Nerami padėtis Irake vis dar tęsiasi

Gražina MINKAUSKAITĖ

Irake beveik kasdien tebegriaudi sprogimai. Kovotojai savo taikiniu pasirenka pastatus, kuriuose gyvena ir dirba užsienio šalių piliečiai ar koalicinės jėgos mėgina įkurti vietinės valdžios struktūras. Nesiliaujantis karas vadinamas įvairiai: partizaniniu, teroristiniu ar net karu dėl nepriklausomybės.

Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenės vadas generolas Dž.Abizaidas tvirtina neva irakiečių, aktyviai su ginklu rankose besipriešinančių amerikiečiams, yra ne daugiau kaip penki tūkstančiai. Deja, kovotojai gerai organizuoti, žiaurūs, neslepiantys fanatizmo, turi patirties dirbti pogrindyje, juos remia turtingi ir įtakingi žmonės.

Naujoji amerikiečių taktika

Amerikiečiai ir jų sąjungininkai į besiritančią terorizmo bangą reagavo suaktyvindami karinius veiksmus ir pradėdami suiminėti irakiečius, neretai niekuo dėtus. Pavyzdžiui, nepavykus suimti buvusio Irako diktatoriaus pavaduotojo karo klausimams, buvo suimta jo žmona bei dukra. Net ir Irake dirbantys įvairių užsienio šalių žiniasklaidos atstovai pripažįsta, jog amerikiečių veiksmai kartais prasilenkia su sveiku protu, todėl sunku prognozuoti, kokio atsako galima sulaukti iš irakiečių. Tuo tarpu amerikiečiai savo vykdomą karinę misiją Irake pavadino „Geležiniu plaktuku“ ir žada užtikrinti saugumą bei stabilumą Irake. Daugelis taikių irakiečių mano, kad amerikiečiams šioje šalyje gali tekti patirti daug nemalonių staigmenų.

Koalicinių pajėgų atstovė spaudai E.Ebot tikina, jog visos karinės operacijos Irake vykdomos dėl irakiečių interesų. Pasak jos, didžioji teroro išpuolių dalis vykdoma prieš taikus irakiečius. Amerikiečius kasdien pasiekia tūkstančiai pranešimų apie Irako piliečių dėl teroro išpuolių patirtą žalą. Todėl bet koks koalicijos karių atsakas į kovotojų veiksmus neva turėtų būti laikomas pagalba irakiečiams.

Tiesa, ne visi su tuo sutinka. Irake akredituoti žurnalistai pastebi, kad amerikiečiai neretai rengia atakas net ir tose teritorijose, kur dislokuoti jų pačių daliniai. Tokiose atakose naudojamos ir palydoviniu ryšiu valdomos bombos.

Paprasti irakiečiai nusiteikę kur kas pesimistiškiau nei sąjungininkų kariai. Jie baiminasi kilsiančios pasipriešinimo amerikiečių okupacijai bangos. Daugelio manymu, amerikiečiai savo galią ėmė demonstruoti pernelyg vėlai, o atvykus į Iraką nebuvo imtasi visų būtinų veiksmų. Amerikiečiams derėjo kuo skubiau suimti visus S.Huseinui pavaldžios partijos „Baas“ narius bei imtis stiprios rankos politikos tam, kad nebūtų prasidėję visuotiniai plėšimai. Pasak irakiečių, operacija „Geležinis plaktukas“ turi savų privalumų, tačiau nederėtų pamiršti ir jos trūkumų: mat amerikiečiai neišvengia didelio aukų skaičiaus tarp taikių gyventojų. Irakiečiai yra įsitikinę, jog galima rasti kitų kur kas efektyvesnių būdų kovai prieš S.Huseino rėmėjus. Na, o amerikiečiams reikėtų vengti oro atakų, kurių metų aukų skaičius itin išauga. Kai kurie netgi sako, kad valdant nuverstajam Irako lyderiui, gyventi buvo geriau, nes bent jau nebuvo naudojamos bombos. Irakiečiai sako niekada nepasiduodantys tiems, kurie griebiasi prievartos. Tad ir amerikiečiams, jei jie nori baigti karą, reikėtų ieškoti taikių konflikto šioje šalyje sprendimo būdų.

Irakas laukia permainų ir stabilumo

JAV prezidentas Dž.Bušas dar gegužės 1-ąją paskelbė karo Irake pabaigą. Tačiau nuo tos dienos iki šiandien Irake žuvo apie 250 amerikiečių karių. Netektis skaičiuoja ir kitos karinėje misijoje dalyvaujančios valstybės. Nemažėja grėsmė ir tarptautinių humanitarinių organizacijų darbuotojams. JAV gynybos sekretorius D.Ramsfeldas rugsėjo pradžioje buvo priverstas pripažinti, jog iš tiesų karas toli gražu dar nesibaigė. Daugelis mūšių persikėlė į šalies pietinę dalį bei kaimo vietoves. Tuo tarpu laikinasis amerikiečių paskirtasis Irako administratorius P.Bremeris vos prieš keletą savaičių tikino neva telieka sušaukti konstitucinę konferenciją, leisti irakiečiams patiems sukurti naujosios šalies Konstitucijos tekstą, naująjį pagrindinį įstatymą ratifikuoti ir galiausiai surengti rinkimus. Deja, spalį Irako laikinoji administracija, kurią sudaro 24 autoritetą turintys lyderiai, paskelbė nenorinti laukti, kol bus priimta naujoji Konstitucija. Ji reikalauja nedelsiant suteikti laikinosios vyriausybės įgaliojimus.

Pagal amerikiečių planus, naujoji Irako vyriausybė turėtų gauti įgaliojimus iki 2004-ųjų liepos 1-osios. Prieš tai kiekvienoje Irako provincijoje bus surengti rinkimai į steigiamąją asambėją, kurios nariai formuos ministrų kabinetą. Amerikiečiai žada nesitraukti iš Irako tol, kol šalyje nebus ramu. Prezidentas Dž.Bušas nuolat kartoja, kad amerikiečių tikslas – paversti Iraką laisva ir taikia valstybe, o amerikiečių kariai iš šios šalies pasitrauksią tik tada, kai tai bus pasiekta. Tiesa, kai kurie JAV karo strategai mano kitaip. Pasak jų, amerikiečių kariuomenė gali palikti Iraką anksčiau nei tikimasi, nes kitų metų lapkritį JAV rengiami prezidento rinkimai.

Pasak apsilankiusiųjų karo niokojamame Irake, šiandien neaišku, kas stoja į kovą prieš amerikiečius. Be abejo, tai irakiečiai, kurie siekia, kad amerikiečių armija kuo greičiau paliktų jų šalį. JAV ir Europoje neretai tvirtinama esą vienintelis jų tikslas grąžinti į valdžią S.Huseiną. Tarp kovotojų iš tiesų yra nuverstojo diktatoriaus šalininkų, tačiau daugelis jų paprasčiausiai tenori, kad gyvenimas Irake vėl būtų normalus.

Kai kurie ekspertai išskiria keturias pagrindines Irako kovotojų grupes. Pirmajai atstovauja S.Huseino valdymo metais aukštus postus užėmę pareigūnai, kurių nemaža dalis dirbo specialiosiose tarnybose. Amerikiečiai nė nesistengė patraukti jų savo pusėn. Tai grupė, turinti milžiniškas ginkluotės atsargas bei nemažus finansinius išteklius. Neatmestina galimybė, jog daugelis karui prieš amerikiečius rengėsi iš anksto. Antrąją grupę sudaro musulmonai radikalai, kurie nepalaikė nuverstojo diktatoriaus, tačiau prieš keletą mėnesių iki karo pradžios buvo sudarę slaptą sąjungą su valdančiuoju režimu. Trečiajai grupei priskiriami kovotojai, atvykę iš kitų užsienio valstybių. Jų nėra itin daug, tačiau jų indėlis kovoje svarbus, nes daugelis jų dalyvavo karuose Afganistane ar kituose karštuosiuose pasaulio taškuose. Ketvirtajai grupei priskiriami nusivylusieji užsitęsusia amerikiečių okupacija ir nebesitikintys pasiekti taikos derybomis.

Lemtingos klaidos ir ateities scenarijai

Viena didžiausių amerikiečių klaidų laikomas Irako armijos, kurią sudarė apie 400 tūkst. karių, demobilizavimas - kariškiai buvo palikti be jokio pragyvenimo šaltinio. Ko gero, be reikalo buvo pašalinti iš vyriausybės visi partijos „Baas“ nariai, kurie gerai žinojo realią Irako socialinę padėtį. Amerikiečiai privertė Irako sunitus, kurie sudaro apie 20-25 proc. visų šalies piliečių, manyti, kad amerikiečiai sieks bet kokia kaina juos išnaikinti dėl pastaraisiais dešimtmečiais vykdytos politikos. Tikriausiai tai viena iš lemtingų amerikiečių klaidų. Reformos vykdomos itin lėtai, neskiriama pakankamai dėmesio socialinei paprastų irakiečių gerovei užtikrinti. Iki šiol ne visą parą tiekiama elektros energija. Tiesa, nepriklausomų stebėtojų atliktos gyventojų apklausos rodo, kad daugiau nei pusė taikių irakiečių nori, kad amerikiečiai paliktų šalį sukūrus naujas, saugumą galinčias užtikrinti struktūras.

Irako sostinėje Bagdade karas nebejaučiamas. Miestas suskirstytas į 88 administracinius vienetus. Tik aštuoniuose iš jų amerikiečių kariams teko surengti daugiau nei dvi karines operacijas per visą karo laikotarpį. Gyvenimas tęsiasi ir pamažu stabilizuojasi.

Tuo tarpu oficialusis Vašingtonas jau priėmė sprendimą kitąmet palaipsniui mažinti karių skaičių Irake bei trumpinti tarnybos šioje šalyje laiką. Baiminamasi, kad naujieji daliniai dėl menko irakiečių kultūros pažinimo susidurs su didžiulėmis problemomis.

Ekonominės sankcijos Irakui taikomos jau dvylika metų. Aukštosiose mokyklose trūksta popieriaus ir rašymo priemonių, todėl rašoma ant vaistų receptų ar kitos senų sąskaitų pusės. Nemaža dalis jaunuolių buvo priversti palikti mokyklų suolus ir kovoti dėl šeimos išgyvenimo. Tačiau ekonominė krizė – dar ne pati svarbiausioji problema. S.Huseino režimas ilgus dešimtmečius pelnėsi milijonų gyventojų sąskaita ir leido pinigus neapgalvotai. Todėl taika Irake tikrai priklausys nuo ekonominės gerovės.

Irako visuomenė nėra susiskaldžiusi į etnines ar religines grupuotes. Tiesiog vieni su nostalgija prisimena senus gerus laikus, kiti tikisi gyvenimo pagerėjimo. Tačiau susiskaldymas įmanomas atėjus taikai. Amerikiečiams paskelbus apie karo pabaigą, musulmonai šiitai, kurie sudaro daugumą Irako gyventojų, tačiau ilgus dešimtmečius neturėjo jokios politinės įtakos, ėmė svajoti apie valdžią.

Dabar koalicijos kariai puolė dar įnirtingiau mokyti vietinės policijos pajėgas bei karinių struktūrų karius. Lėšų normaliam darbui stinga, netgi sostinėje Bagdade policininkams neužtenka uniformų.

JT kol kas priverstos palaikyti JAV ir jos koalicijos partnerių veiksmus Irake. Prasidėjus taikai, situacija pasikeis. Tačiau dabar atrodytų, kad JT tiesiog prarado savo neutralų įvaizdį ir, pasak irakiečių, palaiko jų šalies okupaciją. Jei JT perimtų laikinosios administracijos funkcijas, kuriant naująją šalies valdžią iškiltų naujų problemų, tačiau šią organizaciją palankiau vertina opozicinės kovojančios jėgos. Pasigirsta nuomonių, neva taikdarių misijos turėtų imtis JT arba Arabų lygai priklausančių valstybių kariai. Arabų šalių armijos tam menkai pasirengusios, tačiau galėtų bendradarbiauti su kitų valstybių kariais, ir tai karinę misiją paverstų politine. Irakiečiai tam pritartų.

Pasak ekspertų, galimi trys scenarijai. Pagal pirmąjį, Irake ir toliau padėtį kontroliuotų amerikiečių bei jų sąjungininkų kariai. Pagal antrąjį, iniciatyvos padėčiai stabilizuoti turėtų imtis JT. Ir galiausiai trečiasis – būtų pasitelkti arabų šalių daliniai.

Aišku, padėtis suėmus S.Huseiną gali įnešti naujų korektyvų, kurios čia nebuvo svarstytos. Juk, savaime suprantama, S.Huseinas buvo svarbi priežastis inicijuojant ir telkiant pasipriešinimą sąjungininkų pajėgoms Irake.

© 2003"XXI amžius"