Holokausto įamžinimas mūsų pareiga
Iš Seimo pirmininko Artūro Paulausko
kalbos Lietuvos Respublikos Seimo posėdyje rugsėjo 23 dieną
|
Izraelio Kneseto pirmininkas Reuvenas Rivlinas
(kairėje) su
Lietuvos Seimo pirmininku Artūru Paulausku
|
Auksu nuspalvinti rudeniniai lapai
mums primena ne tik holokausto siaubą. Jie primena ir žydų kultūros
- neatskiriamos Lietuvos bendrosios kultūros paveldo dalies - aukso
amžių. Galbūt kai kam šie plevenantys lapai primins ir širdis tų
žmonių, kurie tais juodaisiais laikais išsaugojo savyje žmogiškumą,
priglausdami ir išgelbėdami bent dalį tų, kuriems šiandien lemta
būti gyvaisiais šių kraupių dienų liudininkais.
Nustatyta, kad Lietuvoje, nepaisant
teroro, buvo išgelbėta mažiausiai 3000 žydų. Izraelio autoritetinga
institucija Jad Vašem pripažino pasaulio teisuoliais-gelbėtojais
jau 513 Lietuvos gyventojų.
Metai nenumaldomai keičia metus
nuo tos dienos, kai buvo sunaikinti Vilniaus geto gyventojai, ir
nors mažėja tų žiaurių įvykių liudininkų, amžininkų, stebėtojų,
tačiau holokausto nežmoniškumas, aukų patirti pažeminimai, patyčios,
kančios, noras atsispirti nužmoginimui, paskutiniai bandymai išlikti,
o išlikusiųjų kova prieš nacizmą, pasipriešinimas iki šiol jaudina.
Jaudina, nes grąžina į tuos laikus
ir verčia susimąstyti, pagalvoti, ar nuo to laiko žmonija ir mes
pasikeitėme, kaip pasikeitėme ir ar pasaulyje vykstą konfliktai
vienur ar kitur stebėtinai nepanašūs, ar neatneša dar vieno holokausto
pavojaus?
Holokaustas tai varpas, skambantis
praeičiai, dabarčiai, o svarbiausia - ateičiai. Bet koks tautinis,
rasinis ar religinis, socialinis ar politinis persekiojimas, jau
savaime kuriantis priešo įvaizdžio formavimą, priverčia suklusti.
Juk mes jau žinom holokausto preliudiją esą visi žydai kapitalistai
ir turtingi, jie mus išnaudoja, visi žydai komunistai ir kenkėjai,
žydai pardavė Lietuvą sovietams ir taip toliau. Ir vis jie, o
ne naciai ir jų talkininkai lietuviai kalti dėl visko ir atsakingi
už viską. Nuo to viskas ir prasidėjo, ir nesvarbu, ar tokios nuomonės
buvo atneštos iš užsienio, ar gimė vietoje, ar tuo tik norėjo pasiteisinti
naciai ir jų talkininkai, vykdydami savo kruviną darbą.
Mes jau žinome, kur panašūs kaltinimai
vienoje ar kitoje šalyje kreipiami ir kur jie gali nuvesti į persekiojimą,
ujimą, izoliaciją ir masines žudynes. Tai ir yra didžioji holokausto
pamoka žmonijai.
Nežmoniškumo, parodyto Lietuvos
piliečiams žydams, kuriuos buvo siekiama sunaikinti kaip visumą,
negalima teisinti nei vykusio karo žiaurumais, nei ideologine kova,
nei apskritai žmogaus gyvybės nuvertinimu. Nes vyko atskiras karas
karas prieš žydus, kurį nacių ideologai siejo su bendra Europos
kova prieš komunizmą, bandydami taip veikti silpnus protus ir politikos
naujokus.
Ar lengva grįžti į senus įvykius,
ieškoti nusikaltėlių tarp savų, kelti skaudžius klausimus? Ne. Bet
mes juos keliame, mes turime pasipriešinti nenorui apie tai kalbėti,
nes nuo to, kiek mes būsime atviri sau, priklausys ir mūsų tolesnė
ateitis. Todėl mes dirbame.
Lietuvos nacionalinė holokausto
švietimo programa buvo pripažinta pavyzdžiu jau ne vienoje pasaulio
šalyje, Lietuvoje įsteigta Tarptautinė komisija nacių ir sovietų
okupacinių režimų pasekmėms tirti, padedant Lietuvos Vyriausybei,
Lietuvos žydų bendruomenė organizavo Pirmąjį pasaulio litvakų kongresą
Vilniuje.
Šimtai Lietuvos istorijos mokytojų
išklausė specialius kursus, kaip dėstyti holokausto istoriją, 25
iš jų stažavosi Jad Vašeme, Izraelyje.
Dar ne taip seniai istorikų, publicistų,
mokytojų, kino dokumentininkų, visuomenės veikėjų pastangomis buvo
atmesta dviejų genocidų teorija, pataisyti ir perrašyti istorijos
vadovėliai, pasirodė išsamios tragedijos studijos, holokausto istorija
dėstoma mokyklose, universitetuose, kariuomenės kariams ir karininkams.
Per visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje įkurta apie kelis
šimtus su žydų atminimu susijusių lankytinų vietų, atminimo lentų
ir paminklų.
2000 metų spalį Lietuva buvo viena
iš Vilniaus tarptautinio forumo organizatorių, skirto holokausto
metu išgrobstytų kultūros vertybių problemai. Jame Lietuva prižadėjo
vertybes grąžinti ir savo padarė: 2002 metų sausį Jeruzalei padovanoti
309 išsaugotos toros ir jų fragmentai, dar beveik 50 torų ir jų
fragmentų bus padovanota, grąžinta žydų tautai šiandien vakare.
Keista, bet kai kurie politikai
Izraelyje nenori šių darbų pastebėti ir net ignoruoja. Šiai grupei
nesvarbu, kad pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje pasirodė apie 60 knygų,
skirtų Lietuvos žydų istorijai, kultūrai, kalbai, holokausto tragedijai,
kad daugybę svarbių straipsnių, knygų net ir anglų kalba parašė
ir išleido lietuvių istorikai, kurie nieko neslepia, o aiškinasi,
kas kaltas, kas žudė, kaip tai atsitiko.
Mes suprantame daugelio artimų,
mylimų žmonių netekusiųjų skausmą, dėl to šios grupės Izraelyje
veiklos nesureikšminame ir toliau dirbdami vardan žinojimo, vardan
mūsų vaikų ateities.
Šiandien holokausto istorijos tyrinėjimai,
švietimas ir aukų atminimo įamžinimas yra mūsų kasdieninio nelengvo
gyvenimo dalis. Kaip ir viską valstybėje ir visuomenėje, visa tai
reikia tobulinti, intensyvinti, diegti naujose kartose, kurioms
tai bus tolima ir sena, skaudi, tragiška, tačiau tik iš knygų ir
vaizdo įrašų bepažįstama istorija.
Pasaulis pasikeitė, kartu su juo negrįžtamai pasikeitė ir Lietuva.
Šiandien aš kalbu kaip XXI amžiaus lietuvis. Lietuvos, žengiančios
demokratijos, tolerancijos keliu. Lietuvis Lietuvos, suprantančios
savo praradimus, praeities klaidas, smerkiančios ksenofobiją, tautinę,
rasinę, religinę neapykantą.
Lietuvos, kurioje taikiai sugyvena
visos bendruomenės, ieškodamos ir rasdamos sąlyčio taškų, papildydamos
ir praturtindamos vienos kitas. Šiandien mes kuriame valstybę ant
europinių vertybių pagrindo. Valstybę, drąsiai atsigręžiančią į
praeitį, neaplenkiančią pačių skaudžiausių istorijos vingių. Mes
privalome žinoti savo tamsiuosius puslapius, tik taip galėsime uždegti
šviesą.
Šviesą, į kurią būtų išvilkti visi
tie, kurių rankos yra suteptos nekaltu krauju. Šviesą, kuri atveria
akis tiems, kurie gyvena nežinodami tikrosios tiesos.
Ateitis neįmanoma be praeities žinojimo.
Praeities be baltų dėmių, užtušuotų ar išplėštų puslapių. Todėl
kasdien mes sužinome vis daugiau. Tam reikalingas laikas. Prasmingai
išnaudotas laikas šviečiant visuomenę, ugdant tolerantišką XXI amžiaus
pilietį, atviros demokratinės valstybės pilietį. Grąžinant bent
dalį to, kas negrįžtamai prarasta, atkuriant teisingumą.
Tai kruopštus ir nuoseklus bei atsakingas
darbas, kurio sėkmė priklauso nuo visų Lietuvoje gyvenančių bendruomenių.
Nuo lietuvių, nuo žydų, nuo kiekvieno iš mūsų kasdieninių darbų
ir viešų pasisakymų, kuriuos girdi ir vertina čia gyvenanti visuomenė.
Algirdo Sabaliausko (ELTA) nuotrauka
Iš Izraelio Kneseto pirmininko Reuveno
Rivlino kalbos Lietuvos Seimo posėdyje
Atvykau čia ne tam, kad priminčiau, jog daug lietuvių
prieš šešiasdešimt metų dalyvavo Vilniuje vykusių mano brolių ir
seserų žudynėse.
Nauja Lietuva, nepriklausoma ir demokratiška, jau
pripažino savo istorinę atsakomybę mano tautiečiams. Lietuva supranta,
kad ji, kaip demokratiška valstybė, - o gal būtent todėl, kad ji
yra demokratiška valstybė, - negali drąsiai nežvelgti į savo praeitį
ir nepažvelgti į savo kolektyvinę sąžinę.
Visa Europa turi atlikti gilią savianalizę. Daug
Europos valstybių jau suprato, kad tik drąsiai žvelgdamos į praeitį
ir praeities pamokų pagrindu auklėdamos jaunesnę kartą gali užtikrinti
sau ir pačiai Europai, kad Antrojo pasaulinio karo baisumai niekada
nepasikartos.
Labai gaila, bet tai suprato ne visi europiečiai.
Yra tokių, kurie mano, jog pats faktas, kad jų šalys buvo okupuotos
nacių, atleidžia juos nuo moralinės, asmeninės, tautinės ir istorinės
atsakomybės už tautiečių žiaurumus, kurie kartais noriai bendradarbiavo
su naciais, o kartais vykdė žiaurumus savo iniciatyva.
Iš tikrųjų tik prieš keletą metų visam pasauliui
ir patiems europiečiams buvo parodyta, kad po penkiasdešimties metų
tartum vykusio šviečiamojo darbo demokratinės Europos kieme dar
gali rastis demoniško genocido ir etninio valymo, ir vieną gražią
dieną žmonės dar gali pakelti ranką prieš savo vakarykščius kaimynus
bei draugus ir išžudyti ištisas šeimas, ištisus kaimus.
Yra ir tokių, kurie mano, kad keturiasdešimt ar
penkiasdešimt sovietinės valdžios metų gali atleisti tautas nuo
jų istorinės atsakomybės.
Bet yra ir drąsių vadovų, tokių kaip ministras
pirmininkas, prezidentas Algirdas Brazauskas, kurie supranta, kad
neįmanoma atversti naujo puslapio, nepažvelgus drąsiai į akis praeities
baisumams ir nepripažinus istorinės atsakomybės.
Mes, izraeliečiai, neužmiršime jo nuoširdžių ir
jausmingų žodžių; neužmiršime, kaip įsimintinai prieš aštuonerius
metus jis atsiprašė visos lietuvių tautos vardu.
Mes neužmiršime šventų jo Jeruzalėje, Knesete,
pacituotų žodžių, kuriais šaukėsi į dangų žydai paskutinėmis gyvenimo
akimirkomis Panerių miške, Kaune ar Vilniaus gete:
Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas,
vien tik Viešpats.
Šis istorinis atsiprašymas buvo svarbus ir reikšmingas
žingsnis teisinga kryptimi. Bet prieš tai Lietuva padarė didelę
klaidą, kai nutarė (ir tai visai suprantama, nes ji norėjo visiškai
užversti jai primestą sovietinį istorijos puslapį) reabilituoti
ir tuos, kurie nusikalto žmoniškumui, kurių rankos suteptos žydų
krauju.
Aš taip pat turiu jums, kaip demokratiškai išrinktų
narių parlamentui, visiškai paprastai pasakyti, kad Lietuvos žydų
išgrobstyto turto grąžinimo keliems likusiems palikuonims, kuris
jiems teisėtai priklauso, klausimas nebus išbrauktas iš mūsų šalių
santykių darbotvarkės.
Kaip demokratinės valstybės įstatymų leidėjai ir,
žinoma, kaip Europos Sąjungos valstybės narės parlamento nariai,
jūs turėsite pasvarstyti apie neigiamas tokių įstatymų pasekmes,
kurie izraeliečiams, lietuviams bei jų palikuonims nesuteikia nuosavybės
teisės ir įstatymiškai pateisina nužudytų aukų turto plėšimą.
Drąsūs Lietuvos istorikai ir žurnalistai, tyrinėdami
tai, kas vyko nacių okupuotoje Lietuvoje, realiai mato skaudžius
faktus.
Jie, kaip ir daugelis kitų Lietuvos visuomenės
narių (esu tuo įsitikinęs), mano, jog nepriklausoma ir demokratinė
Lietuva turi atskleisti savo nepagražintą praeitį ir įsigilinti
į jos prasmę.
Mes iš tikrųjų žavimės Jad Vašem, Izraelio holokausto
atminties instituto, vykdomu švietimo projektu, kuriame dalyvauja
Lietuvos mokytojai. Rengiami seminarai holokausto tema ir siekiama,
kad į Lietuvos mokyklų mokymo programas būtų įtraukti reikšmingi
istorijos skyriai.
Bet reikia aiškiai suprasti, jog nepakanka dalyvauti
seminaruose, nors tai irgi svarbu. Pastangos švietimo srityje turi
būti tęsiamos, o mokymo turinys turi būti išsamus, kad kiekvienas
Lietuvos jaunuolis žinotų tiesą. Visą tiesą.
Nuo pat įkūrimo dienos, o šiandien, kaip niekada
anksčiau, Izraelis kenčia nuo mirtį nešančio arabų terorizmo, kurį
skatina ypač niekingas islamiško fundamentalizmo ir aklo susižavėjimo
Hitleriu derinys. Siaubingi vaizdai - ištisos kartu autobusuose,
gatvėse ir net savo namuose išžudytos šeimos - sugrąžina mus į Vilniuje,
Kaune, Paneriuose matytus vaizdus. Į anų laikų vaizdus.
Ir jau daug metų, matydamas tuos vaizdus, Izraelis
priverstas vienas galynėtis su didėjančiu terorizmu. Jau daug metų,
per daug metų, Izraelį kaskart sukrėsdavo daugelio demokratinių
šalių dvejopi standartai, veidmainystė, kai jos atsisakė pasmerkti
ir net tarėsi suprantančios antiizraelietiško ir antisemitinio terorizmo
motyvus.
Ne paslaptis, pone Pirmininke, kad Europa, kaip
visuma, ne kartą buvo per daug atlaidi arabų terorizmui ir korumpuotiems
teroristiniams režimams. Ne paslaptis ir tai, kad Izraelis semiasi
stiprybės iš ryžtingos tokių valstybių kaip Lietuva, kurios dabar
stoja į Europos Sąjungą, pozicijos pasaulinio terorizmo atžvilgiu.
Manau, kad laisvasis pasaulis, o ypač Vakarų Europos
šalys, gali daug ko pasimokyti iš liūdnos patirties jaunų demokratinių
valstybių, tokių kaip Lietuva, kurios daug metų buvo diktatūros
gniaužtuose ir kurios pažįsta visų diktatūrų makiaveliškąjį mentalitetą:
po nekaltojo išvaizda slepiasi intrigos, rezgamos prieš kaimynus
ir prieš savo pačių piliečius.
Nenuostabu, kad būtent jaunosios Europos demokratijos,
tokios kaip Lietuva, visai neseniai visa širdimi parėmė Sadamo Huseino
nuvertimą. Tai vienas pavojingiausių tironų, dėl kurio regioninė
problema tapo pasauliniu pavojumi.
Aš įsitikinęs, kad Lietuvos moralinis požiūris
į pasaulinio terorizmo problemą leidžia geriau suprasti sudėtingą
situaciją, kurią Izraelis patiria kiekvieną dieną.
Tikiu, kad jeigu jūs, lietuviai, suprasite, kad
ne tik mes savo subjektyviomis akimis matome tiesioginį ryšį tarp
nacių baisybių ir pražūtingų teroristinių išpuolių mūsų atžvilgiu,
tai mato visiškai objektyvus stebėtojas - rasizmas yra tas pats
rasizmas;
motyvas yra tas pats motyvas ir tikslas yra vienas
ir tas pats - fizinis žydų, kad ir kur jie būtų, sunaikinimas -
tai galėsite suprasti, ir kodėl mes niekada negalėsime užmiršti;
kodėl niekada negalėsime padėti taško po savo praeitim;
ir kodėl norime, kad tautos tikrai ir drąsiai atliktų savianalizę.
Mūsų nuomone, pasirinkta tinkama ir etiška politika
atžvilgiu tų, kurie šiandien grasina pasaulio taikai ir kurie, prisaikdinti
nekęsti, vykdyti terorą ir žudyti, rodo, kad iš holokausto buvo
pasimokyta. Tačiau mes, žydai, prisimename ne tik holokaustą, bet
ir baisų Lietuvos žydų likimą. Mes taip pat prisimename klestinčio
žydų gyvenimo Lietuvoje ir visoje Europoje šimtmečius. Juodas holokausto
šešėlis neabejotinai užtemdo Aukso amžių, bet jo neištrina.
Šiandien nepriklausoma demokratinė Lietuva, nusikračiusi
sovietinio režimo ir sukūrusi laisvą demokratišką valstybę, per
kelerius metus pasirengusi įstoti į Europos Sąjungą, yra pavyzdys
visam pasauliui.
© 2003"XXI amžius"
|