Nudvasintas ūkininkavimas, nudvasintas vartojimas

Algimantas ZOLUBAS

Lietuviškos kilmės rusų geobiochemikas Vladimiras Vernadskis, su kuriuo Stalinas nesusidorojo tik todėl, kad mokslininkas pasaulyje buvo per daug žinomas, o jo nuopelnus mokslui Ukrainoje ir Rusijoje nuslėpti nebuvo įmanoma, teigė žmogaus, gyvojo ir negyvojo pasaulio vienybę. Iškiliausius jo mokinius mokslininkus bolševikai uždarė į kalėjimus, nes jie priešinosi gamtos prievartavimui, nesekė Mičiurino, Timiriazevo bei kitų naujųjų „mokslininkų“ pėdomis, nepritarė jų teiginiams: „Mes iš gamtos neprašysime, mes pareikalausime“, „Mes pakeisime upių tekėjimo kryptį atgalios“. V.Vernadskis buvo pirmasis ekologas, kuris prabilo ne tik apie ypatingą dėmesį organizmų santykiams su gyvenamąja aplinka, gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką, bet išplėtė ekologiją žmogaus minčių santykiui su supančiu pasauliu. Mokslininkas teigė, kad egzistuoja noosfera (minčių sfera), kurios negalima teršti nešvariomis, neharmoningomis mintimis, nes jos esančios nemarios, kaupiasi noosferoje, kenkia ne tik pačiam minties šaltiniui - žmogui, bet ir visai žmonijai.

Iš tikrųjų mokslininkai gausiais bandymais įrodo, kad mūsų mintis per atstumą gali priimti kiti žmonės, dar daugiau – mintis priima augalai. Pastebėta, kad darnioje šeimoje geriau veša kambarinės gėlės; kad, prie medžio prisiartinus žmogui, medis išsigąsta. Įspėjimas per audrą nesislėpti po medžiu turi dvejopą pagrindą: pirmasis – gyvas medis yra savotiškas laidininkas, antrasis – tam tikromis sąlygomis medžio laidumas padidėja. Pasirodo, kad perkūnas trenkia dažniau, kai prie medžio staiga prisiartina žmogus, nes bandymais nustatyta, jog medžio, kaip ir išgąsdinto žmogaus, elektrinė varža dešimtis kartų sumažėja, jis tampa geresniu laidininku, todėl atmosferos elektriniam išlydžiui sąlygos pagerėja. O kokie gyvosios ir negyvosios gamtos santykiai?

Nepaneigta, kad augalai „susikalba“ su žeme, mineralais; jei „nesugyventų“, gal patys neišgyventų. Nuo seno žmogus žemę šventa vadino, ją mylėjo, su ja dvasingai bendravo. Iš vaikystės prisimenu, kaip tėvas, pradėdamas sėją, prieš berdamas pirmąją grūdų saują peržegnodavo, palaimindavo lauką; žemė atsidėkodavo, ir kasdienės duonos šeimoje niekad netrūko. Ir dabar šventinami paminklai; prieš pradedant statybą, šventinamas kertinis akmuo; šventinamos naujos patalpos, naujas laivas ir net automobiliai. Tokiu būdu įdvasinami medžiaginio pasaulio ir žmogaus santykiai. Deja, jie kinta nudvasinimo link, pašventinimas tampa trumpalaike apeiga, pamirštamas, tolesnis bendravimas su pašventintu objektu lieka vien utilitarus; nebekeliama kepurė einant pro pakelės kryžių, įėjus į šventintą būstą neištariama „Garbė Jėzui Kristui“, prieš valgį ir po valgio neliko maldos.

Žmogaus elgesį gamtoje lemia prastas gamtos pažinimas, bet labiausiai – moralė, nežabotas egoizmas, vartotojiškumas, nepaisymas pavyzdžių ir pamokų, kurias pateikia gamta. Gamtoje taip pat vyksta gamyba (dauginasi gyvūnija ir augmenija), tačiau jos gamybos technologijoje nesusidaro kenksmingų atliekų, jų išvis nelieka – viskas virsta žeme ar organine trąša augalams. Iki praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio žmogaus ūkininkavimas taip pat nepalikdavo atliekų, nes jo sukurti produktai irdami virsdavo žeme, juose nebuvo nenatūralių, žemėje neegzistuojančių sintetinių junginių ar organizmui kenksmingų elementų.

Prieš 80 metų prasidėjusi techninė revoliucija, tenkindama nuolat augančius poreikius, kuriems, pasirodo, ribų nėra, pažeidė ir gamtos harmoniją, gamta teršiama, nuodijama. Gamta žmogui atsilygina tuo pačiu: užteršta žemė nebeaugina ekologiškai švarių produktų, jau trūksta švaraus vandens, oro, pažeidžiama atmosfera (šiltnamio efektas), keičiasi klimatas. Ekonominis materializmas, kapitalizmas bei su jais susijusi techninė revoliucija pretenduoja ūkininkavimą atskirti nuo dvasinio gyvenimo. Socialiniame gyvenime materijos ir dvasios atskyrimas yra klaidingas, iliuziškas reiškinys, nes ūkinė veikla yra dvasinio gyvenimo padarinys; ūkininkavimas yra žmogaus valios aktas, nes darbo drausmė, darbo našumas priklauso nuo dvasinių veiksnių. Pats darbas yra iš dvasios, o ne iš materijos kilęs aktas.

Kapitalistinis ūkininkavimas veda į dvasios vergiją ekonomikai, nors dvasios galiomis toks ūkininkavimas buvo kuriamas. Išnykus dvasiniam ūkininkavimo centrui, kapitalizmą pakeisti norėjo socializmas, kuris žadėjo sureguliuoti stichines ūkio jėgas, tačiau socializme žmogaus dvasia patenka į naują vergijos formą. Stichiniu ūkininkavimo jėgų sureguliavimu socializmas siekė suvisuomeninti žmogų, paversti jį ekonomine kategorija. Suvisuomeninus nuosavybę, žmogaus santykis su materija keičiasi iš esmės, nes nuosavybė numato ne tik materialiųjų gėrybių vartojimą, bet ir paveldimą dvasinį asmenybės ryšį šeimoje, giminėje; asmenybė įgyja teises ir pareigas, todėl jo santykis su materija, gamta ūkinėje veikloje tampa kitoks, sudvasintas, ne vien vartotojiškas.
Iš savo šalies išvarytas socializmo kritikas iškilus rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas, nagrinėdamas ūkininkavimą, atkreipia dėmesį į perversmą, kurį ūkininkavime įvykdė mašinos. Iš tikrųjų mašinos nušalina žmogų nuo prisilietimo prie medžiagos, atima rankų darbą (ar ne todėl labiau vertiname rankdarbį nei fabrikinį daiktą). Šiais laikais žmogus nušalinamas ne tik nuo prisilietimo prie medžiagos, fizinio darbo, bet ir nuo mąstymo, prisilietimo mintimi prie darbo, nes žmogų pakeičia atitinkamai užprogramuotas kompiuteris, valdantis robotus; žmogui telieka operatoriaus vieta. Vaizdingą N.Berdiajevo pasisakymą apie mašinų įvykdytą perversmą ūkininkavime verta cituoti (Filosofija neravenstva, Berlynas, 1922).

„Daugeliui XIX amžiaus kilnių mąstytojų mašinų eisena atrodė siaubingai, ir jie jautė aiškų mašinos ir dvasios priešiškumą, mašinų pergalėse matė dvasinio gyvenimo medžiaginimą ir mechanizavimą, dvasios žlugdymą. Taip jautėsi ir geriausieji rusų rašytojai bei mąstytojai. Aš ne visai sutinku su šiuo požiūriu ir nemanau, kad jis apimtų pačią klausimo esmę. Nors ir aš jaučiu pavojus, susijusius su mašinų valdžia, ir patiriu mirtiną slogutį nuo jų dūmų ir triukšmo. Iš tikrųjų mašina tarytum nukryžiuoja gamtą. Ji griauna organinį gamtos ritmą, ji ardo visokį organinį vientisumą. Mūsų gyvenimo mašinizavimas ir yra ėjimas į susiskaldymą, išėjimas iš pirmykščio vientiso gyvenimo, kuriame dvasia ir materija yra susietos neatskiriamai, kur dvasia dar tebėra organinės materijos gelmėse.

Žmogaus ūkinė pergalė prieš gamtą turi jį atskirti nuo gamtos, vesti į vienatvės skaldymą ir sudvejinimą. Žmogus išėjo iš gamtos glūdumos, iš jos stichijų ir nori būti gamtos viešpačiu, nori valdyti gamtos stichijas. (…) Pergalingas mašinos pasireiškimas ir yra svarbiausias žmogaus ir gamtos kovos momentas. Mašina šienauja viską, kas gyva gamtoje. Ji neša mirtį gyvūnams ir augalams. Visur, kur sklinda mašinos valdžia, nuvysta gėlės. Mašina turi sugriauti ir patį tobuliausią organinės gamtos apsireiškimą – žmogaus kūną, ji turi pakeisti kūną. Pergalinga mašinų eisena neša mirtį antikiniam grožiui. Šitai akivaizdžiai parodo futurizmas, kuriame atsispindi mašinizavimo vergiškumas. Žmogaus pretenzinga svajonė užkariauti gamtą veda į išsigimimą, į grožio mirtį, į žydinčios gyvensenos sugriovimą. Jūs padarėte kažkokią klaidą pačiame gamtos įsisavinimo ir valdymo uždavinio iškėlime. Jūsų atskirti nuo gamtos sielos. Jūs norite valdyti gamtą ne santuokoje su ja, valdyti ne susivienijant, o išsiskiriant. Todėl negražūs ir kartūs jūsų gamtos valdymo vaisiai“.

Tačiau toliau filosofas teigia, kad mašina žudo ne dvasią, o organinę materiją, pasaulio kūną, kad mašina ne tik engia žmogaus dvasią, bet ir ją vaduoja iš organinės materijos, leidžia kurtis subtilesniems dvasios reiškiniams, o būtent – meilei gamtai, pareigos ir atsakomybės gamtai jausmams, romantiniam ilgesiui jos pirmykščiam grožiui. Dabartinis kaimo turizmas, atostogos „necivilizuotoje“ aplinkoje, ekologiška žemdirbystė ir yra tokių dvasios reiškinių liudytojai. Ūkis be mašinos jau nebegali išsiversti, todėl mašinoje yra ne tik juodoji, bet ir baltoji magija, pagrįsta didesne gamtos vidinės esybės meile.

N.Berdiajevo socialinę filosofiją aukštai vertinęs ir ją plėtojęs Lietuvoje ir svetur, Antanas Maceina europietiškoje visuomenėje įžvelgė tris dvasines struktūras: krikščioniškąją, prometėjiškąją ir buržuaziškąją, kurios individualiame žmogaus gyvenime pasireiškia kaip Dievo, Žmogaus ir Žemės dvasios. Dabartinę visuomenę yra apvaldžiusi buržuaziškoji Žemės dvasia. Visuomenė yra atitolusi nuo amžinųjų vertybių, tikėjimo. Jai yra svetima ir prometėjiškoji, Žmogaus dvasia, kai elgesys grindžiamas žmoniškumu. Buržua nori mažiau dirbti, daugiau vartoti, patogiai įsitaisyti šioje žemėje, gyventi malonumais. Buržuazija neturi idealų, o tik interesus, ji dirba tik iš būtinybės nepatirti alkio, šalčio (nemalonumai), ji norėtų kopti į aukštumas, tačiau gyvena slėnyje, nes kopimas siejasi su pastangomis (nemalonumais), ji bijo skausmo, kančios, mirties, ji nori viską patirti šioje žemėje, turėti daug turto, pinigų, malonumų. A.Maceina, nepažinęs bolševizmo iš arčiau, jame įžvelgė prometėjiškąją dvasią (Buržuazijos žlugimas, Kaunas, 1940), tačiau klydo, nes bolševizmas siekė sunaikinti buržuaziją tik kaip turtinį luomą, o buržuaziškąją dvasią, skelbdamas nuolat augančių poreikių tenkinimą (iš kiekvieno – pagal sugebėjimus, kiekvienam, – pagal poreikius), skiepijo ir ugdė.

Įvykus SSRS griūčiai, pasitraukus prievartiniam ateizmui ir bolševikiniam prometėjizmui, įvyko atsivertimas, deja, ne į krikščionybę, o į buržuaziją, dar nuožmesnę, vartotojišką, hedonistinę, vien su interesais tenkinti nuolat augančius poreikius, be ribų „užteks“ arba „gana“. Nudvasintas ūkininkavimas atvedė į nudvasintą vartojimą, hedonizmą, gyvenimą malonumais šioje žemėje, ne tąsos Amžinybėje. Netekus saiko, santūrumo ir taupumo, vartojimas žemės ir nudvasinto darbo vaisių paverčia atliekomis, šiukšlėmis, nuodijančios gyvenamąją aplinką, naikinančiomis žemės išteklius. Sąvartynų problema yra nudvasinto vartojimo liudytoja ne dėl susidėvėjimo, o kad tapo nemadinga ar atsibodo, išmetami drabužiai, baldai, buitinė technika, senstantys maisto produktai, nes buvo per daug pagaminta ar nupirkta. Siekdami pelno, pramonininkai gamina gražesnius, madingesnius, labiau blizgančius daiktus, skatina jų vartojimą. Išaugę sąvartynai išugdė naują, šiukšlynų žmonių luomą, nes, pasirodo, sąvartynuose galima daug gero rasti, prasimaitinti, apsirengti. Didžiąją daugumą dabartinių šiukšlių rinkėjų ir elgetų yra pagimdžiusi tinginystė, paniekintas darbas, nesaikingas vartojimas. Tiek šiukšlynų žmones, tiek elgetas yra persmelkusi buržuaziškoji dvasia: jų darbas – kapstymasis sąvartynuose, elgetavimas, o malonumai – tinginystė, girtuoklystė.

Nudvasinto ūkininkavimo ir tokio pat vartojimo pasekmės kraupios: daugėja „gyvenamosios aplinkos“ ir mažėja gamtos, pastebimi klimato pokyčiai (padažnėjo žemės drebėjimai, uraganai, liūtys, sausros, atsiranda naujos ligos), žemė nebeduoda sveiko vaisiaus, trūksta švaraus vandens ir oro. Žemės dvasia atsisuko prieš žmogų, Dievo paveikslą ir panašumą. Iškilo grėsmė žmogaus būčiai. Pagrindinė priežastis – klaidatikystė.

Grėsmės gamtai ir žmogui akivaizdoje reikalingas dvasinis atgimimas. Tokio atgimimo dabar siekia Lietuvos Sąjūdis. Gaila, kad vis atsiranda veikėjų, kuriems tokie siekiai nepatinka. Antai vienoje Lietuvos televizijos laidų buvęs bolševikų propagandininkas, dabar populiarios laidos kūrėjas ir vedėjas Algimantas Čekuolis neigė Sąjūdžio reikalingumą, jį niekino. Ar šis buvęs Sąjūdžio dalyvis, dviračių pasivažinėjimo akcijomis rėmęs Sąjūdį, dabar jau eina išvien su „Dviračio žyniomis“, skatina klaidatikystę?

Kelias iš aklavietės vienintelis – grįžti į sudvasintą ūkininkavimą, sudvasintą vartojimą, vaduotis iš buržuaziškosios dvasios, iš klaidatikystės.

© 2003"XXI amžius"