Turime kuo didžiuotis

Vilius BRAŽĖNAS

Šių metų vasaros įvykiai atvėrė lietuvių tautos istorijos dvasinės knygos garbės lapus. Taip pat atskleidė Lietuvos valstybės iškilimo užmaršties neišplėštus lapus. Tai ne tik leidžia, bet, tiesos svoriui slegiant, verčia didžiuotis savo tauta. Tas metų slinkties vaizdas atsivėrė prieš tėvynėn grįžusį, prieš daugelį metų iš jos pasitraukusį, geroką metų naštą nešantį lietuvį šios vasaros paskutinę dieną – rugpjūčio 31-ąją. Tai įvyko Kaune, jėgerių kareivinių pratybų aikštėje, stebint karių karinius sugebėjimus ir paradą. Šventiškas savaitgalis nušvito minint paskutinių sovietų okupacinių dalinių iš Lietuvos pasitraukimo dešimtmetį. Tai buvo šviesaus paminėjimo vertas įvykis, nes juo buvo pagaliau uždėtas tikrovės antspaudas ant 1990 metų kovo 11-osios Nepriklausomybės Atstatymo Akto. Toks pat, kiek patirta, šaunus minėjimas vyko ir Vilniuje.

Kaune teko 1936-1937 metais atlikti Pirmosios Respublikos karinę prievolę kariūnu aspirantu Karo mokykloje. O 1940 m. birželio 15 d. Kauno karininkų ramovėje susitikau su buvusiu savo kuopos vadu kpt. Kazimieru Gužaičiu. Mudu buvome netoli Laisvės alėjos, kuria žygiavo Lietuvos nepriklausomybę trypianti sovietinė okupacinė kariuomenė. Kietas kaip plienas karininkas kpt. Gužaitis skaudžiai ašarojo, nes jam nebuvo leista atlikti lietuvio kario prievolę tėvynei. Tačiau jis ją atliko vėliau, pasišalindamas iš nuo buvusių savo sąjungininkų bėgančios raudonosios armijos, ir vėliau, panašių jausmų vedamas, kovėsi partizanų eilėse. Iš Kauno, kaip tik iš tos jėgerių kareivinių parado aikštės, pasitraukė paskutinis okupacinių pajėgų dalinys. Tad kaip gali nesididžiuoti sava tauta, kai žinai apie ne vieną tokį karį, kaip mano kuopos vadas kpt. Gužaitis, ir ne vieną moterį ir vyrą, įrodžiusius savo kilnų lietuviškumą ir – žmogiškumą didžiuose mūsų tautai skirtuose išbandymuose.

Jau pats faktas, kad okupantų įgulos pasitraukė taikiai, be mirtinų šūvių, tautai įrodžius įgimtą valstybinį subrendimą, išvengiant provokacijų didelės įtampos metu, verčia didžiuotis sava tauta. Tai nereiškia, jog tuo pačiu niekinama kuri nors kita tauta. Tačiau palikime kitiems – kitų tautų nariams susirasti, kuo gali pasididžiuoti, nepakeliant savęs per kitų žeminimą.

Sovietinio karinio palikimo išvedimo klausimas iš tikrųjų buvo diplomatinis ir karinis dviejų valstybių susirėmimas teisės ir tiesos karui laimėti. Tą karą su Viešpaties pagalba prieš dešimt metų laimėjo Lietuva.

Tai primena senovės Kinijos išminčiaus ir stratego posakį apie karą: “Kovoti ir užkariauti visose jūsų kautynėse dar nėra aukščiausias genialumas; aukščiausias genialumas yra be kautynių palaužti priešo pasipriešinimą”. Tam, žinoma, Lietuvai reikėjo turėti išmintingų, atsargių, bet kietų derybininkų su Maskva, kuri bandė ir tebebando pasisavinti ir pasilaikyti iš sugriuvusios sovietų imperijos tai, kas naudinga Rusijai, ir paneigti atsakomybę už SSRS nusikaltimus, kai tai reikalauja teisingo atsiskaitymo su istorija ir su sovietų nualintais kaimynais. Aišku, jog prie didelės valstybės - Rusijos nusileidimo daug mažesnei Lietuvai prisidėjo spaudimas iš Vakarų ir tai, kad Lietuva jau turėjo ką tik atkurtą kariuomenę. Nors ji vos kvėpavo, bet kvėpavo dvasinės stiprybės ir laisvės oru, naujai atkurtos Lietuvos valstybės oru, kas neleido rusams tikėtis, jog, jų agresijos geismams prasiveržus, naujas užgrobimas praeis patyliukais, be pasaulinio triukšmo. O subankrutavusi ir Vakarų finansų būtinai reikalinga Rusija tuo metu triukšmo tikrai nenorėjo.

Po dešimt metų vertai paminėtas galingesnio krašto kariuomenės mandagus išprašymas iš Lietuvos yra tik vienas iš daugybės sava tauta pasididžiavimą keliančių reiškinių. Šimtmečių senumo istorinius įvykius matuojant šių dienų mastais, galima visoms tautoms daug priekaištų iškasti.

Ano meto pasaulyje dar nebuvo susiformavusi šiandieninės tautos idėja. Valstybės ir žmonės buvo valdomos valdovų. Pastaraisiais šimtmečiais daug tautų valdėsi pačios. Tad svarbu, kaip mes žiūrime į kitas tautas ir į savą tautą šiandienės istorijos aspektu. 1998 metais Majamyje (Floridoje) teko susidurti su sovietine 15-os atstovų delegacija pokalbiams apie “naują mąstymą” ir “glasnost” su JAV akademinių sluoksnių ir politikos žymūnais. Tai buvo lyg koks “mini viršūnių susitikimas”. Delegacijai vadovavo prezidento Michailo Gorbačiovo vyriausiasis patarėjas Georgijus Arbatovas. Vienos pertraukos metu užtikau antrą pagal rangą sovietų delegatą Boroviką, gera anglų kalba varantį propagandą apie sovietų “taikos meilę” jį apstojusiems amerikiečiams. Neiškenčiau neįsikišęs. “Jei taip mylite taiką, kodėl neišvedate savo okupacinės kariuomenės iš Lietuvos?” Borovikas griebėsi sovietinės (rusiškos) istorijos: “Matote, Lietuvos teritorija (paryškinta mano -V.B.) per 100 metų priklausė Rusijai”. Nepaleisdamas istorinės virvutės pasakiau: “Bet Rusijos “teritorija” apie 300 metų priklausė Lietuvai. Tačiau mes nereiškiame jokių pretenzijų į Rusiją”. Klausytojams pristatyta paryškinta istorija rusui nepatiko: “Jei jūs taip žiūrite, mes nesusikalbėsime”. Ir pasišalino.

Taip, mes nereiškiame jokių pretenzijų ir į Lenkijos teritoriją ir net kukliai tylime apie lenkų užgrobtas ir tebelaikomas Lietuvos žemes.

1939 metais prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kai nacių Vokietija užpuolė Lenkiją, mes atsilaikėme prieš progą smogti į Lenkijos nugarą ir atsiimti Vilniaus kraštą. O lenkai puolė Čekoslovakiją, kai Hitleris ją prievartavo, norėdami pasiglemžti ginčijamą Šceciną. Ir prieš mus panaudojo “priverstinės meilės” principą – paskelbė ultimatumą dėl diplomatinių santykių užmezgimo.

Rusijos plėtimosi istorija žinoma nuo senų laikų. Taip pat ir Vokietijos.

Lietuviai buvo bene vieninteliai iš Reicho užimtų kraštų, nepasidavę spaudimui organizuoti SS legionus, nors po 1941 metų birželio nepriklausomybės paskelbimo buvo kaip laisva tauta pasiryžusi stoti į kovą prieš buvusį okupantą – SSRS. Ar visa tai neduoda mums pagrindo didžiuotis sava tauta?

Nepaisydami Vilniaus užgrobimo, priglaudėme nuo Antrojo pasaulinio karo sąjungininkų-bolševikų ir nacių agresijos žnyplių bėgančius lenkus karius. Buvo lenkų karininkų tiek arogantiškų, jog jie nušovė lenkų pusėje savo žirgus, kad šie nepakliūtų lietuviams.

Švedai negali didžiuotis tuo, kad, pasidavę sovietų spaudimui, išdavė mirčiai apie 120 baltijiečių karių, pabėgusių dažniausiai iš prievartinės tarnybos vokiečių daliniuose.

Žydai ekstremistai, užuot puolę žydų naikinimo sistemą suplanavusius ir vykdžiusius vokiečius ir austrus, puola lietuvių tautą, kurios tik saujelė nusikaltėlių pasinaudojo proga prisidėti prie žudynių. Tada daug daugiau lietuvių rizikavo savo ir savų šeimų gyvybe gelbėdami nuo mirties žydus, nors didelė jų dalis prisidėjo prie sovietinio mūsų tautos genocido vykdymo pirmosios sovietų okupacijos metais. Žydų gelbėtojų tautą dabar vadina žydšaudžių tauta, paniekindami žmoniškumo ir teisingumo normas. Ar lietuviai negali didžiuotis ištiesta krikščioniškos pagalbos ranka padėti lenkams ir žydams jų bėdos valandą?
Taip, mes prikaišiojame sau, kad 1940 metais nebuvo ginklu pasipriešinta įsibrovėliams sovietams. Aišku, kad būtų buvę geriau, žiūrint iš šiandieninių pozicijų, tada pasipriešinti, nors ir nežinia, kaip tada būtų naikinama mūsų tauta. Tačiau ar mes esame blogesni už daugelį kitų, net gausesnių ir buvusių geriau ginkluotų tautų? Ar priešinosi čekai, slovakai? Ar nacių invazijai priešinosi belgai, olandai, danai, norvegai ir kiti? Net ir gerai ginkluoti, karų nenualinti švedai nesipriešino vokiečių kariniam transportui Suomijon per “neutralią” Švediją.

Tad liaukimės dėvėję bet kokius istorinius ašutinius atgailos marškinius ir sustabdykime tautos plakėjus svetimais bizūnais, net kilnių tautos švenčių progomis. Didžiuokimės 1941 metų sukilimu, dešimties metų epine partizanų kova, politiniais ir religiniais rezistentais, Juodojo kaspino pionieriais, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, įvairia pogrindžio veikla, Vietine rinktine ir Lietuvos apsaugos rinktinės atsistojimu prieš naują invaziją prie Ventos ir Sedos. Didžiuokimės herojiškais Seimo ir Televizijos bokšto gynėjais, didžiuokimės net daugybės didžių patriotų išeivijoje įvairiausia pasiaukojama veikla Lietuvos labui.

Šiandien anų dienų kariui, su šiltu jausmų širdyje stebint jaunus Lietuvos karius, Pirmosios Respublikos karinius vaikaičius, neįmanoma nesididžiuoti savo tauta, besisemiančia stiprybės iš praeities. Ir mes gyvenkime Lietuvai taip, kad ateities lietuvių kartos išliktų lietuviais ir kad galėtų pasisemti stiprybės iš jų praeities – mūsų dabarties.

© 2003"XXI amžius"