|
Iranas parems amerikiečius Irake
Irano prezidentas M.Katamis neseniai
paskelbė palaikąs laikinosios Irako administracijos veiksmus ir
Jungtinių Amerikos Valstijų vykdomą politiką šioje šalyje. Oficialiame
pranešime teigiama, kad toks žingsnis žengtas rūpinantis kaimyninio
Irako ateitimi. Taigi amerikiečiams ir jų sąjungininkams gali pavykti
nušauti du zuikius iškart: įgyti paramą tarp musulmonų sunitų ir
pagerinti daugelį metų įtemptus santykius su Iranu. Pažymėtina,
jog partnerystė pasiekta nesikišant slaptosioms tarnyboms, ja jau
spėjo pasidžiaugti viso pasaulio žiniasklaida.
Lapkričio 18-ąją Irano prezidentas
M.Katamis nustebino pasaulio politikus paskelbdamas, kad jo šalis
rems Irako administraciją. Jis pabrėžė tikįs, jog Irako taryba atsižvelgs
į irakiečių poreikius ir padės šiai šaliai tapti nepriklausoma valstybe.
Taip pat buvo pranešta apie dar birželį įvykusį susitarimą su JAV
paskirtu Irako administratoriumi P.Bremeriu, kuris turėtų užtikrinti
Irako saugumą bei padėti atstatyti karo nuniokotą kraštą. Tokio
Irano prezidento žingsnio niekas nesitikėjo. Juk Laikinąją Irako
tarybą nusprendė įkurti ne kas kitas, o būtent amerikiečiai, kurių
Iranas, švelniai tariant, nemėgsta. JAV ir Irano tarpusavio santykiai
paaštrėjo dar aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Taip įvyko dėl ideologinių
nesutarimų, nė vienai iš konfliktuojančių pusių nepanorus priimti
kompromisinio varianto. Šiandien iraniečių ir amerikiečių interesai
Irake skatina bendradarbiauti. Politikai juokauja, esą šiuo atveju
kur kas naudingesnis viešas palaikymas nei tikra sąjunga. Tiesiog
aplinkybės susiklostė taip, kad dviem nedraugiškai nusiteikusioms
viena kitos atžvilgiu valstybėms dėl istorinių ir geografinių priežasčių
teko tapti partnerėmis.
Žiniasklaida mėgsta įvairias sensacijas.
Didžiuliu netikėtumu kadaise tapo JAV prezidento R.Niksono kelionė
į Kiniją. Tąkart tiek kinai, tiek amerikiečiai norėjo pabrėžti tapę
partneriais tuometinei Sovietų Sąjungai bei savų valstybių piliečiams.
Šiemet visiškai kitaip. Nei JAV, nei musulmoniškasis Iranas girtis
nelinkę. Mat Vašingtonui bendradarbiavimas su viena iš valstybių,
priklausančių vadinamajai blogio ašiai, sukels tam tikrų politinių
problemų. Tuo tarpu oficialusis Teheranas taip pat anksčiau negailėjo
neigiamų epitetų amerikiečiams, kaltindamas juos bendradarbiaujant
su pačiu velniu. Šiandien abi pusės siekia partnerystės, tačiau
nė viena jų nenori formalių santykių ar didžiulio dėmesio. Tuo tarpu
žurnalistai visais įmanomais būdais ieško sąjungą patvirtinančių
įrodymų. Tiesa, nereikėtų pamiršti ir fakto, kad tą pačią dieną,
kai Irano prezidentas M.Katamis paskelbė palaikąs laikinąją Irako
administraciją, pasaulį sukrėtė nauji pranešimai apie Irane kuriamą
branduolinę ginkluotę.
Kai amerikiečių kariai atvyko į
Iraką, buvo tikėtasi, kad po sostinės Bagdado žlugimo kova bus baigta.
Na, nebent kils vienas kitas smulkus konfliktas, tačiau tikrai nelaukta
gerai organizuoto partizaninio karo, kurio planus parengė nuverstojo
S.Huseino režimo lyderiai ir kuris prasidėjo iškart po Bagdado užėmimo.
JAV jautėsi galinčios valdyti Iraką taip, kaip tik panorės. Vašingtonas
kūrė planus Irakui atstatyti ir iš pradžių mėgino apsimesti neva
nieko nevyksta. Gynybos sekretorius D.Ramsfeldas ilgai neigė vykstant
partizaninį karą, kurį norom nenorom teko pripažinti liepos pradžioje,
kai nuo jo pradžios jau buvo praėję daugiau nei du mėnesiai. Amerikiečiai
partizaniniam karui nesirengė ir to negalėjo net įsivaizduoti. Irakiečiai
nebeslėpė antisimpatijos, o amerikiečių kariai mūšio lauke pasijuto
vieni, be jokių sąjungininkų. Nugalėti mažoje gerai pažįstamoje
teritorijoje apsistojusius vietinius kovotojus beveik neįmanomas
uždavinys bet kokios valstybės kariuomenei.
Dėl šių problemų situacija Irake
ėmė atrodyti beviltiška. Tiesa, partizaninis karas prasidėjo palyginti
nedidelėje šalies dalyje ir beveik visi kariniai veiksmai iki šiol
vyksta vadinamajame sunitų trikampyje. Irako gyventojų daugumą sudarantys
šiitai ir kurdai partizaniniam karui nepritaria, mat jie jau pakankamai
prisikentėjo šalį ilgus dešimtmečius valdžius sunitams. Šiitai,
nors ir nedalyvauja partizaniniame kare, nelinkę remti amerikiečių.
Jie turi savų interesų, kurių bene svarbiausias paimti valdžią
į savo rankas. Naujoji sunitų era jiems būtų mažiausiai pragaištinga.
Klaidinga būtų manyti, kad Iranas
yra pagrindinis Irako šiitų priešas. Istorinių nesutarimų praeityje
būta, tačiau Irano inteligentija ne kartą ragino šiitus sukilti
prieš S.Huseino režimą ir suteikė politinį prieglobstį ne vienam
šiitų lyderiui. Tai tik patvirtina, kokią didžiulę įtaką Teheranas
daro kaimyninei valstybei, ir atskleidžia faktą, jog Irako šiitų
interesai sutampa su nacionaliniais iraniečių interesais.
Oficialioji Irano vadžia siekia
Iraką paversti savo sąjungininku ar bent jau ne priešu. Vienintelis
būdas tam pasiekti būtų šiitų vyriausybė, kuri garantuotų šiokį
tokį Irano saugumą. Dingus įtampai tarp Irano ir Irako, Irano valstybė
lengvai taptų galingiausia Persijos įlankos regione. Tereikia sulaukti
dienos, kai paskutinis amerikiečių karys paliks Irako teritoriją.
Deja, be Irako palaikymo tai neįmanoma.
Vašingtono interesai iš esmės panašūs.
Jungtinių Amerikos Valstijų nedžiugintų sunitų grįžimas į valdžią.
Amerikiečiai siekia sunaikinti Al Qaedos teroristų tinklą ir nori
rasti sąjungininkų partizaniniame kare. Tam tiktų tiek Irako šiitai,
tiek ir Iranas.
Laikinasis Irako administratorius
P.Bremeris stengiasi pasiekti, kad ilgainiui valdžia būtų atiduota
į šiitų rankas. Šiitai ne tik sudaro Laikinosios tarybos daugumą,
bet ir didžiąją dalį naujųjų Irako karinių pajėgų. Jie jokiu būdu
neleis pasikartoti sunitų priespaudai.
Amerikiečiai simboliškai stovi prie
musulmoniškojo pasaulio vartų. Jie slapta tikisi iraniečių paramos
kovoje prieš Al Qaedos teroristų tinklą, kuriam Iranas niekada
nesimpatizavo, ir pasiryžę padaryti tam tikrų nuolaidų.
Neramina tai, kad Iranas tebekuria branduolinį ginklą. Iraniečiai
norėtų tapti ne tik regiono lyderiais, bet ir išlaikyti branduolinės
valstybės statusą. Tam įnirtingai priešinasi kaimyninės valstybės,
ypač Izraelis. Vašingtonui tolesni Irano ir Izraelio konfliktai
nenaudingi. Iranas taip pat mieliau rinktųsi amerikiečių antpuolį
nei izraelitų branduolinę ataką.
Naujasis amerikiečių ir iraniečių
susitarimas naudingas abiem pusėms. Manoma, kad iraniečiai netrukus
taps vyraujančia Persijos įlankos regiono ir Arabijos pusiasalio
valstybe. Karingajai Saudo Arabijai vien tokia mintis kelia siaubą.
Su iraniečių dominavimu vargu ar susitaikytų ir patys amerikiečiai.
Tačiau šiandien amerikiečiams būtina parama partizaniniame kare,
kuri galbūt ir atneš nepageidautinų pasekmių ateityje. Pavyzdžiu
galėtų būti JAV ir Sovietų Sąjungos partnerystė Antrajame pasauliniame
kare, davusi pradžią šaltajam karui.
Tačiau apie tai kalbėti pernelyg
anksti. Bet kokiu atveju pagerėję JAV ir Irano santykiai laikytini
svarbiausiu įvykiu po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroro išpuolių
Niujorke bei Vašingtone.
Gražina MINKAUSKAITĖ
© 2003"XXI amžius"
|
