Kalbos mokėjimas – lyg geras indėlis banke

Kalbų mokymo strategas, glotoedukologijos kūrėjas prof. habil. dr. Vytautas Šernas

Rugsėjo 26-oji buvo Europos kalbų diena. Apie užsienio kalbų mokymą ir mokymąsi pasaulyje bei Lietuvoje, apie lietuvių kalbos ateitį gausioje Europos kalbų grupėje kalbamės su glotoedukologijos – pirmojo pasaulyje mokslo apie kalbų mokymą – kūrėju, kalbų mokymo strategu prof. habil. dr. Vytautu ŠERNU.

Kokia situacija yra su užsienio kalbų mokymu pasaulyje? Ar kalbos mokymas ir metodologija yra pakankamai išvystyti?

Jau prieš 2000 metų žmonės pamatė, kad svetimos kalbos mokėjimas gyvenime žmogui neretai suteikia pranašumą. Tačiau dar ir dabar kalbų mokymas bei mokymasis pasaulyje yra kūdikystės pakopoje. To priežastys yra kelios. Pirmiausia labai dažnai yra nepaisoma kiekvieno besimokančio individo skirtingos filologinės, kultūrinės, psicholingvistinės patirties. Pavyzdžiui, yra nustatyta, kad mokytis trečią ar ketvirtą užsienio kalbą yra kur kas lengviau negu pirmąją, tačiau labai svarbi suderinta kalbų mokymosi sistema. Taip pat dar nėra tarptautinių standartų mokymui tinkamos medžiagos atrankai, todėl, pavyzdžiui, viename vadovėlyje per metus yra numatyta išmokyti 20 tūkstančių žodžių, kitame – penkis tūkstančius. Akivaizdu, kad žmogaus atminties galimybės yra ribotos, tad, norint ilgalaikių rezultatų, žodžius reikia dažnai pasikartoti. Todėl turėtų būti mokoma tik labai gerai atrinktų žodžių, nes išties jau tūkstantį reikalingiausių žodžių mokantis žmogus praktiškai gali dalyvauti konferencijose, diskusijose. Be abejo, pasaulyje dar yra nepakankamai akcentuojama paprasta tiesa, kad be asmeninių žmogaus pastangų kalbos išmokyti neįmanoma, šito turi siekti pats individas. Mokytojo vaidmuo gali likti daugiau pasyvus, tačiau jis privalo nurodyti, kaip taisyklingai pačiam mokytis svetimų kalbų, bet kol kas šito pedagogai nei Lietuvoje, nei pasaulyje nedaro.

Kada buvo susirūpinta užsienio kalbų mokymo strategija Lietuvoje?

1967 metais, kai aš buvau Pedagogikos mokslų tyrimų instituto Užsienio kalbų sektoriaus vadovas, buvo surengtas tuometinių Lietuvos kalbininkų, žodynų sudarytojų susirinkimas, į kurį pakviestas ir Švietimo ministerijos atstovas. Šiame susitikime buvo nuspręsta atsisakyti visų sovietinių užsienio kalbų mokymo knygų ir iškeltas uždavinys išleisti originalius lietuviškus anglų, vokiečių, prancūzų ir net rusų kalbų vadovėlius. Be abejo, Maskvoje šiai idėjai nebuvo pritarta, netgi kategoriškai reikalauta ir toliau, mokant vaikus svetimųjų kalbų, remtis „universalia“ sąjungine medžiaga. Tačiau lietuviai paklusti atsisakė. Mes sakėme, kad, mokant užsienio kalbų, privalu atsižvelgti į gimtosios kalbos ypatumus, turi būti kuriama suderinta kalbų mokymo sistema. Šios lietuvių idėjos susilaukė nemažai dėmesio Ukrainoje, Baltarusijoje ir kitose Sovietų Sąjungos respublikose. Taip buvo suduotas smūgis tradicinei sovietinei užsienio kalbų mokymo metodų ir vadovėlių sistemai.

Kokia buvo tautinių užsienio kalbų mokymo vadovėlių pasirodymo dar sovietinėje Lietuvoje reikšmė?

Akivaizdu, kad sovietmečiu tai buvo savotiškas ginklas. Šia užsienio kalbų mokymo teorija buvo akcentuota, kad individo sąmonėje tvirtai įsišaknijusi gimtoji – lietuvių – kalba yra pati svarbiausia, ji – kertinis kalbų sistemos akmuo. Mat skirtingų tautybių žmonėms negalima mokytis tų pačių svetimos kalbos taisyklių. Vienokias, pavyzdžiui, anglų kalbos taisykles teks akcentuoti vokiečiams, kitokias – prancūzams, trečias – rusams, ketvirtas – kinams ir penktas – lietuviams. Taip yra dėl to, kad kiekvieno sąmonėje sąveikauja skirtingos kalbų sistemos. Išties nereikėtų mokytis tų užsienio kalbos gramatikos taisyklių, kurios turi atitikmenis gimtojoje kalboje. Taip, akcentuojant tik tas taisykles, kurios yra būdingos svetimajai kalbai, ir turėjo būti sudaryti lietuviški mokymo vadovėliai. Pirma, tokiu būdu buvo siekiama apsaugoti lietuvių kalbą, antra, stengtasi formuoti taisyklingą daugiakalbystę. Nes ir toliau naudodami tuos „universalius“ sovietinius vadovėlius, nebūtume galėję išvengti kalbų maišymosi leksiniame, sintaksiniame ir kitokiame pavidale, kuris blokuotų taisyklingų gimtosios, taip pat ir svetimosios kalbos įgūdžių formavimą individo sąmonėje.

Kokia šiandieninė užsienio kalbų mokymo vadovėlių sistema Lietuvoje? Ar jos nesujaukė vakarietiškų vadovėlių gausa?

Dabar Lietuvos mokyklose anglų kalbos mokymo procese naudojama apie 40 rūšių vadovėlių iš Vakarų Europos, kurie labai komplikuoja vaikų mokymą bei mokymąsi. Šiandien pirmoji užsienio kalba pradedama mokyti jau pradinėse klasėse, kai dar nėra tvirtai išmokta gimtoji kalba. Vaikai svetimas kalbas dažniausiai mokosi labai noriai, o užsienietiškuose vadovėliuose naudojamais metodais iškart diegiamos naujos anglų, vokiečių ar prancūzų kalbai būdingos konstrukcijos, kurios nėra lyginamos su lietuvių kalba. Todėl visai natūralu, kad, kalbėdami ar rašydami gimtąja kalba, mokiniai pradeda maišyti raides, daiktavardžių gimines, veiksmažodžių formas. Tai, kad mokytojai dirba su užsienyje leistais vadovėliais, nėra blogai, nes lietuviški išties jau yra pasenę. Tačiau didžiausia bėda yra tai, kad mokyklose nesudaromos vientisos, nuoseklios užsienio kalbų mokymo sistemos, todėl vienus metus vaikai mokomi iš olandiškų, kitus – iš angliškų vadovėlių, už kuriuos, beje, tėvai moka nemažus pinigus. Taigi svarbiausias uždavinys Lietuvoje ir būtų sukurti nuoseklią vadovėlių sistemą. Paradoksalu, kad žmonių, kurie galėtų šį darbą atlikti, yra pakankamai, tačiau naujiems vadovėliams rengti ir leisti lėšų kol kas dar nerandama.

Europos Tarybos kalbų centras kelia uždavinį, kad kiekvienas europietis galėtų susikalbėti trimis kalbomis. Ar, jūsų nuomone, išaugus užsienio kalbų mokėjimui mūsų šalyje, lietuvių kalba nebus nustumta į šalį? Ar netaps ji tik knygine ar buitine?

Čia galima būtų pacituoti doc. A.Šoblinską, kuris teigė, kad „mes esame mažos tautos atstovai, todėl kalbų mums reikia mokėti daug“. Mano nuomone, yra tiesiog būtina, kad galėtume įsiskverbti į kitas kultūras, susipažinti su jomis ir pasiimti visa, kas geriausia. Be abejo, svarbu yra formuoti taisyklingą daugiakalbystę, kad sugebėtume svetimomis konstrukcijomis ir įvairiais barbarizmais neteršti savos kalbos. Pavyzdžiui, neseniai buvo reikalaujama, kad visos disertacijos būtų rašomos anglų kalba, tačiau kalbininkai tam stipriai pasipriešino. Juk tai, kad gimtąja kalba neberašo mokslininkai, kad ji nebėra nuolat praturtinama, o tampa tik buitine, aiškiai liudija, jog kalba atsidūrė mirimo stadijoje. Tad tikriausiai, kol mūsų mokslininkai rašys, žurnalistai kalbins, o rašytojai kurs lietuviškai, tol gimtoji kalba ir gyvuos. Taip pat ji išliks, jei vaikus ir vaikaičius auginsime meilės tėviškei ir gimtajai kalbai aplinkoje. Mums reikia tik džiaugtis ir didžiuotis, kad vartojame vieną seniausių kalbų pasaulyje. Tad, pabrėždami savo unikalumą, turėtume gerai įsiminti S.Šalkauskio žodžius: „Imkime visa, kas gera iš Rytų ir iš Vakarų, tačiau kurkime savo kultūrą“.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Šarūnė LAPINSKAITĖ

© 2003"XXI amžius"