Lemtingas pusmetis valstybės piliečiams

Edmundas SIMANAITIS

Šią savaitę visuomenė bus supažindinta su Seimo laikinosios komisijos tyrimo išvadomis. Tai bus teisinis aktas, kurio vertinimų rasis pačių įvairiausių. Reikia tikėtis, kad minėtoji komisija liks ištikima teisingumui, laikysis deklaruoto viešumo principo iki galo ir valstybės garbės nesuterš. Komisijos išvados išmuš pagrindą mėginimams spekuliuoti faktais. Tačiau tai anaiptol nesutramdys penktosios kolonos senbuvių, visada pasirengusių spekuliacijoms ir dezinformacijai. Apmaudu, kai jomis patiki dalis bendrapiliečių.

Trumpos, bet labai pamokančios, I ir II Respublikų istorijos pamokos pirštu prikišamai rodo, kad „artimajam užsieniui“ tada, kai dėl tarptautinės padėties aplinkybių laikinai nėra paranku suteikti kaimyninei valstybei „internacionalinę pagalbą“, kurios ji niekada neprašė, patogiausia kurstyti vidaus neramumus. 1940 metais Respublikos vadovybė priešiškos propagandos ir penktosios kolonos veiksmų buvo visiškai demoralizuota ir nesugebėjo veikti adekvačiai įvykių eigai. Jei anksčiau penktosios kolonos veikla buvo dangstoma „vadavimo“ iš kokio nors jungo (buržuazijos, kapitalistų, tamsybininkų, fašistų, dvarininkų ir t.t.) skraiste, tai atsikuriančioje valstybėje tam pačiam tikslui pasiekti organizuojami neramumai ir sumaištys apgaubiamos „tvarkos darymo“, „kovos su mafija“ šūkiais ir įžūliu siekimu „pataisyti“ tai, kas gerai arba neblogai šiuo metu jau vyksta.

Nereikia būti nei Saliamonu, nei Einšteinu, kad susivoktum, kokioms jėgoms tai parūpo, kodėl parūpo ir būtent kodėl dabar parūpo? Rusijos „Dešiniųjų jėgų sąjungoje“ didžiulę įtaką turįs A.Čiubaisas atvirai propaguoja įtakos kaimynėms valstybėms veiksnį. Šis veiksnys, beje, jau tampa Rusijos Federacijos užsienio politikos ašimi. Įtaka per rusų kultūrą (iš principo tai anaiptol nėra bloga, jei tokia veika nepaverčiama buldozeriniu rusinimu), „rusakalbių teisių gynimas“ (kaip pradėti tokią „gynybą“: pasiuntus tankų divizijas ar sukėlus suirutę, sprendžia pati „įtakos“ pumpuotoja), perimant ekonomikos valdymą (energetikos svertai, kuro ir dujų žaliavų čiaupai, nepaisant Nacionalinio saugumo įstatymo reikalavimų, dar vis nepamirštant pakeiksnoti „Williams“, jau paklusniai atiduoti ir perkelti į... Kremlių).

O kodėl gi parūpo? Kaip kitaip – Lietuvos itin sėkmingas pasirengimas integruotis į saugią ir socialiniu, ekonominiu, tautinės kultūros puoselėjimo požiūriais pranašesnę Vakarų Europos erdvę, nedviprasmiškai bylojo, kad „teisėtas imperijos grobis“ gali visiems laikams negrįžtamai ištrūkti. Tai niekada anksčiau neatitiko, o ir dabar niekaip neatitinka „liberaliosios“ imperijos interesų.

O kodėl tokią sumaištį reikėjo planuoti ir sukelti būtent dabar? Lietuvos Respublikos susipratusiems piliečiams aksiomos neaiškintinos. Liko tik pusmetis iki įstojimo į NATO! Pusmetis nepriklausomos valstybės piliečiams ir pusmetis penktajai kolonai. Maskviškio „rublio“ organizuota sumaištis Prezidentūroje – tai vienas stipriausių „artimojo užsienio“ laimėjimų. Nepriklausomai nuo dabartinio Prezidento likimo ar jo paties apsisprendimo, sumaištis plinta per visą šalį. „Mokslinės demagogijos“ specialistams nesunku papilstyti žibalo į lauželį – tautos gelbėtojui „trukdoma šalyje padaryti tvarką“. Tokių populistinių „argumentų“ nebus stokojama. Prezidentūroje toji „tvarka“ jau padaryta. Tokiu atveju nėra sunku modeliuoti „biurokratų“ ir „skurstančios liaudies“ priešpriešą. Šis momentas atskleidžia skaudų paradoksą, būdingą posovietinei visuomenei – sovietmečio nostalgijos likučių tebekamuojami bendrapiliečiai mulkinami. Jie ima nepasitikėti savo jėgomis, remiantis Vakarų pavyzdžiu, sukurti saugią gerovę. O kitokio pasirinkimo nėra.

Tai paskutinis „penktosios“ šansas įvykdyti „šeimininko“ užduotį ir parodyti Vakarams, kad Lietuva jau tampa nelabai patikima partnere, ir netiesioginis raginimas atidėti Lietuvos priėmimą į Aljansą. Drauge tai būtų priminimas demokratėjančios šalies piliečiams susiprasti patiems išsivalyti mūsiškas Augėjaus arklides. Tik vargu ar atsirastų nūnai lietuvių Heraklis, kuris, pasukęs nemunus į arklides, išplautų visą sovietmečio mėšlą?

Imperinė politika, išlaikydama tokius pačius strateginius tikslus, keičia tik taktiką. Vietoje tankų divizijų stengiamasi kaimyninėse šalyse turėti ar kišeninį prezidentą, kišeninį parlamentą ar kišeninį premjerą. Ir kas gali paneigti, kad tas pats „rublis“, energingai sukdamas kokią nors „darbiečių“ partiją, nesistengs patupdyti į Premjero kėdę nežinia iš kur ir kokiu būdu atsiradusį, net nešvebeldžiavusį valstybine kalba naują „tautos gelbėtoją“?

Lietuvos šviesuomenės atstovai savo laiške Prezidentui rašo:„Jūs turite galimybę išsaugoti Prezidento institucijos autoritetą ir įrodyti, kad Jums brangi Jūsų garbė. Jūs turite teisę pasitraukti iš savo pareigų ir taip apginti savo ir mūsų orumą. Mes prašome pasinaudoti šia teise“.

A.Sakalo vadovaujamos Seimo laikinosios komisijos išvados turėtų padėti apsispręsti garbingiems pareigūnams, kurie jaučia atsakomybę valstybei ir jos piliečiams, bet abejoja faktų tikrumu. Pareigūnams, kurie patys ar jų aplinka yra supainioti neaiškių ryšių su nusikalstamu pasauliu ar svetimomis jėgomis, garbės samprata yra panaši į vienu šuoliu neperšokamą prarają. O jei dviem šuoliais?.. Luktelėkim laikinosios komisijos išvadų, kurios turėtų išlikti amžiams.

© 2003"XXI amžius"