Kurstytojai ir diletantai
Visiškai nesuprantama, jog žydų
genocidu apkaltinta visa lietuvių tauta, ir tą padarė ne koks Vyzentalio
centro demagogas Efraimas Zurofas, o vienas aukščiausių Izraelio
valstybės pareigūnų Kneseto (parlamento) pirmininkas R.Rivlinas.
Apie skandalingąjį E.Zurofą nėra reikalo kalbėti. Lietuvių ir Lietuvos
šmeižimas yra jo pragyvenimo šaltinis. R.Rivlinas netgi neužsiminė
apie tuos tūkstančius lietuvių, kurie karo metais gelbėjo žydus.
Iš R.Rivlino padarytų pareiškimų susidaro įspūdis, jog žydų naikinimą
sugalvojo ne Hitleris, o lietuviai. Antra vertus, R.Rivlinas, pateikdamas
tokius kaltinimus, siekia (nežinia kieno užsakymu) ne tik istorijos
peržiūrėjimo, bet, atrodo, svarbiausias Izraelio Kneseto pirmininko
rūpestis buvo žydų turto grąžinimas trečios ar ketvirtos eilės anksčiau
Lietuvoje gyvenusių žydų palikuonims. Todėl taip pat visiškai aišku,
ko siekia R.Rivlinas, reikalaudamas pakeisti Lietuvos pilietybės
įstatymą. Tai reikštų, jog turtas privalėtų būti grąžintas net saugų
prieglobstį Izraelyje radusiems NKVD ir KGB veikėjams. Pavyzdžiui,
tam pačiam NKVD budeliui N.Dušanskiui ar jo palikuonims. Deja, Izraelio
atstovai net nesileidžia į kalbas dėl to paties N.Dušanskio išdavimo
Lietuvai. O tokių dušanskių Izraelyje yra ne vienas. Betgi sunku
įsivaizduoti, jog, pavyzdžiui, Lietuvos Seimo Pirmininkas, nuvykęs
į Izraelį, galėtų pavadinti visus žydus kagėbistais.
Šiaip ar taip, R.Rivlinas padarė
daug daugiau žalos lietuvių ir žydų santykiams nei jau minėtas E.Zurofas.
Todėl nereikia stvertis už galvų, kai visos interneto svetainės
Delfi portalas buvo užpildytas piktais antižydiškais komentarais.
O dėl reikalavimų grąžinti turtą ir keisti Pilietybės įstatymą,
tai visiškai nesuprantamas Premjero skubus pritarimas tokiam pasiūlymui.
Negi nesusimąstoma apie pasekmes? Juk kas būtų, jeigu okupuoto Vilniaus
krašto lenkai ar Klaipėdos krašto vokiečiai pareikalautų savo turto?
Tiesa, iš Vokietijos tokių pretenzijų nereiškiama, tačiau iš Lenkijos,
jau nekalbant apie Izraelį, panašių reikalavimų netrūksta.
Lietuvos vadovai Izraelio Kneseto
pirmininko kalbą, pasakytą Seime, sutiko plojimais, netgi stovėdami.
Negi tai reiškia besąlygišką pritarimą? Paneigti kai kuriuos svečio
kaltinimus Lietuvai ryžosi tik Seimo pirmininkas A.Paulauskas. O
apskritai pastarojo meto Lietuvos užsienio politikoje vyksta nesuprantami
dalykai. Jau nebeįmanoma paslėpti trinties tarp Prezidentūros, Vyriausybės
ir Seimo institucijų, kas turi vadovauti Lietuvos užsienio politikai.
Netgi nesutariama, kas atstovaus Lietuvai svarbiame Europos Sąjungos
viršūnių susitikime spalio 4 dieną. Vokietijos kancleris G.Šrioderis
mūsų Premjerui neseniai lankantis Vokietijoje pabrėžė, kad viršūnių
susitikime turi dalyvauti vyriausybių vadovai. Taip nuspręsta ir
daugelyje ES bei kandidačių valstybių. Tačiau Prezidentas pareikalavo,
jog į viršūnių susitikimą turi vykti Prezidentas. Šį kartą Premjeras
nusileido. Tačiau jeigu ir ateityje vyks tokie dalykai, tai apie
kokią suderintą Lietuvos valstybės užsienio politiką galima kalbėti?
Tokie ginčai labai atsiliepia Lietuvos
įvaizdžiui. Tiesa, dabar Lietuvoje lankęsis JAV nevyriausybinio
NATO komiteto pirmininkas ir užsienio santykių tarybos narys Briusas
Džeksonas pagyrė prezidentą R.Paksą už jo vizitą į Pietų Kaukazą.
Tačiau tai buvo greičiau diplomatinio protokolo dalis. Naujasis
JAV ambasadorius Styvenas Malas taip konkrečiai ir neatsakė,kada
įvyks prezidento R.Pakso vizitas į Jungtines Valstijas, tuo labiau
apie galimą jo susitikimą su JAV prezidentu Džordžu Bušu. Tačiau
žinant nepaprastą JAV prezidento užimtumą, vargu ar galima tikėtis
greito susitikimo.
Užtat kažkas sukėlė naują politinę
avantiūrą. Sprendžiant iš prezidento R.Pakso neaiškių užuominų,
pakankamai aišku, iš kur ji kilo. Žiniasklaidoje pasirodė pranešimų,
jog kadenciją baigęs prezidentas V.Adamkus esą pareiškęs JAV nevyriausybinio
NATO komiteto pirmininkui B.Džeksonui, jog nepageidautų, kad R.Pakso
vizitas į JAV įvyktų artimiausiu metu, ir pataręs jam, kad būtų
geriausia, jeigu prezidento R.Pakso vizitas į Vašingtoną įvyktų
po Seimo rinkimų. Tokius pranešimus kategoriškai paneigė V.Adamkus
ir sakė nesuprantąs, kas suinteresuotas skleisti tokias nesąmones.
Tačiau pats R.Paksas, kalbėdamas per Lietuvos radiją, pareiškė,
jog būtų labai blogai, jeigu kadenciją baigęs Prezidentas iš tiesų
svarstė vizito atidėjimo klausimą su svečiu iš JAV. Kaip jau įprasta,
buvo mesti netiesioginiai kaltinimai ir prof. V.Landsbergiui, kuris
esą irgi palaikąs tokią V.Adamkaus poziciją. Tokie pranešimai neatsirado
šiaip sau. Akivaizdu viena - baigęs kadenciją prezidentas V.Adamkus
nuosekliai stumiamas iš politinio gyvenimo ir visiškai pamirštami
dabartinės Prezidentūros pažadai konsultuotis su V.Adamkumi, ypač
esminiais užsienio politikos klausimais. Kad ir kaip vertintume
V.Adamkų, tačiau jo patirtis, pagaliau asmeniniai ryšiai su įtakingais
JAV pareigūnais ir nepasinaudoti tuo būtų nedovanotina klaida. Tačiau
S.Daukanto gatvės rūmuose dabar viešpatauja visažinystės nuotaikos,
ir užsienio politikos vairininku tampa patarėjas A.Medalinskas,
jau baigiantis susipykti su visais.
Užtat nesnaudžia Premjeras. Už Rusijos
Gazprom pasiūlytą gana nedidelę kainą skuba parduoti Lietuvos
dujas. Sutikta su Gazprom pateiktomis sąlygomis, jog, nupirkęs
Lietuvos dujas, Rusijos koncernas vykdys laisvų dujų kainų politiką.
Todėl daugeliui susidaro įspūdis, kad Premjeras ir Vyriausybė rūpinasi
tiktai monopolinių Rusijos kompanijų pelnais, o ne savų vartotojų
interesais. Netgi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos
pirmininkas Vidmantas Jankauskas pareiškė, jog Gazprom perims
Lietuvos dujas; jau per pusmetį, esant laisvoms dujų kainoms,
Rusijos koncernas Lietuvoje uždirbs 15 milijonų litų. Todėl tie
devyni milijonai, kuriuos pridėjo Gazprom prie Lietuvos dujų
kainos už tiekiamų dujų kainos liberalizavimą, tėra tiktai smulkmė.
O kaip šiuo atveju Vyriausybė ir Premjeras žiūri į Europos Sąjungos
direktyvas, kuriose rekomenduojama neatverti valstybės rinkos, jeigu
yra tiktai vienas tiekėjas? Taip pat rekomenduojama reguliuoti dujų
kainas. Tačiau Vyriausybės atstovai teigia, jog ES direktyvos tėra
tiktai rekomendacinio pobūdžio, ir ES nesikiš į Lietuvos vidaus
reikalus, jei Lietuva savo rinkoje įkurdins monopolininką.
Tas pats atsitiks ir su nemažai
triukšmo sukėlusiu Rusijos ir Lietuvos projektu 2K, kuriuo siekiama
suderinti krovinių gabenimo tarifus į Kaliningrado ir Klaipėdos
uostus. Dėl šio projekto Valstybės saugumo departamentas pateikė
pažymą, jog šiame projekte aktyviai dalyvauja buvę KGB darbuotojai
ir jis bus naudingas tik Rusijai. Tačiau, kaip jau ne kartą yra
buvę, Valstybės saugumo departamento vadovas Mečys Laurinkus įjungė
atbulinį bėgį ir pareiškė, jog tai būta tik darbinės informacijos,
o projektas 2K nekelia pavojaus nacionaliniam saugumui. Atrodo,
kad VSD vadovas jau gyvena kitomis nuotaikomis ir laukia nesulaukia,
kada bus patvirtintas Lietuvos ambasadoriumi Ispanijoje. Ten šilčiau
ir patogiau, o ir atsakomybė simboliška.
© 2003"XXI amžius"
|