"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2003 m. gruodžio 3 d., Nr. 23 (68)

PRIEDAI

Ten, kur tvarka jau yra

Krėvės pilies liekanos Červenėje (Baltarusija)

Antana Uosis

Pastaruoju metu vėl prisiminėme savo artimiausius kaimynus. Atgijo ginčai Baltarusijos tema. Štai keturi mūsų parlamentarai nuvyko pas baltarusius ir dar nesugrįžę prapliupo pagyromis jų autoritariniam vadovui ir kitų valstybių nepripažintam kišeniniam šalies parlamentui. Po parodomųjų ekskursijų tie patys svečiai ėmė liaupsinti kolūkius ir jų pavyzdinę „tvarką“. Lyg mes nežinotume, kad ši pavyzdinė šalis dar prieš porą metų pirko maisto produktus iš Lietuvos ūkininkų, jų supratimu, nelemtų „buožių“. Matyt, nelabai naši ta kolūkinė tvarka, jei kasmet tenka įsakymų pagalba siųsti į derliaus nuėmimą studentus, karius ir kitus prievartinius savanorius. O kiekviena privati firma įpareigojama pašefuoti kokį pirmaujantį kolūkį.

Senos nostalgijos prisigėrusiems buvusiems rajkomų sekretoriams pritaria ir kiti asmenys. Neseniai keletą dienų internetiniame „Delfi“ portale „kabėjo“ vienos pseudokolegijos specialisto rašinys, skirtas ekonominiam Baltarusijos stebuklui. Šie žodžiai rašomi be kabučių, nes visa publikacija prikaišiota aikčiojimų apie blizgantį Minską ir oficialų ekonomikos augimą, artimą Lietuvos vystymosi rezultatams. Ir visgi nepalieka įtarimas, kad šias ir panašias mintis rašę liudininkai šią šalį yra matę vien tik per oficialių delegacijų limuzinų langus. Juk reikia matyti abi pasaulio puses, anot vieno bulvarinio dienraščio.

* * *

Minskas tikrai svečią pasitinka didžiuliais naujais pastatais. Nuo Vilniaus pusės šio miesto pakraštys išknaisiotas – čia bus nauja metro stotis. Toliau kūpso naujų ir dar tik statomų cerkvių kupolai. Tikėjimo atgimimas, nustebęs pagalvoji, ir tuojau pat žvilgsnį patraukia prašmatnūs didžiulių daugiabučių masyvai, primenantys mūsų naujuosius termoekonomiškus butus. Neapsigaukime – tai privačių butų statybos.

Einant miesto centro link statybų ir remonto darbų ženklų nesumažėja. Visai nediduką (vos poros kvartalėlių) Minsko senamiestį išraižę statybų grioviai, triūsia būriai darbininkų ir restauratorių. Tiesa, daugelis išlikusių miesto bažnyčių čia tapusios cerkvėmis, bet vis tiek prasimuša senosios LDK architektūros koloritas. Vilniaus barokas, atsidustų meno istorikas. Senamiesčio centre puikuojasi ką tik atstatyta Minsko rotušė, nugriauta XIX a. viduryje paties caro įsakymu, kad niekada neprimintų apie buvusią magdeburginę miesto savivaldą. Klasicistinis pastatas su bokšteliu ir kolonomis kiek primena Vilnių.

Tuo miesto senamiestis ir baigiasi. Toliau viskas dvelkia sovietiniu monumentalizmu. Priešais prezidento rezidenciją tebestovi sovietinis tankas T-34, „pirmasis įžengęs į miestą“ 1944 metų liepą (prisiminkime, kad tokie patys tankai išdidžiai kūpsojo Kaune ar Salantuose). Didžiulės aikštės, užimančios beveik pusę buvusio senamiesčio, centre kėpso didžiuliai Respublikos rūmai. Tai mūsų Kongresų rūmų analogas. Spalio pabaiga, ir jis apkabinėtas didžiuliais šventiniais plakatais, kurių centre nupieštas skaičius 85. Kas gi čia? Pasirodo, kad jubiliejų švenčia Baltarusijos respublikinė jaunimo sąjunga, vedanti save… iš komjaunimo. Kaip žinome, bolševikiniam komjaunimui kaip tik šiemet sukanka 85-eri. Teisių ir tradicijų perėmėjai švenčia motininės organizacijos gimtadienį!

Miesto centras pabrėžtinai švarus ir nublizgintas. Pagrindinio prospekto pastatų fasadai ne tik naujai perdažyti, bet ir vakarais apšviečiami ryškia prožektorių šviesa. Pergalės aikštės prieigos spalio švenčių išvakarėse savaitei uždarytos. Sostinė rengiasi lapkričio 7-ajai. Tai vis dar valstybinė šventė, tiesa, ją švenčia negausūs veteranai ir valdžia. Eiliniam baltarusiui ji – tik nedarbo diena. Beveik nematyti valkatų ir elgetų, tačiau pilna milicininkų ir kareivių. Tiesa, toliau nuo centro tvarkos sergėtojų smarkiai sumažėja, bet atsiranda būriai agresyvokai atrodančių valkatų, nuolat tikrinančių šiukšlių konteinerius. Ką gi, beveik Vilnius! O vakarais net ir miesto centre pilna girtų žmonių – nuo keliolikmečių pienburnių iki sukriošusių senukų. Ko norėti – juk degtinės butelis kainuoja (mūsų pinigais) apie penkis šešis litus, o pigaus vynelio galima nusipirkti ir už dviejų litų ekvivalentą. Nors kavinės ir restoranai kainomis čia primena Vilniaus senamiestį ar net yra brangesni, publika labai nesivaržo. Tradicinė trijų asmenų kompanija užeina į bet kurį tamsesnį ar nuošalesnį kiemą ir švenčia čia pat ant suolelio, vaikų smėlio dėžės ar supynių. Kas lieka paprastam žmogui? Juk čia pigi tik degtinė: kitos prekės kainuoja beveik kaip Vilniuje, o algos ir pensijos čia vis dar du ar net tris kartus mažesnės negu pas mus.
Politiškai Baltarusija simbolizuoja šalį, kur pas mus tik žadama „tvarka“ jau yra įvesta. Šalis valdoma tvirta ranka. Visos rytinės žinių laidos pradedamos nuo šalies vadovo planų tai dienai nupasakojimo. Vakare detaliai nusakoma, kur prezidentas lankėsi ir ką nurodė daryti. Apsirikti dėl veikiančiojo asmens neįmanoma: specialiu valstybės vadovo įsaku šalyje liko tik vienas Prezidentas – jis pats, o kiti įstaigų ir firmų vadovai turėjo pakeisti savo titulus į direktorius, vedėjus ir panašiai. Būtų juokinga, tačiau šios valstybės vadovo humoro jausmas savotiškas. Jis taip pat nemėgsta aktyvesnių kitaminčių, kurie jau senokai emigravę į užsienius, sėdi kalėjimuose (dažnai už kokią smulkmeną) arba paprasčiausiai dingę. Sakoma, kad Baltarusijoje yra daug gilių pelkių… Šalyje veikia politinės partijos, negausūs opoziciniai laikraščiai ir netgi dviejų rūmų parlamentas, tačiau jis dažniausiai apsiriboja A.Lukašenkos pasiūlytų įstatymų ir dekretų aprobavimu. Įdomu tai, kad oficialios proprezidentinės partijos nėra.

Ir visgi iki tikro, chrestomatinio Huseino ar Pol Poto lygio diktatoriaus A.Lukašenka niekaip „netraukia“. Nežinia, ar čia kaltas baltarusių būdas, ar kokia pikta istorijos ranka, bet, net kritikuodami savo vadovą, eiliniai šios šalies piliečiai yra įsitikinę, kad, valdant kitiems vadovams, ekonominė situacija būtų dar blogesnė. Nors savo lyderį mėgsta pakeiksnoti kiekvienas save inteligentu vadinantis žmogus, tie keiksmai dažniausiai baigiasi pokalbiais uždarame rate. Keisčiausia, kad taip pat elgiasi ir šalies politikai. Dar prieš gerą penkmetį kažkokioje Lietuvos televizijos laidoje kažkuris iš opozicionierių viešai prisiekinėjo, kad „antiliaudinis diktatoriaus režimas žlugs per ateinančius dvejus metus“. Bet per tą laiką jis ne tik nežlugo, bet prezidentas vienu turu netgi laimėjo antrosios kadencijos prezidento rinkimus. Šiandien apie kokį greitą A.Lukašenkos atsistatydinimą nekalbama, tik visi spėlioja, ar jis kels savo kandidatūrą trečiajai kadencijai. Oficialiai to daryti neleidžia net „patobulintoji“ Baltarusijos konstitucija. Šalies vadovas kol kas šiuo klausimu nekalba, nors ir yra prasitaręs, kad gal ir sutiktų pabūti prezidentu dar kelerius metus, jei tik jo tauta paprašytų. Aišku, paprašyti turėtų. Tuo pat metu vadinamieji opozicionieriai įsitikinę, kad diktatorius nuvirs pats savaime, be jokių pastangų, o keleto opozicinių deputatų patekimas į miestų ir rajonų savivaldybes (vietinių rinkimų sistema čia labai paini) laikomas vos ne demokratijos pergale.

Politologai, kultūrologai ir psichologai laužo galvas, kodėl šalis, esanti Europos centre, savo politine sankloda beveik identiška kokiai Turkmėnijai ar Azerbaidžanui. Kodėl šalis, Sovietų Sąjungos griūties išvakarėse turėjusi visai neblogą ekonominę bazę ir kvalifikuotus specialistus, dabar didžiąją savo produkcijos dalį sugeba eksportuoti tik į brolišką Rusiją ar dar kur toliau – į azijines NVS valstybes?

Tyrinėtojai užmiršta patį baltarusių tautinį charakterį. Prisiminus jį, gal ir nuostaba praeitų. Juk Baltarusija yra labiausiai sovietizuota buvusios SSRS respublika. Cinikai liūdnai pajuokauja, kad čia ilgiausiai užsibuvo komunizmas. Simboliška, kad pirmasis būsimųjų bolševikų, tada dar Rusijos SDP suvažiavimas įvyko 1898 metais kaip tik Minske. Beje, ta istorinė trobelė išlikusi iki dabar. Tačiau ir pati tauta šiandien nelabai nori staigių permainų.

Anuomet besiformuojančią baltarusių tautą carinė valdžia laikė tik rusų regioniniu porūšiu, o po Pirmojo pasaulinio karo šalies teritoriją pasidalijo Lenkija ir Sovietų Rusija. Vieni vykdė polonizaciją, kiti – rusifikaciją. Netgi trumpalaikę XX a. trečiojo dešimtmečio baltarusizaciją pakeitė žiaurios stalininės represijos, kurių metu tautinė inteligentija buvo beveik išnaikinta. Todėl baltarusių tauta nespėjo susivokti, susiformuoti ir sovietinės santvarkos metais pasidavė totaliai rusifikacijai. Ypač tai išryškėjo SSRS saulėlydyje. Žmonės, ilgą laiką sovietinti, užsigavo, kai keletą metų valdę demokratai pradėjo totalų grįžimą į baltarusių kalbą. Jie net supyko. Sunki ekonominė padėtis, lazdos perlenkimas tautinės politikos srityje ir nacijos nebranda atvėrė kelią į valdžią kovotojui su korupcija, buvusiam sovietinio ūkio vadovui A.Lukašenkai. O vienąkart apsirikus, klaidos padarinius teks kęsti labai ilgai… Beje, ši patarlė tinka ir naujausiai Lietuvos istorijai.

Norime mes tai pripažinti ar ne, bet Baltarusijos atgimimas, kuris rėmėsi kalbine idėja, buvo nesėkmingas. Tik nedaugelis inteligentų, daugiausia humanitarų, kalba literatūrine baltarusių kalba. Juokingiausia yra tai, kad šie baltarusių kalbos gerbėjai, sugrįžę namo, su namiškiais linkę kalbėti rusiškai. Minske gatvėje girdėti tik rusų kalba. Baltarusiškai kalba dalis žmonių kaimuose, tik jų tarmė turi daugiau lenkiškų (šalies vakaruose) ar rusiškų (rytuose) elementų. Slavų kalbos yra labai artimos. Todėl literatūrinė baltarusių kalba nuo rusų kalbos skiriasi daug mažiau negu nuo mūsų literatūrinės lietuvių kalbos skiriasi žemaičių ar net kokia dzūkų tarmė. Liūdniausia, kad, net kalbantis su jų inteligentijos šviesuliais, kartais jiems ima ir išsprūsta klausimas: „O jums deržavos (suprask – SSRS) negaila?“ Tokie žmonės didžiai nustemba, kad mums, lietuviams, deržavos tikrai negaila. Nes tai buvo ne mūsų šalis… O jie prie jos jau buvo pripratę.

Ir visgi baltarusių tautos negalima nurašyti. Per dvylika formalios nepriklausomybės metų susiformavo naujas ir trapus, bet visgi savitas atskirumo suvokimas. Net A.Lukašenka yra pasakęs, kad baltarusis – tai rusas, tik su kokybės ženklu. O pastaraisiais mėnesiais ir aršiausi baltarusių nacionalistai giria savo vadovą už nenorą įsivesti Rusijos rublius. Baltarusiško rublio gyvavimas pratęstas iki 2005 metų pradžios. Baltarusijos vadovas, žodžiais stodamas už ekonominę sąjungą su Rusija, nenori paaukoti nė vieno savo valdžios sverto. Jis puikiai suvokia, kad taip iš jo rankų ims sprūsti absoliuti valdžia. Taip šio vadovo siekis bet kokia kaina išsilaikyti valdžioje keistai susipina su baltarusių patriotų siekiu atsispirti įsiurbimui į didžiosios sesės sudėtį. Supykęs A.Lukašenka, paprašytas už dujas Rusijai mokėti europine kaina, net ėmė skaičiuoti, kokia šalis kuriai daugiau skolinga. Įsivaizduokite, už visokius tranzitinius pervežimus, skaičiuodamas nuo pat 1991 metų pabaigos, Baltarusijos vadovas paskaičiavo, kad skolingi ne baltarusiai, o Maskva Minskui. Ir visai nemenką sumelę – keliasdešimt milijardų dolerių!

Kokia Baltarusijos ateitis? Nesinori tikėti liūdniausiomis prognozėmis, žadančiomis šiai valstybei tik Rusijos regiono perspektyvą. Mes galime juoktis iš žmonių, referendumu sugrąžinusių senąją (beveik) sovietinę vėliavą ar senąjį herbą ir savo noru sugrįžusių prie rusų kalbos. Bet tauta gali egzistuoti ir nepabrėždama savo kalbos atskirumo. Airija yra gyvas tokios valstybės pavyzdys. Tiesa, norint išlikti, reikia turėti labai stiprų savitumo suvokimą. Ar suspės, sugebės tai suformuoti rusakalbė ir sovietizuota baltarusių tauta? Kas žino. Kad ir ką sakytume, Lietuvai visada geriau, kad pašonėje turėtume kad ir pusiau suverenią, bet Baltarusiją, o ne kokią motulės Rusijos sritį.

* * *

Atvykėlį Minske vėl pasitinka Lenino aikštė. Kelerius metus ji buvo vadinama Nepriklausomybės aikšte, dabar jai sugrąžintas senasis pavadinimas. Ir nors šalyje baltarusiškų mokyklų vėl keletą kartų mažiau negu rusiškų, tačiau sostinės metro stotelių pavadinimai tebesakomi baltarusiškai. Baltarusiškos būna ir Baltarusijos TV žinios. Įstaigų pavadinimai irgi dar dvikalbiai, nors baltarusiškų laikraščių jau beveik neliko. O dar sovietmečio pabaigoje beveik visi didesnių miestų dienraščiai buvo leidžiami baltarusių kalba!

…Šalies vadovas vis stato monumentalius statinius. Naujus didingus Ledo rūmus (šalies rinktinė visai neblogai žaidžia ledo riedulį) keičia kiti svarbūs statiniai. Sporto laikraštis skelbia valstybinį nutarimą, kaip sutelkti visas valstybinių institucijų jėgas, siekiant laimėti kuo daugiau medalių 2004-ųjų olimpiadoje. Minsko pakraštyje nušluojamas ištisas kaimas. Šioje pievoje stovės didinga Nacionalinė biblioteka. Vadas rūpinasi visais ir viskuo. Jis ten, kur jo reikia, jis baudžia prasižengusius ir apdovanoja spartuolius. Jis valdo šalį, kaip vieną didelį sovchozą.

Šventinius Spalio revoliucijos plakatus papildo lozungai, pranešantys, kad Minske vyksta priešgaisrinės apsaugos mėnuo. Piliečiai raginami būti budresni. Baltarusijos TV žinios pranešė, kad vienos srities centro milicininkai savanoriškai prisiėmė įsipareigojimą atvykti į nusikaltimo vietą ne per dešimt, o per devynias minutes. Šaunuoliai, pagalvoju ir staiga prisimenu, kad mūsų lietuviai apsauginiai dažnai pavėluoja ir po trijų minučių…

Gedimino Svitojaus (ELTA) nuotrauka

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija