Prezidentinės ambicijos
ar nauji Ninočkos burtavimai

Visiems žinoma, kad prezidentas R.Paksas turėjo vykti į Niujorką, kur susirinko daugelio valstybių vadovai dalyvauti Generalinės Asamblėjos posėdžiuose Irako klausimu. Deja, paskutiniu momentu R.Paksas pareiškė, kad vietoj Niujorko jis vyks į Gruziją ir Armėniją „svarbesniems“ pasitarimams. Kas tai? Vaikėziškos ambicijos (kai kas sakė, kad Amerikos prezidentas Dž.Bušas nesusitiks su R.Paksu) – nesipūsk, Bušai, nes ir aš žinau savo vertę, – ar kažkokie ypatingi nurodymai pakeisti kelionės kryptį į labiau pažįstamą aplinką?

Daugelis politikų ir nepolitikų tokį gestą pavadino didžiule politine klaida. Prezidentas V.Adamkus tai įvertino kaip neatsakingą veiksmą, nes neišnaudoti šio forumo yra netikslinga, ir kitoks pasirinkimas sukelia tik nuostabą. Jis sakė, kad net protokoliniu požiūriu nesuprantama, nes vizitą į Lietuvą, kaip atsaką į premjero A.Brazausko apsilankymą Gruzijoje, šiuo metu turėjo padaryti Gruzijos vadovai. Vis dėlto R.Paksas pasirinko kitokį sprendimą. Čia ir kyla visokių „gal“. Vienas tokių „gal“ – norėdamas atsidėkoti L.Lološvili už jos geradarystes ir pranašystes, nutarė aplankyti jos kraštą?

Gruzinai, matyt, taip ir suprato. Televizijos ekranai, plakatai, laikraščių puslapiai mirgėte mirgėjo Lenočkos „veiklos“ vaizdais Lietuvoje, ypač R.Pakso ir jo artimiausių bendraminčių aplinkoje. Net iš žurnalistų straipsnių kuriam laikui buvo išnykę politiniai klausimai, o liko tik domėjimasis L.Lolišvili ir R.Pakso santykiais. Gal čia vėl kažkieno pikta ranka norėjo nuvertinti prezidentinį ereliškumą? Kas žino?

Žmogus, kuris siekia sustiprinti ir įteisinti didesnes Prezidento konstitucines galias, galėjo bent nujausti galimas pasekmes ir išvengti nemalonių pasišaipymų. Tačiau tuo nesusipratimai šio vizito metu dar nesibaigė.

Gal vėl pagal išankstinį pasirengimą Gruzijoje buvo pademonstruotas sovietinės Lietuvos kinematografijos „aukšto meninio lygio šedevras“ „Niekas nenorėjo mirti“? Šį filmą labai gerai prisimena bolševikinių okupantų skriaudas ir žiaurumus patyrę žmonės. Jame vaizduojama, kad ne sovietinių pavergėjų baudžiamosios divizijos žudė geriausius ir ištikimiausius tautos žmones, bet brolis kovėsi prieš brolį, lietuvis prieš lietuvį, kad Lietuvos laisvės kovotojai – partizanai – tebuvo tik moraliai degradavę eiliniai banditėliai. Geresnio melo „šedevro“ nesugalvosi!

Reikia truputį paprieštarauti Seimo nariui, LPKTS pirmininkui P.Jakučioniui ir politologui L.Bieliniui, kad gal R.Paksui kažkas pakišo šį filmą ir kad Prezidentūros klerkai nesuprato tokio pasirinkimo tikslingumo. Suprato, ir dar kaip suprato. Apie kokį pakišimą galima kalbėti, jeigu viskas iš anksto buvo nuspręsta ir suderinta, jeigu net filmo herojai nuvyko į Gruziją. O jeigu pakišo, tai kur ta Prezidento išmintis ir galia? Prezidentas privalėjo žinoti, kad bus įžeista ir įskaudinta bei pažeminta dešimtys tūkstančių sovietinės okupacijos aukų, gyvųjų ir žuvusiųjų, kad šitoks veiksmas susilauks viešo pasmerkimo. Prezidento patarėjas užsikirsdamas net tiek nusišnekėjo, kad ėmė aiškinti, esą gruzinai panoro pamatyti šį filmą. O jeigu jie būtų panorę iš Grūto parko Stalino, tai ar R.Paksas ir jį būtų nuvežęs?

Pasirodo, kad visos fasadinės, paradinės kalbos ir priesaikos dirbti Lietuvai ir tautai neturi jokios prasmės ir jokios pagarbos tai tautos daliai, nuo kurios R.Paksas nusigręžė. Tik viešas atsiprašymas galėtų sušvelninti šį slogų akibrokštą.

Kazimieras KRYŽEVIČIUS,

Buvęs sovietinio gulago kalinys

© 2003"XXI amžius"