"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2003 m. rugsėjo 3 d., Nr. 17 (62)

PRIEDAI

Dar vienas pavojingas auglys

Kinijos sostinėje Pekine įvyko šešių šalių - JAV, Rusijos, Japonijos, Kinijos ir Pietų bei Šiaurės Korėjų derybos. Pagrindinis derybų klausimas - kaip nors įtikinti stalinistinį Pchenjano režimą atsisakyti branduolinių ginklų gamybos. Pagaliau priversti Šiaurės Korėjos režimą liautis šantažuoti visą pasaulį branduoliniu vėzdu. Juk dabar nė viena branduolinė valstybė, netgi tarpusavyje besiriejančios Indija ir Pakistanas, to nedaro viena kitos atžvilgiu. Dėl Šiaurės Korėjos keliamos grėsmės, be kaimyninės Pietų Korėjos, labiausiai susirūpinusios Jungtinės Valstijos. Kaip žinoma, JAV prezidentas Džordžas Bušas priskyrė Šiaurės Korėją prie „blogio ašies“ valstybių. Aišku, nuvertus Irake Sadamo Huseino režimą, Šiaurės Korėja dabar yra bene vienintelė valstybė, kelianti grėsmę ne tik Azijos regiono, bet ir pasaulio taikai. Pchenjanas tuo begėdiškai naudojasi, ir šantažas tapo pagrindiniu jo politikos įrankiu. Be to, dar yra Iranas, kuris irgi siekia turėti branduolinį ginklą, ir niekas negali paneigti, kad Teheranas nevykdo urano sodrinimo programos. Apie tai šiomis dienomis oficialiai pranešė Jungtinių Tautų Tarptautinė energetikos agentūra (TATENA). Tiesa, tame pranešime sakoma, kad Iranas lyg ir nesutiko glaudžiau bendradarbiauti su TATENA. Tačiau tikėti Teherano valdžia reikia labai atsargiai. Karingieji Irano mulos dabar tvirtina esą pasirengę pasirašyti branduolinio ginklo neplatinimo sutarties papildomą protokolą, kuriame būtų įsipareigojimas dėl griežtesnių inspekcijų ir leidimo tarptautiniams inspektoriams apsilankyti įtartinuose objektuose. Jeigu Iranas dar leidžiasi į kalbas, tai Šiaurės Korėja net neužsimena leisianti tikrinti savo branduolinių objektų. Tai kelia didelį rūpestį Vašingtonui, nors Pekino susitikimo išvakarėse JAV prezidentas Dž.Bušas atsargiai pareiškė, kad jis norėtų išspręsti šią problemą diplomatiniu būdu, ir išreiškė viltį, jog tai įmanoma. Tiesa, dabartinė Baltųjų rūmų administracija, atrodo, nelabai tiki tokia galimybe, nes šiuo klausimu gana dviprasmiška Maskvos ir Pekino pozicija. Ypač svarbus Pekino elgesys Pchenjano atžvilgiu, nes Kinija vis dar turi didžiulę įtaką Šiaurės Korėjos komunistiniam režimui.
Tas pats sakytina ir apie Kremlių. Kas jau kas, o Maskva puikiai žino apie Šiaurės Korėjos branduolines ambicijas ir vietas, kur kuriamas branduolinis ginklas bei raketos, galinčios pasiekti ir JAV teritoriją. Dar daugiau, Rusijos prezidentas V.Putinas Šiaurės Korėjos „vadui ir mokytojui“ Kim Čen Irui gimtadienio proga padovanojo tris ristūnus . Nors, tiesą sakant, niekas nežino, nei kada, nei kur jis gimė. Apskritai į V.Putino dovanas reikia žiūrėti ne kaip į mandagumą ar diplomatinio protokolo subtilybes, o kaip į kur kas svarbesnį dalyką. Neseniai, be dovanų Šiaurės Korėjos vadui, V.Putinas apdovanojo vardiniu laikrodžiu Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir pokario metais Latvijoje siautėjusį NKVD žudiką Konovalovą, žudžiusį nekaltus Latvijos žmones. Esą žudiką, V.Putino pavadintą sovietiniu partizanu, persekioja Latvijos valdžia… Tad tikėtis, kad Maskva paspaus Kim Čen Irą - nedaug vilties.
Na, o Vašingtonas irgi pasimokė, jog negalima „eiti su velniu obuoliauti“. Tą dar 1994 metais bandė padaryti buvęs JAV prezidentas Bilas Klintonas, naiviai patikėjęs Pchenjano pažadais nutraukti plutonio, skirto branduoliniams ginklams, gamybą. O už tą „malonę“ suteikti gana solidžią ekonominę pagalbą dešimtmečius badaujančiai Šiaurės Korėjai. Jau tada JAV politologai ir diplomatai įspėjo B.Klintoną, jog iš to susitarimo nieko neišeis, nes Šiaurės Korėja niekada nesilaikė jokių tarptautinių sutarčių. Taip ir atsitiko. Kim Čen Iras grasina ir daro ciniškus pareiškimus, kad Pchenjanas jau turi branduolinį ginklą ir net neplanuoja atsisakyti tų ginklų gamybos. Beje, ne tik JAV, bet ir Rusija bei Kinija puikiai žino, kad Šiaurės Korėja tiekia Iranui tolimojo veikimo branduolines raketas ir uraną, tinkamą branduoliniams užtaisams gaminti. Aišku, kad tas uranas atkeliavo į Iraną iš Šiaurės Korėjos, o gal ir iš Rusijos.
Sprendžiant iš pranešimų, derybos Pekine baigėsi faktiškai be rezultatų. Pchenjanas reikalauja „saugumo garantijų“ ir net pasirašyti nepuolimo sutartį tarp JAV ir Šiaurės Korėjos ir tokiu atveju žada sutikti apriboti savo atominius apetitus. Dar daugiau, reikalauja, kad JAV atnaujintų dviejų milijardų dolerių ekonominę pagalbą Šiaurės Korėjai.
Tai panašu į ultimatumą, ir Vašingtonas negali su tuo sutikti. Taigi dabar JAV prezidentui iškilo dar viena rimta problema. Tuo labiau kad Jungtinės Valstijos rimtai įklimpo Irako labirinte ir šiuo metu tikrai nesiims analogiškų karinių priemonių, kurios buvo panaudotos nuverčiant Sadamo Huseino režimą Irake. Tuo labiau kad Vašingtoną spaudžia Pietų Korėja, atkakliai ragindama JAV ieškoti kokio nors kompromiso su Pchenjano režimu. Seulo susirūpinimą ir baimę galima suprasti. Juk Šiaurės Korėja apsiginklavusi iki dantų ir, aišku, konflikto atveju pirmiausia smogtų Pietų Korėjai. Net ir nepanaudojus branduolinio ginklo, daugiau kaip 100 tūkstančių Šiaurės Korėjos artilerijos pabūklų galėtų per porą minučių nušluoti nuo žemės paviršiaus ne tik Seulą.
Todėl Šiaurės Korėjos problema vis labiau atsiduria aklavietėje, iš kurios išeities dar nematyti.

Petras KATINAS

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija