Reformos Rusijoje: klaidos ir praradimai
Amerikiečių žurnalistas Deividas
Sateras neseniai išleido knygą, pavadintą Tamsa prieš aušrą, kurioje
aprašo pastaraisiais metais Rusijoje vykdytas reformas. Ši knyga
išsiskiria iš kitų panašaus pobūdžio veikalų ne tik objektyvumu,
bet ir originaliu požiūriu. D.Sateras mano, kad reformos Rusijoje
pasiekė tikslą, tačiau kelią į geresnę šalies ateitį užkirto Rusijos
valdžia.
Viena didžiausių reformatorių klaidų
D.Sateras laiko nenorą pripažinti, jog rinkos ekonomika turi būti
apribota tam tikrų įstatymų. Nesant tinkamų įstatymų, Rusijoje ir
dabar nėra rinkos ekonomikos tikrąja šio žodžio prasme. Pasak jo,
reformų kūrėjai suvokė sudarantys sąlygas kriminaliniam kapitalizmui
klestėti ir slapta tikėjosi, kad tai išeis į gera. Klaida buvo ir
korupcijos toleravimas. D.Sateras tvirtina, kad įvykdytos reformos
Rusijos nepavertė demokratine valstybe.
Reformų, kurios dar vadinamos šoko
terapija, pradžia laikoma 1992-ųjų sausio 2-oji, kai Rusijos vyriausybė
ryžosi liberalizuoti kainas. Tai buvo atlikta gyventojų net neįspėjus.
Sovietmečiu trūkstant prekių žmonės kaupė pinigus tikėdamiesi vėliau
jais pasinaudoti. Deja, liberalizavus kainas šalį sukrėtė hiperinfliacijos
banga, o milijonai šalies gyventojų akimirksniu neteko visą gyvenimą
kauptų santaupų. Tąkart premjeras J.Gaidaras tikino, esą banko sąskaitose
esantys pinigai iš tiesų buvę beverčiai, nepadengti visuomenės resursais.
Reformų kūrėjams, ko gero, neatrodė realus ir sunkus Rusijos piliečių
darbas, už kurį jiems praktiškai nebuvo atlyginta.
Rusijos reformų iniciatoriai teoriškai
oponavo komunizmo doktrinoms, tačiau praktiškai perėmė daugelį šios
ideologijos filosofinių teiginių, siekdami bet kokia kaina atkurti
teisę į privačią nuosavybę. Vėliau sekė socialinis darvinizmas
arba atranka, kurios metu valstybė silpniesiems nė kiek nepadėjo.
Kaip kadaise J.Stalinas skelbė neva
sovietinę industrializaciją būtina baigti per dešimt metų, taip
ir premjeras A.Čiubaisas tikino esą privatizaciją būtina įvykdyti
vos per keletą mėnesių. Skubėta baiminantis visuomenės priešiškumo.
Tačiau atsitiko priešingai: visuomenė reformoms pritarė ir net sutiko
kurį laiką kęsti nepriteklius, tikėdamasi netrukus sulaukti žadėtų
rezultatų. Priešiškumo sulaukta tik tada, kai eiliniai piliečiai
įsitikino privatizacijos neskaidrumu.
D.Sateras mano, jog pirmiausia derėjo
atkurti privačią nuosavybę tai padaryti kiek galima greičiau ir
nenusižengiant įstatymams. Nusikalstamojo pasaulio atstovai tapo
milžiniškų turtų savininkais, vėliau ne vienas jų įžengė į valdžios
postus ir kūrė naują Rusiją.
Tuo tarpu eiliniai piliečiai, gavę
vaučerius (lietuviškas atitikmuo investiciniai čekiai), nežinojo,
ką su jais daryti. Tai neturėtų stebinti šalyje, kurioje septynis
dešimtmečius nebūta privačių investicijų. Kriminalinio pasaulio
atstovai vaučerius skubėjo pigiai nupirkti, ir ne vienas pilietis
juos tiesiog atidavė už butelį degtinės ar patikėjo investicinių
fondų veikla prisidengusiems sukčiams. Nusprendę tapti įmonės, kurioje
dirbo, akcininkais, žmonės netapo savininkais, viską ir toliau sprendė
įmonių administracija. Netrukus įmonės ėmė delsti išmokėti atlyginimus,
o neturėdami už ką maitinti šeimų darbininkai pusvelčiui turėtas
akcijas perleido įmonių administracijos atstovams. Rusijos visuomenė
iki šiol negali atleisti A.Čiubaisui tokios grandiozinės apgaulės.
Ne ką geriau sekėsi ir privatizuojant
butus. Aferistai žadėjo rūpintis senyvo amžiaus žmonėmis, kurie
testamentu paliks jiems savo būstus ir kiek įmanydami spartino klientų
mirčių skaičių, nė kiek nesibaimindami patekti teisiamųjų suolan,
mat teisėsaugos organai buvo papirkti kyšiais.
D.Sateras tuo metu gyveno Maskvoje
ir dirbo Wall Street Journal bei New York Times, daug bendravo
su žmonėmis. Jo knygoje gausu to meto realijų, minimos tikslios
įvykių datos ir įvairių valdininkų pavardės, cituojami oficialūs
dokumentai. Metas, kai Rusijos piliečiai ne gyveno, o tik egzistavo,
ne vieną paskatino griebtis nelegalių priemonių savo šeimos gerovei
užtikrinti. Tačiau kai vaučerinę privatizaciją pakeitė privatizacija
už grynuosius pinigus, eiliniai piliečiai joje dalyvauti nebegalėjo.
1994-ųjų pradžioje daugelis atsidūrė žemiau skurdo ribos. Sukaupę
milžiniškas pinigų sumas verslininkai mėgavosi prabanga ir didino
turtus. Teoriškai privatizacija vyko viešuose aukcionuose. Deja,
pirkėjai buvo žinomi aukcionams net neprasidėjus. Tais retais atvejais,
kai atsirasdavo kitų pirkėjų, jiems jėga liepta atsiimti paraiškas.
Juristų funkcijas perėmė nusikaltėlių
grupuotės, kurios ne tik sprendė finansinius ginčus, bet ir atimdavo
gyvybę nenorintiesiems paklusti. Rusijoje ir iki šiol vykdomos užsakytos
žmogžudystės.
1995-aisiais tuometis Rusijos prezidentas
B.Jelcinas susirūpino artėjančiais rinkimais. Oligarchai, anksčiau
paklusę valdžios organams, tąkart ėmė maištauti ir patys primesti
savo sąlygas. Valstybės kreditoriais tapo keletas privilegijuotų
bankų, kurie suskubo į savo rankas perimti daugumą klestinčių ir
pelningai dirbančių pramonės įmonių. Valstybei nepajėgiant grąžinti
bankams kreditų, įmonių akcijos tapdavo bankus valdančių oligarchų
nuosavybe. Tie patys oligarchai finansiškai rėmė B.Jelciną rinkimų
metu. O 1999-aisiais, pasak D.Satero, papirko Dūmos deputatus prezidento
apkaltos procese. Apkaltos iniciatoriai tikėjosi, kad pavyks apkaltinti
prezidentą bent dėl vieno iš penkių punktų, t.y. karo Čečėnijoje,
tačiau iki reikalingų dviejų trečdalių balsų pritrūko vos septyniolikos.
Žurnalistai gavo patikimos informacijos, kad dvejojantiems Dūmos
deputatams siūlyta nuo 50 iki 70 tūkstančių dolerių.
Naujieji turtuoliai lengva ranka
švaistė pinigus į kairę ir į dešinę juk nesunku leisti pavogtus
pinigus. Tačiau bent kai kuriems jų atėjo atpildo valanda. Po nepavykusios
apkaltos, B.Jelcinas buvo priverstas premjero postą patikėti J.Primakovui,
kuris nesižavėjo nei Amerika, nei demokratija, tačiau nebuvo susikompromitavęs.
J.Primakovas susidomėjo nešvaria B.Jelcino aplinkos veikla ir paviešino
ne vieną aukščiausiuosius Rusijos vadovus kompromituojantį faktą.
D.Sateras yra įsitikinęs, kad J.Primakovas taip pasielgė pirmiausia
dėl to, jog pats svajojo tapti prezidentu. Iššūkį valdžios pareigūnams
metęs prokuroras J.Skuratovas taip pat turėjo savų paskatų ir ,beje,
netrukus posto neteko dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Po
poros mėnesių premjero pareigų neteko ir J.Primakovas bei jo vadovaujamas
ministrų kabinetas. D.Sateras savo knygoje dalijasi įtarimais, kad
prie to prisidėjo tuo metu FSB vadovavęs V.Putinas, kurio didžioji
politinė karjera prasidėjo būtent tuo metu. 1999-ųjų kovą V.Putinui
patikėtas Saugumo tarybos sekretoriaus postas, tų pačių metų rugpjūtį
jis tapo naujuoju Rusijos premjeru, o B.Jelcinas jį viešai vadino
savo įpėdiniu.
D.Sateras mano, kad ir šiandien
Rusijos visuomenės dėmesį mėginama nukreipti į mažai reikšmingas
problemas tam, kad nebūtų pastebėtos kur kas didesnės. Taip atsitiko
ir su Jukos vadovu M.Chodorkovskiu, laikomu turtingiausiu Rusijos
žmogumi. V.Putino aplinka nori nukreipti skurstančių piliečių įtūžį
į šalies turtinguosius, taip tikėdamasi padidinti prezidento populiarumą.
Pajutusi palaikymą prezidento administracija
prakalbo apie privatizuoto turto grąžinimą valstybei. Tačiau tokia
nacionalizacija būtų katastrofiška: Rusija netektų Vakarų ekonomistų
bei investuotojų pasitikėjimo. Valstybė nebepajėgtų tinkamai rūpintis
privatizuotomis kompanijomis ir netektų investicijų.
Paskutinis knygos skyrius pradedamas
klausimu Ar Rusija turi ateitį? Kokia bus šios šalies ateitis,
autorius nedrįsta prognozuoti. Pasak D.Satero, Rusija išgyvena krizę.
Ji dar neišsivadavo iš ekonominės stagnacijos, gresia demografinė
krizė. Rusiją gali išgelbėti tik bendros jos pačios piliečių pastangos.
Gražina MINKAUSKAITĖ
© 2003"XXI amžius"
|