Problemų ratas nemažėja

Džordžas Bušas sako kalbą į JT Generalinės Asamblėjos sesiją susirinkusiems valstybių vadovams EPA-ELTA nuotrauka

Petras KATINAS

Niekas neabejojo, kad JAV prezidento Džordžo Bušo kalba Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 58-ojoje sesijoje bus daugiausia skirta Irako ir kovos su terorizmu problemoms. Šį kartą JAV prezidentas kreipėsi į Jungtinių Tautų nares, ragindamas padėti JAV sureguliuoti Irako krizę, kurios pabaigos, deja, dar nematyti. Tačiau Dž.Bušas pabrėžė, kad Vašingtonas nesileis įspaudžiamas į kampą ar kokius nors grafikus, kada perduoti valdžią irakiečiams ir surengti demokratiškus rinkimus. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad Jungtinės Valstijos, pasiuntusios į Iraką 140 tūkstančių karių ir pasirengusios skirti Irakui atstatyti 20 milijardų dolerių, dės visas pastangas, kad suverenumo perdavimas Irakui vyktų palaipsniui ir tvarkingai. „Tai bus padaryta, kai ateis laikas“, - pažymėjo JAV prezidentas. Sveikindamas JAV karius, tarnaujančius Irake, Dž.Bušas nieko nepasakė, kiek dar laiko JAV kariuomenė bus Irake. Jis tiktai pabrėžė,kad Vašingtonas, nepaisydamas Jungtinių Tautų galimo nepritarimo JAV pozicijai Irake, toliau vykdys savo numatytus uždavinius. Tuo tarpu didžiausias Amerikos kritikas dėl Irako, Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas JT Generalinėje Asamblėjoje pateikė vos ne ultimatumą Vašingtonui, pareikšdamas, jog valdžia Irake turi būti perduota irakiečiams daugiausia per devynių mėnesių laikotarpį. Anot Ž.Širako, išdidžiai Irako tautai sunku susitaikyti su savo šalies okupacija. Niujorke įvykęs Dž.Bušo ir Ž.Širako susitikimas nieko gero nedavė ir neatrodo, kad Ž.Širako pozicija pasikeistų. Žinant, jog Prancūzija turi veto teisę JT Saugumo Taryboje, Prancūzijos antiamerikietiška pozicija, nuolat demonstruojama prezidento Ž.Širako kalbose, verčia Vašingtoną ieškoti kokios nors išeities. Bent jau kol kas neatrodo, kad Paryžius neblokuotų bet kokios JT rezoliucijos, kuria nebus siekiama apriboti JAV valdžią Irake ir Prancūzijos galimybę dalyvauti karo laimikio dalybose. Todėl net solidžiausiuose JAV dienraščiuose pasirodė straipsniai, įvardijantys Prancūziją kaip „JAV priešą Nr. 1“.

JAV politiką Irake ir prezidento Dž.Bušo poziciją užsipuolė ir JT generalinis sekretorius Kofis Ananas. Tai sukėlė neigiamą nemažos dalies Amerikos visuomenės reakciją. Pabrėžiama, kad Jungtinės Tautos nebuvo kartu su JAV nuo Irako operacijos pradžios, neremia jos ir dabar, todėl raginama nekreipti dėmesio į kalbas iš JT tribūnos, nes ši organizacija vis labiau tampa paprastu diskusijų klubu, neturinčiu jokios politinės, tuo labiau karinės galios.

Šitokioje situacijoje atrodo, jog prezidentas Dž.Bušas nusprendė įtraukti Rusiją į savo planų Irake įgyvendinimą. Kalbama net apie kažkokį JAV ir Rusijos sandorį, kuriuo Maskvai už neoficialią paramą Vašingtonui bus suteikta galimybė dalyvauti Irako naftos pramonėje. Tokių planų Maskva ir neslepia, o daugelis politikų jau seniai pastebėjo, jog Kremlius yra stebėtinai nuosaikus sąjungininkų karinės kampanijos Irake atžvilgiu. Matyt, Maskvai išties kažkas apčiuopiamo pažadėta, nes Kremlius pakankamai atšalo nuo Paryžiaus ir Berlyno „ašies“. Tuo labiau kad ir Berlynas palaipsniui mažina savo kritiką JAV adresu. Ypatingą palankumą Rusijos prezidentui V.Putinui parodė Dž.Bušas. Be susitikimo Niujorke, JAV prezidentas pakvietė V.Putiną į savo užmiesčio rezidenciją, kur net dvi dienas vyko intensyvios abiejų vadovų derybos. Pravartu pažymėti, jog tokios garbės nusipelno tik labai retas JAV prezidento svečias.

Jeigu Prancūzijos prezidento Ž.Širako ir JT generalinio sekretoriaus K.Anano kritikos JAV adresu dėl Irako buvo laukiama, tai Vašingtoną labai supykdė ir įžeidė pačių Jungtinių Valstijų paskirto Irako laikinosios tarybos pirmininko Ahmedo Čalabio kalba. Daugelis tiesiog nustėro, kai A.Čalabis ne tik pareikalavo, kad jo 25 asmenų taryba turėtų galimybę skirstyti lėšas, skirtas Irakui atstatyti, bet ir nedviprasmiškai užsiminė, jog visa valdžia turėtų būti perduota jo vadovaujamai tarybai. Aukšti Vašingtono pareigūnai iškart pareiškė, jog A.Čalabio, kaip Laikinosios tarybos vadovo, dienos jau suskaičiuotos, ir jis bus pakeistas žmogumi, lojaliu Jungtinėms Valstijoms. Vašingtonas net negalvoja perduoti valdžios Laikinajai tarybai, tuo labiau kad jos niekas nerinko. Juk ne kartą pats Dž.Bušas pareiškė, kad valdžia Irake bus suformuota tiktai po demokratinių rinkimų. Nors niekas nesiima prognozuoti, kada tokie rinkimai galėtų įvykti bei kaip juos organizuoti šalyje, kurios dauguma žmonių net nežino, kas yra tie rinkimai.

Be Irako, JAV prezidentas turi pakankamai ir kitų rūpesčių. Pirmiausia labai krenta Dž.Bušo populiarumas visuomenėje. Paskutiniųjų apklausų duomenimis, dabar prezidentą remia ir juo pasitiki tik 48 proc. amerikiečių. O juk dar prieš metus jį rėmė net iki 70-80 proc. Toks populiarumo mažėjimas siejamas ne tik su nesėkmėmis Irake, bet ir dėl šlubuojančios JAV ekonomikos. Tai nieko gero nežada Dž.Bušui. Tuo labiau kad iki prezidento rinkimų liko kiek daugiau nei metai. Aišku, tuo bemat pasinaudojo demokratų kandidatai. Visų pirma kylanti demokratų žvaigždė atsargos generolas Veslis Klarkas, jau įsitraukęs į rinkimų kampaniją ir toli aplenkęs net devynis galimus demokratų kandidatus. V.Klarkas gana populiarus ne tik JAV demokratų sluoksniuose ir manoma, kad jis vienintelis gali nugalėti Dž.Bušą. Aišku, V. Klarko nupelnai jau dabar keliami į aukštybes. Ir tai, kad jis baigė prestižinę JAV karo akademiją, būdamas geriausiu jos studentu, narsiai kovėsi Vietnamo kare, pagaliau vadovavo NATO pajėgoms buvusioje Jugoslavijoje. Tačiau, anot vieno Vašingtono politiko, V.Klarkas savo savybėmis bei sugebėjimais nė iš tolo negali prilygti kitam generolui - buvusiam JAV prezidentui Duaitui Eizenhauzeriui.

Įdomu ir tai, kad Rusijos prezidentas V.Putinas pastebimai atšalo nuo į bičiulius jam besiperšančių Prancūzijos prezidento Ž.Širako ir Vokietijos kanclerio G.Šrioderio. Jis pasirinko Dž.Bušą ir Italijos premjerą S.Berluskonį. Neseniai viešėdamas jo privačioje prabangioje viloje „La Čertoza“ Sardinijoje, V.Putinas, atsakydamas į klausimą, kaip jis vertina amerikiečių rengiamą JT rezoliuciją, kad į Iraką būtų pasiųstos JT taikdarių pajėgos, kurioms vadovautų JAV karininkai, V.Putinas atsakė: „O kas čia tokio? Mes nematome nieko baisaus“. Taigi dabar derybose su Dž.Bušu jo užmiesčio rezidencijoje liko išspręsti vieną klausimą: ką gaus Maskva už tokias nuolaidas? Dar prieš V.Putinui atvykstant į Niujorką, Rusijos spaudoje pasirodė pranešimų, jog Kremlius jau sutiko pasiųsti į Iraką du batalionus rusų karių. Teigiama, kad šį karinį kontingentą apsiėmė išlaikyti ir visiškai finansuoti „Lukoil“. Tai esą buvo susitarta V.Putino susitikime su „Lukoil“ vadovu V.Alekperovu. Taigi didžiausiam Prancūzijos prezidento Ž.Širako nusivylimui užkulisiniai Vašingtono ir Maskvos žaidimai tęsiasi.

© 2003"XXI amžius"