Ar gali Jungtinių Tautų taikos
palaikymo pajėgos atsirasti Čečėnijoje?

Romanas Algimantas SEDLICKAS,
       Seimo narys

Karas Čečėnijoje vyksta ilgiau nei dešimt metų. Per tą laiką Jungtinės Tautos siuntė taikos palaikymo pajėgas į įvairias konfliktų zonas nuo Kosovo pačioje Europoje iki Rytų Timoro salos Ramiajame vandenyne. Tačiau Jungtinės Tautos visuomet atsiribojo nuo karo Čečėnijoje būtent dėl to, kad ši teritorija buvo priskirta Rusijos įtakos zonai. Iš esmės tai buvo ir dėl to, kad šalys, turėdamos galimybių užstoti Čečėniją neturėjo apčiuopiamų ekonominių ar kitų interesų šiame regione, kurie skatintų jas susiremti su Rusija.

Tačiau geopolitinė padėtis šiame regione gali greitai pasikeisti. Praeitą mėnesį Gruzijoje M.Saakašvilis išstūmė E.Ševardnadzę ir ketina pasukti šalį Vakarų kryptim. Amerika palaiko Saakašvilį ir ketina suteikti jam ekonominę,o reikalui esant, net karinę pagalbą. Taip Amerika padidina savo įtaką šiame regione. Turbūt net nevertėtų aiškinti, kad tai daroma vien tik iš demokratinių principų ar norint apginti kokias nors žmogaus teises. Amerikai atsiranda priėjimas prie Kaspijos naftos. Dėl to jai jau verta kovoti už šio regiono laisvę.

Amerikos kompanija „EXXON“ ketina statyti naftotiekį iš Baku į Turkiją. Aišku, Rusija priešinsis. Bet Rusija turbūt praloš šią kovą, nes dauguma pietinių šalių šiame regione jau seniai mato savo ateitį su Vakarais, o ne su Rusija. Pasilikusios Rusijos įtakos sferoje, jos būtų priverstos dalytis savo ištekliais su Rusija, kuri kaip visuomet jų didžiausią dalį pasiimtų sau. O susidėdamos su Vakarais, šios šalys užsitikrintų, kad didžiausia pelno dalis liktų joms.

Tačiau Rusija turbūt taip lengvai nepasiduos. Rusija dar turi tam tikrų kozirių Gruzijoje. Adžarija ir Abchazija išlieka Rusijos įtakos zonoje, taip pat Pietų Osetijos anklavas, kuris kerta Gruziją net per pusę.

Rusija gali permesti gana dideles jėgas į šias vietas ir sugriauti Saakašvilio planus. Tačiau jei kils neramumai, Gruzija gali prašytis Amerikos ir Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgų pagalbos. Tai jau priartintų Jungtines Tautas prie Čečėnijos sienos.

Įvykiai Gruzijoje gali turėti nemažų pasekmių ir Azerbaidžanui bei Armėnijai. Jei Gruzija taptų Amerikos placdarmu Kaukaze, tai savaime atkirstų Azerbaidžaną ir Armėniją nuo Rusijos. Jos yra į pietus nuo Gruzijos ir visos komunikacijos su Rusija eina per ją. Yra ir politinė pusė. Jei Gruzijos nauja valdžia išsilaikytų ir net taptų sėkminga, ji gali tapti užkrečiamu pavyzdžiu Azerbaidžanui ir Armėnijai. Dar vis orientuotos į Rusiją, jos abi turi tas pačias problemas su užkonservuota valdymo sistema, paveldėta iš anų laikų, ir su visaapimančia nomenklatūrine korupcija. Naujos kartos šiose šalyse gali nušluoti jų dabartines valdžias. Tai nutrauktų Rusijos įtaka visame šiame regione.

Kas tada būtų su Čečėnija? Nors ji turi naftos, pati Čečėnija gali tapti mažiau svarbi Rusijai. Pagrindiniai naftotiekiai iš Kaspijos regiono eina per ją. Tačiau jei Kaspijos nafta pradeda tekėti ne į šiaurę per Čečėniją, o į vakarus per Gruziją, Čečėnijos reikšmė Rusijai tik sumažėtų.

Bet koks karas kainuoja. Rusijai karas Čečėnijoje jau kainavo labai daug ir neginčijamai artėja prie ribos, už kurios jis jau gali neapsimokėti. Jei Gruzija, Azerbaidžanas ir Armėnija pasirenka naują orientaciją į Vakarus ir atsikrato Rusijos įtakos, karas Čečėnijoje gali prarasti savo vietinę ar net geopolitinę prasmę. Tada gali būti rastas kompromisas.

Neatmetama galimybė, kad jei neramumai Gruzijoje užsitęstų ir Rusija taptų pagrindine nesantaikos kurstytoja šiame regione, Jungtinių Tautų taikos palaikymas galėtų apimti ir Čečėniją.

Dar pora neišsakytų, bet vis dėlto turinčių įtakos elementų šiame scenarijuje. Nors Putino įtaka Rusijoje vis auga ir jis tampa vienvaldis, jo veiksmams vis tiek turės įtakos jam dar neįveikiama Rusijos geopolitinė padėtis.

Vienas tokių elementų yra Rusijos nacionalinis produktas, kuris yra jos ekonominės sistemos bankroto požymis. Tuo metu Kinija, matyt, įvykdė perestroiką ir jos ekonomika dabar sparčiai auga. Jai yra aktualu, kur plėstis. Norint atsilaikyti Kinijos įtakai, Rusijai reikės Vakarų pagalbos, tad ji nebegali tiek priešintis Vakarams kaip anksčiau.

Atsiranda pavojus jos dabartinei ekonomikai: Rusija netapo industrine šalimi, o iki šiol tik pardavinėjo savo gamtinius išteklius. Jos didžiausios pajamos gaunamos iš naftos pardavimo. Tačiau jei Amerikai pavyks atstatyti Iraką, naftos rinka gali žymiai pasikeisti. Irakas turi tiek pat (jei ne daugiau) naftos kiek Saudo Arabija. Kaspijos nafta Vakarų kompanijų pagalba irgi turėtų didinti savo produkciją. Taigi naftos kaina turėtų kristi.

Šiuose regionuose nafta yra arti žemės paviršaus, todėl nereikalauja daug darbo ją išsiurbiant. Tai mažina kaštus. Šie regionai taip pat yra arti jau gerai išvystytų naftos transporto sistemų. Tai irgi mažina kaštus. Rusijos nafta paprastai yra gana giliai, o tai reikalauja daug investicijų ją išsiurbiant. Ją irgi reikia transportuoti toli, o tai irgi kelia kaštus. Jei naftos kaina kris žemiau 25 dolerių už barelį, šie Artimų Rytų regionai dar gaus pelno iš naftos produkcijos. Tačiau, pridėjus Rusijos produkcijos kaštus, ji gali pasiekti ribą, kada jai neapsimokės daugiau parduoti naftos Vakarams, nes ji iš to neuždirbs jokio pelno.

Pati Rusija su jos dabartine valdymo sistema jai irgi turbūt neduos nieko gero. Rusijoje iš viso niekas nesikeičia. Jei pavadintume Putiną „Ivanu Rūsčiuoju“, kariuomenę „strelciais“, o oligarchus „bojarinais“, tada pasidarytų akivaizdu, kur veda dabartinė jos politika. Norėdami išsilaikyti, vieni turi nukirsti kitų galvas. Bet net tada tai tik stagnacija. Tad Rusija turės pasikeisti ir pradėti gerbti savo žmones. Ir leisti tiems, kurie mato savo ateitį kitur, atsiskirti.

Tas gali užimti daug laiko, kurio Čečėnija, kaip tauta, jau neturi. Bet ateitis nežada nieko gero ir Rusijai.

© 2003"XXI amžius"