Deklaracijos
ir tikrovė
Petras KATINAS
Įtakingas Prancūzijos laikraštis
Le Figaro paskelbė didelį straipsnį, pavadintą Lietuva prieš
NATO silpninimą. Straipsnyje primenama, jog dabar Prancūzijoje
vyksta plačios diskusijos apie Europos gynybos sistemos kūrimą,
siekiant, kad gynybos sistema nepriklausytų nuo NATO ir nedubliuotų
Aljanso politikos šiuo klausimu. Le Figaro pabrėžia, kad Rytų
europiečiai mano kur kas pragmatiškiau ir, remdamiesi savo karčia
istorine patirtimi, yra įsitikinę, jog tiktai NATO ir Amerika yra
geriausi ir patikimi Rytų Europos šalių saugumo garantai. Kaip
tik tokios pozicijos laikosi nedidelė Lietuva, kuri, pagal Prahos
NATO viršūnių susitikimo sprendimą, įstos į NATO jau 2004 metų gegužę.
Lietuva aktyviai rengiasi šiam svarbiam įvykiui ir sparčiais tempais
kuria šiuolaikinę kariuomenę, sugebėsiančią apginti šalį, o taip
pat dalyvauti NATO tarptautinėse operacijose. Laikraštis Le Figaro
taip pat teigia, jog Lietuvos kariuomenės dalyvavimas tarptautinėse
operacijose už šalies ribų yra pagrindinis nacionalinės gynybos
doktrinos elementas. Taip pat primenama, kad 200 Lietuvos karių
nuo 1999 metų jau dalyvavo tarptautinėse taikos palaikymo misijose.
Įdomus Le Figaro ekskursas į
Lietuvos istoriją: Šiandieninė Lietuva maža šalis. Karinės tradicijos
Lietuvoje turi savo ištakas tolimoje epochoje, kai Lietuvos karalystė(!)
sėkmingai plėtė savo įtaką nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Lietuva
nori tapti naudinga ir patikima NATO nare ir visiškai nesiekia tapti
sunkia našta Aljansui. Tokią poatlantinę Lietuvos vadovybės poziciją,
atspindinčią visuomenės daugumos nuomonę, kuri pasisako už glaudžius
ir prioritetinius santykius su Amerika, palaiko dauguma gyventojų.
Tai ir suprantama: juk nuo pirmųjų nepriklausomybės valandų amerikiečiai
palaikė Vilnių ir pasiuntė tenai savo ekspertus bei patarėjus. Lietuvos
kariuomenės vadas Jonas Kronkaitis praeityje buvo JAV armijos pulkininkas.
Le Figaro cituoja Lietuvos sausumos
pajėgų vado Valdo Tutkaus, ištarnavusio sovietų armijoje trylika
metų (iš jų dvejus metus Afganistane), o dabar neturinčio jokių
nesutarimų su amerikiečiais, žodžius: Mes esame daug kuo jiems
skolingi. Taip pat primenama, jog Lietuvos kariuomenės karininkai
neturi nė mažiausių nesutarimų su amerikiečiais, visų pirma tokiu
klausimu, kokia turi būti Lietuvos kariuomenė. Taip pat pažymima,
kad generolas V.Tutkus džiaugiasi, kad Lietuvos karininkai mokosi
NATO šalių Danijos, JAV, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos
karo akademijose, o 60 proc. Lietuvos karininkų dabar yra tų akademijų
absolventai. Le Figaro teigimu, dabar beveik visi buvę raudonosios
armijos karininkai paliko Lietuvos kariuomenę. Prancūzijos laikraštis
pažymi elitinę Geležinio vilko brigadą, kurios sudėtyje penki
batalionai. Ta brigada netolimoje ateityje taps Lietuvos sausumos
kariuomenės, turinčios septynis tūkstančius karių, branduoliu. Lietuvos
kariuomenės prioritetu yra kariuomenės modernizavimas, įsigyjant
analogišką NATO ginkluotę, bei profesionalių kariuomenės kadrų parengimas.
Lietuva didžiuojasi tuo, kad ji
tapo pirmąja Europos valstybe, kurios kariuomenė apginkluota prieštankinėmis
raketomis Javelin, o jau artimiausiu metu Lietuvos išlaidos gynybai
sieks ne mažiau kaip 2 proc. biudžeto asignavimų. Lietuviai, kurie
save laiko pavyzdingais NATO mokiniais, buvo gerokai nustebinti
polemika, prasidėjusia Irako klausimu, kuri kilo abiejose Atlanto
pusėse. Jiems, lietuviams, buvo gana nelengva pasirinkti šiame ginče
tarp JAV ir Europos, nes Lietuvoje iki šiol ir JAV, ir Europa buvo
laikomos vieningomis, - rašo Le Figaro. Cituojamas mūsų krašto
apsaugos ministro Lino Linkevičiaus pasisakymas: Mes esame ryžtingi
Europos šalininkai ir pasisakome už Europos saugumo doktriną, tačiau
tik tokiu atveju, jeigu ta doktrina papildys NATO ir nebus Aljanso
konkurente. Mes suinteresuoti tuo, kad amerikiečiai būtų Europoje.
Šia L.Linkevičiaus citata Le Figaro
ir užbaigia savo straipsnį. Ką gi, straipsnis gana objektyvus ir
gerai atspindintis oficialią Lietuvos poziciją, kuri skelbiama iš
visų tribūnų, ypač reiškiamų susitikimuose su NATO ir JAV pareigūnais.
Tačiau Prancūzijos laikraštis nepastebėjo ar nenorėjo pastebėti,
jog pačioje Lietuvoje yra gana daug įtakingų politinių jėgų, kurios
įvairiausiais būdais bando kaišioti pagalius ne tik Lietuvos kariuomenei,
bet ir apskritai stabdyti Lietuvos žengimą ne tik NATO, bet ir Vakarų
link. Juk tie 2 proc. BVP, skirti gynybai, yra tik popieriuje, o
faktiškai tam gauta tik 1,6 proc. Antra vertus, valdančioji dauguma,
atsisakydama pratęsti politinių partijų susitarimą dėl 2 proc. BVP
skyrimo gynybai, aiškiai parodo, kad ta kairioji dauguma, kaip,
deja, ir vyriausiasis Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadas Prezidentas,
pataikaudami savo elektoratui, bando pavaizduoti, jog krašto apsaugai
skiriama per daug lėšų, dėl ko esą lieka nuskriausti mokytojai,
bibliotekininkai ir pan. Vienas socialdemokratų vadų, kalbėdamas
apie atsisakymą pasirašyti politinių partijų susitarimą, patvirtinant
ankstesnį, dėl lėšų krašto apsaugai, aiškino, jog tas susitarimas
galės būti pasirašytas ateityje, nes dabar daug Lietuvos žmonių
to nesuprastų. Kitaip tariant, valdančioji dauguma, baimindamasi
prarasti savo tradicinio elektorato, ypač besiilginčio sovietinių
laikų, balsus, daro ir darys viską, kad apmulkintų tą elektoratą,
nepaisydami net gyvybiškų valstybės interesų.
Kieno interesams atstovauja dabartinė
Vyriausybė ir Prezidentūra, dar kartą išaiškėjo parduodant, tiksliau
sakant, atiduodant Rusijai per Gazprom, Lietuvos dujas ir Kauno
termofikacinę elektrinę, kurios generaliniu direktoriumi Gazprom
bemat paskyrė buvusį LDDP ministrą A.Stasiukyną. Pastarasis gyrėsi,
kad buvo Gazprom pakviestas, o ne paskirtas, nes esą Gazprom
ne be pagrindo vertina aukštą Lietuvos energetikų kvalifikaciją.
Kurgi nevertins. Pakanka paminėti ekspremjerę K.Prunskienę, kuri
per savo konsultacinę firmą ir kitais kanalais yra glaudžiai susijusi
su Maskva, taip pat su Lukoil ir Gazprom. Aiškiausiai tai buvo
pademonstruota dar 2001 metų vasario mėnesį Seime surengtame Rusijos
ir Lietuvos politikų bei verslininkų pasitarime ekonominio bendradarbiavimo
klausimais. Tuomet gintarinė ledi nėrėsi iš kailio, norėdama įsiteikti
svečiams iš Maskvos A.Čiubaisui ir A.Volskiui. Antra vertus, visiems
žinoma, kad K.Prunskienę su Rusijos energetikos monopolininkais
sieja šeimos verslas. Ir ne tik ją. Štai kaip užpyko Premjeras dėl
protestų prieš Lukoil telkinio D-6 šalia Kuršių nerijos eksploatavimą.
Jis patarė geriau protestuoti prieš Nemuno teršimą, kurį vykdo Kaliningrado
srities įmonės iš Sovetsko ir Nemano. Premjeras pasirodė tiesiog
patriotas, netgi istorijos žinovas, pavadinęs šiuos pervadintus
ir Rusijos okupuotus miestus tikraisiais vardais Tilže ir Ragaine.
Ir ne tik Premjeras bei ekspremjerė
su pagarba žvelgia į Rusiją. Visi puikiai žino ir Prezidentūros
veikėjų, taip pat ir Prezidento buvusius ryšius su tuo pačiu Lukoil.
Todėl Prezidentūra, besikaunanti dėl neribotų lukašenkiškų galių,
nieko nedaro, kad sustabdytų Rusijos ketinimus paversti Baltijos
jūrą Kaspijos jūra, virtusia ekologine kloaka. Kremliaus atstovai
atvirai šaiposi iš aukštų Lietuvos politikų pažadų kreiptis į Rusijos
premjerą M.Kasjanovą ir prezidentą V.Putiną dėl D-6 eksploatacijos
sustabdymo. Tiesa, pridurdami, kad tokie kreipimaisi gal ir bus
padaryti susidarius palankioms aplinkybėms. Tuo tarpu pačios Rusijos
atstovai ir neslepia, kad su Lietuvos valdžia jau susitarta, jai
viskas paaiškinta, ir jokių prieštaravimų nėra.
Užtat Prezidentas išvyko į Gruziją
ir Armėniją mokyti jas demokratijos ir panašių dalykų bei verslo
vystymo. Nežinia, kokias perspektyvas mato Prezidentas ir jo aplinka,
pavyzdžiui, ekonomiškai bendradarbiaujant su Gruzija. Juk tai faktiškai
bankrutavusi šalis, kur jokios ekonomikos beveik neliko. Šie istoriniai
vizitai į buvusią sovietinę Užkaukazę turi kitą tikslą. Matyt,
pradėta vykdyti Prezidento suartėjimo su Rytais politika. Iš pradžių
per Tbilisį ir Jerevaną, o netrukus ir per Kišiniovą, kur netrukus
ketina aplankyti aršų komunistą Moldovos prezidentą K.Vorobjovą.
O jau visiškai diletantiškai skamba Prezidento ir jo spaudos atstovo
R.Gorbačiovo teiginiai, kad Lietuva siekia atkurti buvusius gerus
santykius su Pietų Kaukazo valstybėmis. Kada gi sovietinė Užkaukazė
ir sovietinė Lietuva buvo valstybėmis? Matyt, prezidentas R.Paksas
į sovietinių respublikų valstybingumą žiūri maždaug taip pat,
kaip ir buvęs LKP CK sekretorius A.Brazauskas. Skirtumas tik tas,
kad pastarasis ir dabar, ir anksčiau buvo valdžioje, ir todėl ne
veltui turi teisę prisiminti nepertraukiamą buvusį okupuotos Lietuvos
valstybingumą. Be to, pasirodė, kad Gruzijos žiniasklaidą labiau
domino R.Pakso santykiai su aiškiarege gruzine L.Lolišvili nei
jo samprotavimai apie glaudų ekonominį bendradarbiavimą ir demokratijos
pamokas. Ir ar neteisingi Lietuvos politikų priekaištai Prezidentui,
kad, užuot pasirinkus pasivažinėjimą po Užkaukazę, Prezidentui labiau
vertėjo vykti į JT Generalinės Asamblėjos posėdį.
Dar įdomesnė delegacijos, lydėjusios
R.Paksą į Gruziją ir Armėniją, sudėtis. Be tokių iškilių politikų,
kaip tautos pažangietis E.Klumbys, susisiekimo viceministras V.Ponomariovas,
aišku, ir G.Kirkilas, Prezidentą lydėjo liaudies artistai D.Banionis
ir R.Adomaitis, labai mylimi ir mėgstami buvusios SSRS nomenklatūrininkų,
o ypač čekistų. Juk Rusijos prezidentas V.Putinas, spausdamas Kremliuje
ranką KGB šnipą kino filme suvaidinusiam D.Banioniui, pasigyrė,
kad ne be šio filmo ir pagrindinio jo veikėjo įtakos pasiryžo tapti
KGB karininku. Beje, ir Gruzijos prezidentas E.Ševardnadzė iš
tos pačios žinybos kaip ir V.Putinas. Užtat gruzinams ir armėnams
vizito metu buvo parodytas lietuviškas filmas apie klasių kovas
Niekas nenorėjo mirti. O gal, Prezidentui nuvykus į Kišiniovą,
komunistui K.Vorobjovui bus pademonstruotas kitas lietuviškas
kino šedevras Kalvio Ignoto teisybė, gal net Marytė melnikaitė?
Aišku, malonu skaityti palankų
Lietuvos siekių įvertinimą populiariame ir įtakingame Prancūzijos
laikraštyje. Tačiau, matyt, ir Le Figaro žurnalistai oficialių
Lietuvos asmenų buvo paprasčiausiai apstumti, nes visi ženklai
vis dar rodo, kad dabartinei valdžiai kur kas mielesni ir artimesni
Rytai nei Vakarai.
© 2003"XXI amžius"
|