina moralines normas.
Pozityvioji teisė, kuria remiasi valdovai, valstybė, faktiškai
yra permanentiniame konflikte su moralės normomis. (...) Europos
moralės pagrinduose visados buvo pripažįstama moralinių nuostatų
viršenybė prieš valstybės įstatymą.
Anot kun.P.Račiūno, iškilo reikalas giliau susipažinti, kokios
svarbos Lietuvos išlikimui ir atgimimui turi jos religinė ir dorovinė
kultūra.(...) Tautos moralinis lygis yra labai reikšmingas veiksnys
visai jos egzistencijai. Nuo to, kokia yra ar kokia bus tautos
dorovė, priklausys jos ateitis. Žmonijos istorija yra ne kartą
parodžiusi, kad smunkanti tautos moralė naikina politines laisves
ir gerovę.
Tautos kultūros mastas yra ne tiek sunaudotų jos riebalų, cukraus
ar muilo kiekis, kiek jos narių teisingumas, drąsa, laisvės ir
tyrumo vertinimas. Tikrąją kultūrą sudaro ne technika ir elektrotechnika,
bet siela, sąžinė, ištikimybė principams, teisingumas, mokslas,
menas, muzika ir poezija, per kuriuos visu savo grožiu prabyla
tautų sąžinė, tiesa ir gėris, humanizmas ir didvyriškumas, nesavanaudiškas
tarnavimas tautos reikalams, silpnųjų gynimas nuo skriaudų. Justitia
est fundamentum regnorum (teisingumas yra valstybių pagrindas).
Pacitavęs užrašą ant Nepriklausomos Lietuvos teisingumo ministerijos
pastato, kun.P.Račiūnas padarė itin reikšmingą pastabą: Ne tik
teisingumas, bet tas pagrindas yra tautos dora plačiausia to žodžio
prasme.
Abiejų konferencijos dalyvių požiūriai į teisingumo ir dorovės
santykį bene geriausiai atspindėjo nagrinėjamos problemos visumą.
Jei profesorius akcentavo problemos teisinį aspektą, tai kunigas
teisę ir moralę pateikė kaip kultūros reiškinį, siedamas jį su
tikėjimu. Ne veltui mūsų Vaižgantas buvo įspėjęs: Laikykis tikėjimo,
kaip girtas tvoros. Jis pateikė nerimą keliančių duomenų: 1940
metais Lietuvoje iš tūkstančio gyventojų tikinčiaisiais save laikė
994, o 1989-aisiais tikinčiųjų liko tik apie 70 proc. Nepriklausomoje
Lietuvoje iki okupacijos suirusių šeimų beveik nebuvo, o 1989
metais tokių šeimų buvo daugiau kaip 30 proc. Kunigo nuomone,
Lietuva atsidūrusi išsigimimo pavojuje. Jei anksčiau Lietuvoje
neišsivysčiusiems vaikams buvo skirtos dvi mokyklos, tai dabar
- apie keturiasdešimt. Viena svarbiausių šio negatyvaus reiškinio
priežasčių alkoholizmas. Ir čia pat pastebėjo, kad, prasidėjus
dvasiniam tautos atgimimui, tautos gerovės reikalams, dvasingumo
ar dorovės pažangos klausimams yra abejinga didelė Lietuvos studentijos
ir aukštesnių klasių mokinių dalis.
Popiežiaus Jono Pauliaus II artimas draugas ir rėmėjas rašytojas
Andre Frossard (1915-1995) štai kaip šmaikščiai apibūdino kultūros
vaidmenį politikoje: Minčiai tylint, politikos kalba virsta murmėjimu.
Antrasis kultūros aukštas aprūpina pirmąjį politikos - aukštą
idėjomis, projektais, socialinėmis koncepcijomis, utopijomis,
istorija. Kai kultūros aukštas tyli, politikos aukštas pavirsta
rinkimų muge, kur sekcijų vedėjai tesirūpina pritraukti klientus,
reklamuodami konservuotas programas ar atšaldytus pažadus. Politika
laiko savo pareiga būti kuo arčiau savo klientų kasdieninių rūpesčių,
klientai veltui reikalauja apibendrintų idėjų: pirmame aukšte
tokių prekių nėra, jos laikomos antrajame, o jis šiuo metu remontuojamas.
Politikos veikėjai nėra per daug kalti. Jų veiklos pobūdis neleidžia
trauktis atgal ir svarstyti (Jono Pauliaus II pasaulis,Baltos
lankos,1993).
Prof.A.Smailys ir kun.P.Račiūnas abu iš antrojo aukšto. A.Frossard
būta įžvalgaus nuspėjo ir Lietuvos Atgimimo problemas.
Dvasinis imperatyvas
ir kultūra
A.Smailio nuomone, prigimtoji
teisė yra vienas iš gamtos dėsnių, kuriam paklusti turi visi žmonės.
Tačiau turime pripažinti, kad gamtos dėsniai nėra nei juridiniai,
nei moraliniai. Toks prigimtosios teisės ir moralės vertinimas
yra neteisingas, nes iš įsivaizduojamų gamtos dėsnių gali gimti
ir įsivaizduojamos teisės.
Į moralę galima žiūrėti tik kaip į reikalavimą, dvasinį imperatyvą
elgtis vienaip ar kitaip. Pozityvioji teisė veikia jėgos panaudojimo
erdvėje, o prigimtinė teisė sąžinės ir moralės erdvėje. Idealus
teisiniu požiūriu atvejis, kada teisės ir moralės reikalavimai
sutampa, kada moralė nėra vertinama kaip metafizinė kategorija.
Tie, kurie moralės normų nevertino, pasisakydavo prieš žmogaus
teises. Kun.P.Račiūnas, kalbėdamas apie medžiaginę kultūrą, teigia,
kad ją turi lydėti jos vidinė dvasinė kultūra, kad vieno mokslininko,
menininko pažanga dar nieko nesako, kad jis daro pažangą kaip
žmogus. Jo specialybė jį gali pakelti aukščiau į magiškojo kūrybingumo
viršūnes kurioje nors srtityje, bet ji gali jį deformuoti kaip
žmogų, jei jo išsilavinimo nelydės atitinkamai proporcingai aukštesnė
dorovinė kultūra. Be to, dorovinė kultūra yra viena bendrosios
kultūros šakų, tačiau ji yra visos kultūros tikslas ir vainikas,
todėl tautos dorovė tam tikra prasme yra tautos kultūros matas,
jos išsivystymo rodiklis ir net jos laimės šaltinis.
Jei kun.P.Račiūnas dorovę siejo su kultūra, tai A.Smailys teigė,
kad moralė ir teisingumas yra sąvokos giminingos, o teisė, kaip
žinote, jos fundamentą sudaro teisingumas, t.y. moralė. Mūsų mėginimas
sujungti moralę ir normatyvizmą faktiškai reiškia seno požiūrio
į teisę ir teisingumo atgaivinimą. Toks požiūris teisei grąžintų
senovišką jos sampratą, kuomet dorovės normos su religinėmis normomis
buvo laikomos ir teisės normomis. Deja, toks požiūris į teisę,
į dorovę, kaip į sintetinį religijos ir įstatymo įvaizdį, nėra
teisingas ir susilaukė kritikos. Pakartodamas maksimą ką nori,
kad kiti tau darytų, ir kitiems daryk, o ko nenori, kad kiti tau
darytų, ir kitiems nedaryk, daro išvadą, jog pirmasis sandas
priskirtinas doros sferai, o antrasis yra pareiga susilaikyti
bloga darius ir priklauso teisės sferai. Ir čia pat pabrėžė,
kad teisei yra būdinga žmogaus aš interesų gynimas, o dorovei
kitų interesų gynimas. Pareigos jausmas teisės srityje nėra
būtinoji sąlyga, bet tik geidimo elementas. (...) Teisė ir dorovė
yra tarp savęs susijusiosios ir viena kitą papildo. (...) Griežtai
vykdomos teisinės normos padeda dorovei stiprėti, o tobula teisė
panaikina galimybę brutaliais būdais skriausti silpnesniuosius.
Dorovė dar pasižymi ir tuo, kad ji nepajėgia konkrečiai pareikalauti
vieno ar kito dorovės elemento įvykdymo. (...) Teisė pasižymi
aiškiu tikslų formulavimu, o meilė, pasigailėjimas, užuojauta
neturi teisinio apibrėžimo.
Europos civilizacija orientuojasi į krikščioniškąją dorą. Šita
dora yra ir teisės šaltinis. Teisinės normos vykdomos tada, kada
interesai susiduria, jei kuri pusė negina savo interesų, tai teisiniai
procesai nevyksta. Dorovė, jos normos turi būti vykdomos ar to
reikalauja, ar nereikalauja, nors dorovės normos yra tik rekomendacijos,
o teisės normos yra liepiamos. Už dorovės normų pažeidimus visuomenė
reiškia papeikimą, nusisuka nuo asmens, nusikaltusio dorovei,
o už teisės normų pažeidimą baudžia valstybė.(...) Nesant teisinio
pamato visuomenės veiksmuose, visuomenėje negali būti nei sveikos
dorovės. Net ekonominis suklestėjimas, valstybinis ir visuomeninis,
galimas tik tada, jei jis vyksta remiantis teisės dėsniais.
Totalitarinių režimų
teisė - genocidas
Visiškai nelauktas teisės ir
moralės sampratas propagavo komunistinė ideologija. Pagal šią
ideologiją teisė tai ekonomiškai viešpataujančių klasių, o socialistinėje
visuomenėje darbo žmonių valia, išreikšta elgesio taisyklių
teisės normų sistema. Komunistinių ideologų nuomone, teisė
yra visuomeninių santykių klasinis reguliatorius, politinių, ekonominių
ir socialinių uždavinių sprendimo priemonė. Jeigu krikščioniškoje
ideologijoje teisė yra tiktai dalis moralinių normų, tai, komunistų
nuomone, moralė turi tarnauti valstybei ir teisei. Visa, kas naudinga
valdančiam sluoksniui, partijai, yra ir moralu.(...) Komunistinėje
valstybėje buvo kalbama vienaip, o elgiamasi kitaip, todėl bendražmogiškos
vertybės neteko reikšmės, teisė ir moralė pavirto figos lapeliu,
dengiančiu blogus darbus.
Pranešėjas priminė XX amžiaus tragišką Europos patirtį. Pozityvioji
teisė lyg ir neturėjusi prieštarauti prigimtajai teisei, tačiau
nacionalsocialistinės Vokietijos ir bolševikinės Sovietų Sąjungos
teisinė praktika akivaizdžiai parodė , kad bendražmogiškoji
moralė buvo atmetama be jokių skrupulų.
Didelę moralinę žalą okupacijos metais padarė daug kur įsigalėjęs
ateizmas. Ateistų mėginimai priskirti žmogui dieviškumo požymius
sukėlė politinius ir socialinius kataklizmus, o į absoliuto rangą
iškeltas žmogaus protas pagrindė kelią į didžiulius nusikaltimus,
kurie buvo daromi humanizmo vardu. Politiškai ir morališkai už
šių procesų atsiradimą daug kur yra atsakinga marksistinė ideologija,
kurios klasių kovos principų įgyvendinimas sukėlė masines žudynes,
tautų genocidą, kultūros ir moralės krizę. Nors ši ideologija
dabar yra negyva, tačiau jos pasekmes moralėje ir teisėje dar
ilgai gyvuos.
Tarptautinė teisė, beje, ir Lietuvos Temidė šiandien, totalitarinių
režimų nusikaltimus įvardija kaip genocidą, kaip holokaustą. A.Smailys
palietė vieną skaudžiausių sovietmečio paradoksų - komunistinę
moralę, pateisinančią genocido nusikaltimus, ir okupanto prisiskirtą
teisę tuos nusikaltimus vykdyti.
Kun. P.Račiūno nuomonė šiuo klausimu tokia: Pasaulėžiūrinis ir
dorovinis smukimas vyko toliau, gyvenimo pagrindu pastačius rasę
(hitlerinis nacizmas) ir pagaliau sudievintą gryną medžiagą (Rytų
marksistinis ir Vakarų praktinis pragmatinis materializmas).
Bandymai iš tautų gyvenimo išstumti Dievą bei suabsoliutinti žmogų
ir medžiagą baigiami tuo, kad suabsoliutinama kokia nors kultūros
šaka. Žmogus tampa vertybių vergas. Ne jam tarnauja technika,
bet jis tampa technikos vergu. (...)
Bjauriausias žmogaus suabsoliutinimo atvejis yra pasmerktasis
asmenybės kultas (turėta omenyje N.Chruščiovas, nuvainikavęs diktatorių
Staliną, - E.S.) , kai dieviškumo aureole buvo apsupamas koks
nors asmuo. (...) Juk buvo poetų, kurie rašė, kad be saulės galima
gyventi, bet tik be Stalino ne. Politiškai ir morališkai už šių
procesų atsiradimą daug kur yra atsakinga marksistinė ideologija,
kurios klasių kovos principų įgyvendinimas sukėlė masines žudynes,
tautų genocidą, kultūros ir moralės krizę. Nors ši ideologija
yra dabar negyva, tačiau jos pasekmės moralėje ir teisėje dar
ilgai gyvuos.
Kunigas sielojosi ir bjauriausios rūšies prostitucija, kada prekiaujama
ne kūnu, bet pažiūromis, tautos garbe, tikėjimu, amžinybe. Daugeliu
atvejų gražios idėjos tik knygose ir straipsniuose, ir jos skiriamos
žemai šių dienų pasaulio tikrovei užmaskuoti. Šiandien daugeliu
atvejų nedorybė dangstosi didvyriškumo vardu, doros griovimas
pažanga, išdavimas didvyriškumas. Tas pasaulyje paskutiniais
laikais siaučiantis nuosmukis skaudžiai palietė ir Lietuvą. (...)
Sovietų tankai mums atnešė ateizmą, skelbiantį, kad religija yra
liaudies opiumas, nors F.Dostojevskis jau buvo pasakęs: Jei
nėra Dievo, viskas yra leista. Nėra doros. Yra tik alkani žmonės.
Paneigus tikėjimą, dora neranda atsparos.
Amerikos filosofinio konservatyvizmo atstovas Eric Voegelin rašė
apie užslėptą komunizmo pavojų: Net esant palankiausioms išorinėms
aplinkybėms, užslėptas komunizmo pavojus liks tol, kol Vakarų
visuomenėse vykstančiose viešose diskusijose vyraus gnosticizmo
klišės. Kitaip sakant, tol, kol tam tikros tikrovės sandaros pripažinimas,
sophia ir prudentia, dorybių puoselėjimas, intelekto disciplinuotumas
ir teorinė kultūra bei dvasinis gyvenimas viešai bus niekinami
kaip reakcingi dalykai, o tikrovės sandaros nepaisymas, faktų
nežinojimas, istorijos klaidingas aiškinimas ir falsifikavimas,
neatsakingas nuomonės reiškimas tik dėl nuoširdaus įsitikinimo,
filosofinis nemokšiškumas, dvasinis bukumas ir agnostiška sofistika
bus laikomi žmogaus dorybėmis, kurių turėjimas atsveria kelią
į sėkmę. Trumpai tariant, taip bus tol, kol, civilizacija reikš
reakciją, o moralinis pamišimas progresą. (V.Laucius. Tradicijos
likimas, aidai, 2001).
Orientuotis į religinį,
dorinį ir tautinį atgimimą
A.Smailys: Vienintelis šių problemų
sprendimo kelias tai grįžimas prie krikščioniškos civilizacijos
vertybių. (...) Dėl tolesnio moralės ir teisinės sistemų krizės
gilėjimo, visuomenė šiuo metu privalo orientuotis į religinį atgimimą,
į dvasinių vertybių prioritetą prieš materialines. Galimi šio
sprendimo keliai - Dekalogo, žmogaus teisių, demokratijos principų
taikymas vienoje teisinėje sistemoje.
Kun.P.Račiūnas atkreipė dėmesį į individo, jų grupių, šeimos,
tautos auklėjimo svarbą: Tautos intelektualinis, moralinis ir
ypač religinis auklėjimas yra pati aukščiausia žmogiškojo veikimo
sritis, kur žmogaus veikimas ima jungtis su Absoliuto veikimu.
Ko žmogus nepajėgia padaryti savo net ir titaniškomis pastangomis,
gali pasiekti savo veikimą jungdamas su Dievu. Bažnyčios ir
Tautos medžio pagrindinė ląstelė yra šeima. (...) O tėvų pradėtą
auklėjamąjį darbą turi tęsti mokykla. Ji, svetimųjų prievartaujama,
ilgus metus vykdė tautiškumo ir doros naikinimo darbą, klaidindama
mūsų jaunimą. (...) Mes turime daug gerų, kilnių mokytojų, kurie
sugebės, laikui slenkant, užgydyti padarytas mūsų tikėjimui ir
dorai žaizdas.
Dievas turi būti vertybių skalės centre. (...) Svarbu, kad mūsų
Tauta suprastų savo gyvenimo vertybių skalę kam kas turi tarnauti.
Medžiaga ir Valstybė turi tarnauti žmogui. Žmogus, tautos, žmonija
Dievui, Amžinybei. Medžiaginė kultūra turi būti ne galutinis
tikslas, bet tik priemonė dvasinei kultūrai ugdyti,- tokia buvo
baigiamoji mintis.
Nors prof.A.Smailio ir kun.P.Račiūno visuomeninės ir politinės
veiklos patirtis buvo skirtinga, beje, ir būdo bruožai taip pat
ganėtinai nepanašūs, pagrindiniais nagrinėjamos temos aspektais
jų nuomonės sutapo, o išvados neprarado aktualumo ir šiandien.
Edmundas SIMANAITIS
© 2003"XXI amžius"