Prancūzijos politika Baltijos valstybių atžvilgiu: nuo Ch. de Gaulle'io iki F.Mitterando

Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje politikai, istorikai ir užsienio svečiai apžvelgė Baltijos šalių kelią į laisvę Kęstučio Vanago (ELTA) nuotrauka

Minint 20-ąsias Europos Parlamento balsavimo, kuriuo 1983 metais buvo pareikšta parama Baltijos šalių nepriklausomybės siekiui, metines, norėčiau priminti, kokios politikos šių šalių atžvilgiu laikėsi beveik pusšimtį metų viena kitą keitusios Prancūzijos vyriausybės: nuo generolo Ch.de Gaulle’io iki prezidento Francois Mitterando.
Pirmiausia – keletas žodžių apie prieškario laikotarpį: tuomet su šiomis trimis, ką tik nepriklausomybę atgavusiomis šalimis Prancūzija palaikė nors ir nelabai šiltus, bet normalius diplomatinius bei gana glaudžius kultūrinius ryšius.
1944 metais situacija pasikeitė. Nepaisant 1941 metais Atlanto chartijoje numatytų principų, triumfavo Jaltos politika, kuri, nors joje atskirai ir neužsimenama apie Baltijos valstybes, įtvirtino 1939 metų Ribentropo – Molotovo sutartį.
Kai generolas de Gaulle’is 1944-aisiais atvyko į Maskvą ieškoti paramos, kurią suteikti jam svarstė anglai ir amerikiečiai, nors Rooseveltas jo nemėgo, diskusija sukosi apie Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos ryšius, apie Vokietijos likimą, taip pat apie Lenkijos ateitį, dėl kurios nebuvo numatyta jokių susitarimų. Dėl Baltijos valstybių, kurias SSRS laikė jai priklausančiomis, nekilo net klausimo. Generolas Ch.de Gaulle’is buvo atvykęs prašyti, todėl negalėjo pasakyti, kad Prancūzija nepripažįsta aneksijos ir kad ji negrąžins SSRS aukso, kurį saugoti 1940 metais Prancūzijai patikėjo Baltijos šalys.
Tiesą sakant, pokario metais kiekviena šalis stengėsi atstatyti, kas sugriauta, ir ši užduotis buvo itin sunki, tad regionai, apie kuriuos nieko nebebuvo žinoma, dėl daugelio priežasčių nebuvo didžiausias prancūzų rūpestis:
- Maskvos įsakymu Rytų šalims atmetus Maršalo planą, Europa skilo į dvi dalis; SSRS labai greitai apkaltino Prancūziją ne tik stojimu amerikiečių pusėn, bet ir pabėgėlių ukrainiečių, lenkų ar iš Baltijos šalių priėmimu, kuriuos ši turėjo grąžinti atgal, tačiau Prancūzija dažniausiai atsisakydavo tai daryti prieš jų valią;
- Tais metais Prancūzijos komunistų partija buvo gana plačiai palaikoma dėl to indėlio, kurį SSRS įnešė į sąjungininkų pergalę. Po karo vykusių rinkimų metu ji gavo 27 proc. balsų.
Net kai 1947 metais buvo pašalinti iš vyriausybės, komunistai dar darė nemenką įtaką Prancūzijos politiniam gyvenimui, aršiai kovodami prieš Atlanto aljanso įsteigimą ir prieš Vokietijos priėmimą į Vakarų bloką. Vidaus diskusijos buvo sunkios, todėl nekilo net minčių dėl to, kad reikėtų kelti klausimą dėl situacijos Rytuose.
Tačiau 1951 metų sausį priimtoje Kasacinio teismo Civilinių bylų kolegijos nutartyje dėl situacijos Latvijoje yra sakoma, kad “jokia sutartimi nebuvo konstatuotas šios valstybės, kaip teisių turėtojos, išnykimas”, ir kolegija nusprendė, kad “tol, kol taikos sutartyje nebus numatytas Latvijos likimas, negalima sakyti ir spręsti, jog latviai dabar yra be pilietybės”. Ši nutartis aneksijos nepripažinimo pozicijai, kurios laikėsi Prancūzija, suteikė oficialų pobūdį.
Šiuo šaltojo karo laikotarpiu straipsnių spaudoje ar knygų apie Baltijos šalis buvo labai mažai. Pasirodė kelių knygų, kurias parašė tremtyje esantys Baltijos šalių ministrai, vertimai bei vienas kitas žurnalas, pavyzdžiui, “Rytai ir Vakarai”, kuriems vadovavo tremtyje esantys asmenys, tačiau jų pasiekiama auditorija buvo siaura. Prancūzija praktiškai nežinojo šių šalių, nežinojo, kaip jas vadinti: regionais, valstybėmis ar respublikomis. Beveik niekas ten nenuvykdavo. Diplomatiniai santykiai tarp Prancūzijos IV Respublikos ir SSRS šeštajame dešimtmetyje buvo tokie blogi, kad 1955 m. gegužės 7 d. SSRS denonsavo 1944 metais pasirašytą Draugystės sutartį.
Kai 1958 metais generolas Ch.de Gaulle’is grįžo į valdžią, jis bandė gerinti santykius su SSRS, siekdamas sudaryti atsvarą tai padėčiai, kurią Atlanto sutartyje užėmė anglai ir amerikiečiai. Iš pradžių šie bandymai buvo nesėkmingi. Sovietinė spauda tuo metu jį apkaltino esant stambiosios buržuazijos ir monopolijų atstovu ir – dar blogiau – naudojantis asmenine valdžia – originali kritika iš sovietų vadovų lūpų. Tada vienoje spaudos konferencijų, vykusių 1960 metais, generolas pareiškė, kad “imperija siekia laikyti priespaudoje kai kurias Europos valstybes” ir jas išvardijo: Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Albanija, Estija, Latvija. Lietuva, Prūsija ir Saksonija. Taigi jis sulygino valstybes, kurias visi žinojo esant satelitinėmis, bet oficialiai nepriklausomomis, su trimis Baltijos šalimis. O kad būtų aiškiai suprastas, 1960 m. gruodžio 31 d. pasakytoje savo naujametėje kalboje jis pakartojo: SSRS yra pavergusi gerą dešimtį visiškai jai svetimų valstybių”.
Šiuos žodžius 1963 m. gegužės 31 d. pakartojo Maurice Schumannas, kuris tuomet buvo Prancūzijos nacionalinės asamblėjos Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, kalbėdamas Prancūzijos ir Baltijos šalių asociacijos susirinkime. Jis pasisakė už šių šalių pilietybės pripažinimą bei diplomatinį Baltijos valstybių pripažinimą.
Šie generolo Ch.de Gaulle’io žodžiai supykdė komunistų partiją, tačiau šiai teko nurimti, nes 1960 metais jis pakvietė Nikitą Chruščiovą atvykti į Prancūziją. 1966 metais įvyko ypač sėkminga Ch. de Gaulle’io kelionė į SSRS, kurią jis visą laiką vadino Rusija (išskyrus vieną kartą paskutinę kelionės dieną); ypač sėkminga kelionė, nes tuo metu jis buvo tas žmogus, kuris nepritarė Amerikos politikai Vietname ir kurio dėka Prancūzija išstojo iš NATO. Tačiau šio santykių suartėjimo kaina buvo tam tikra visko, kas sakoma apie SSRS, cenzūra. Taigi apie Baltijos šalis nebebuvo kalbama. Šis santykių suartėjimas įgalino Ch.de Gaulle’į neutralizuoti komunistų pasipriešinimą jo vidaus politikai. 1968 metų gegužę Paryžiuje vykusių neramumų metu komunistų partija pristabdė savo kairuolišką veiklą prieš generolo vyriausybę.
Prezidentas Georgesas Pompidou (1969–1974) siekė būti ištikimu Ch. de Gaulle’io politikos paveldėtoju; jis rūpinosi poreikiu kalbėtis su Maskva ir jo išsaugojimu. Tai buvo vienas svarbiausių golizmo politikos elementų. Šiaip ši politika atrodė kaip “netikras langas”: ja buvo siekiama atkurti pusiausvyrą tarp ryšių su SSRS, kurie neturėjo jokio politinio turinio, tačiau jų ekonominis turinys buvo realus ir reikšmingas. Tai suartėjimo su Jungtinėmis Valstijomis politika, kurią prezidentas rengė ir gynė diskretiškai, nes Prancūzijos inteligentija buvo vis dar tokia pat greita ir girti SSRS “pažangą”, ir kritikuoti Jungtines Valstijas.
Prancūzija sutiko dalyvauti 1973 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje Helsinkyje, kurios surengimo siekė SSRS. Leonidas Brežnevas (1964–1982) ketino suteikti šio renginio dokumentui taikos sutarties vertę ir jam beveik pavyko. Reikėjo nemenko Vakarų valstybių atstovų užsispyrimo, kad į jį būtų įrašyta VIII dalis, kuria remiasi Europos Taryba, dėl teisės į tautų apsisprendimą ir dėl laisvo asmenų bei idėjų judėjimo. Po ilgų diskusijų ir vakariečiams grasinant nutraukti santykius, L.Brežnevas sutiko su šiuo įrašu, nors pirmiausia norėjo, kad šis dokumentas būtų paprasčiausias sandorio įforminimas. Dėl to, kaip parodė vėlesniai įvykiai, jis labai klydo.
Tačiau vakariečiai nebuvo patenkinti, turėdami pasirašyti šį aktą, kuriame buvo skelbiama apie po karo atsiradusių sienų neliečiamumą, ir padarė eilę pranešimų, pasak kurių, šis aktas nebuvo taikos sutartis.
Savo ruožtu prezidentas Valery Giscardas d’Estaingas 1975 m. liepos 31 d., kai vyko oficiali šio akto pasirašymo ceremonija, pareiškė: Be abejo, patys savaime šie dokumentai nesuteikia taikos garantijų… Jie, tarp kita ko, nėra sutartis, ir Prancūzija mano, kad jie nereiškia pripažinimo situacijų, kurių, beje, Prancūzija nebūtų pripažinusi. Ši Prancūzijos prezidento kalbos dalis buvo išbraukta iš TASS’o agentūros ataskaitos.
Daugiau kaip 40-iai valstybių Helsinkio konferencijos baigiamojo akto pasirašymas, nepaisant daugelio nutylėjimų, reiškė L.Brežnevo ir SSRS pergalę. Tačiau ideologinės varžybos tęsėsi ir stiprėjo, greitai prasidėjo nesutarimai dėl Baigiamojo akto interpretacijos. Pirmiausia jie pasireiškė Vilniuje, kur 1976 metais susikūrė Helsinkio Baigiamojo akto taikymo priežiūros grupė, apie kurios susikūrimą 1976 m. gruodžio 1 d. pranešė agentūra Reuter ir Prancūzijos laikraščiai. Jie taip pat pasireiškė 1978 metais Belgrado ir 1981 metais Madrido konferencijų metu, kur buvo pareikšta, jog sovietų valdžia nesilaiko Helsinkio sutarties VIII dalies straipsnių, ir ypač pabrėžta jos arši kova prieš Baltijos šalių patriotų įkurtas Helsinkio sutarties vykdymo priežiūros organizacijas.
Tačiau pastebėta, jog Prancūzijoje V.G. d’Estaingas, kuris teigė esąs ištikimas Baigiamojo akto principams, 1977 metų vasarį atsisakė priimti rusų disidentą Andrejų Amalriką (tą patį, kuris parašė Ar išgyvens SSRS iki 1984-ųjų?; prancūzų kairieji šiam pavadinimui negailėjo ironiškų komentarų), o, praėjus keletui savaičių, 1977 metų birželį, jis pakartojo, kad nenori viešai minėti konkrečių Baigiamojo akto gynėjų teisminio persekiojimo atvejų SSRS, nes, kaip jis sakė, mes nesutiktume, kad į Prancūzijoje vykstančius teisminius procesus būtų kišamasi užsienio diplomatinėmis priemonėmis. Tačiau prezidentas pasirodė atsiliekąs nuo prancūzų viešosios nuomonės, kuri jautriai reagavo į Aleksandro Solženicyno bylą. Kitais metais Užsienio reikalų ministerija pakoregavo Prancūzijos politiką: ministras nusiuntė oficialų protestą prieš kito rusų disidento – Jurijaus Orlovo – nuteisimą Maskvoje, o dar po mėnesio jis vėl reiškė protestą dėl daugelio sovietų teismų, kurių keletas bylų buvo susijusios su Baltijos šalių piliečiais. Tai buvo teismai, kurie, kaip sakė Prezidentas, gali kelti tik didelį susirūpinimą.
Reikia prisiminti, kad 1975–1980 metais Amerika pralaimėjo karą Vietname, tais pačiais metais vyko Angolos įvykiai, kuriuose dalyvavo ir Kuba, tai buvo ir Jimmio Carterio prezidentavimo (iš pirmo žvilgsnio nelabai ryžtingo) metai. Tai buvo tam tikro Amerikos galių susilpnėjimo laikotarpis, ir V.G. d’Estaingas manė, jog atėjo palankus metas vykdyti labiau nepriklausomą politiką.
Štai kodėl, nepaisant įsiveržimo į Afganistaną 1979 metų gruodį, jis atsisakė imtis sankcijų prieš SSRS, o taip pat atsisakė išreikšti aiškią poziciją dėl Prancūzijos dalyvavimo Olimpinėse žaidynėse, nors kai kurios varžybos vyko Talino įlankoje. Ar tai vis dėlto nebuvo netiesioginis aneksijos pripažinimas? V.G. d’Estaingas taip pat atsisakė padėti, kaip jis sakė, “maištininkams” Afganistane; jis nenorėjo vartoti žodžio “pasipriešinimo judėjimas”. Jis gyrė Maskvos “nuosaikumą” Lenkijos įvykių pradžioje 1980-aisiais, ir ypač 1981 metais.
Visa tai todėl, kad Prancūzijoje artėjo Prezidento rinkimai, o V.G. d’Estaingas norėjo pritraukti dalį kairiojo elektorato. Jis manė, jog pasiseks, nes SSRS jam reiškė savo paramą. Likus dviem savaitėms iki rinkimų, Eliziejaus rūmuose vos ne su oficialiu vizitu jį aplankė Sovietų Sąjungos ambasadorius. Maskva nenorėjo jokių Prancūzijos politikos pokyčių ir neslėpė savo palankumo dešiniajai vyriausybei išlaikyti.
Tačiau dialogas su sovietų oficiozais nebebuvo naudingas. Prancūzijos viešoji nuomonė žinojo, kad Kremliaus karšinčiai aršiai persekioja bet kokias disidentizmo apraiškas, kuris įgydavo pačias įvairiausias formas, reiškėsi vis stipriau ir kurio veiksmų, nepaisant teismų ir internavimų, jiems nebepavykdavo kontroliuoti. Prezidentą V.G. d’Estaingą paliko dalis dešiniojo elektorato, jo nepalaikė komunistų elektoratas: jis pralaimėjo rinkimus 1981 metais.
Atėjus į valdžią prezidentui F.Mitterandui, tonas pasikeitė. Naujasis prezidentas neprivalėjo flirtuoti su SSRS, kad parodytų esąs kairysis. Jis ir taip juo buvo. F.Mitterandas nebijojo komunistų partijos, nes ši buvo “įkalinta” jo vyriausybėje. Taigi valdžioje buvusi Socialistų partija, kritikuodama karą Afganistane, galėjo pabrėžti žmogaus teisių gynybos reikalus, tuo vėl suteikiant vertę VIII Baigiamojo akto straipsniui, kurį SSRS, vadovaujant visiems trims generaliniams sekretoriams – L.Brežnevui, J.Andropovui ir K.Černenkai, – atkakliai užmiršdavo. Kiekviena tarptautinė konferencija tapdavo tikru kurčiųjų dialogu, nes SSRS nuolat pabrėždavo tuos straipsnius, kuriuose įtvirtinamas status quo, o Prancūzija minėdavo straipsnius, susijusius su asmenų ir idėjų judėjimu.
SSRS priekaištavo Prancūzijos prezidentui F.Mitterandui dėl to, kad šis atsisakė Ch.de Gaulle'io vykdytos sutarimo, įtampos mažinimo ir bendradarbiavimo politikos. Prancūzija iš tiesų konflikto dėl kovinių raketų metu (1983–1984) palaikė JAV poziciją. Tačiau ypač svarbu buvo tai, kad Helsinkio akto paramos grupių persekiojimo politika tapo vis geriau žinoma viešajai nuomonei. O ši puikiai suprato, kad Prancūzijos vyriausybė nenori už Baltijos respublikų reikalą kovoti kaip už savo. Iš tiesų vadinamaisiais stagnacijos metais Europoje įsigalėjo kažkoks “minkštas” konsensusas, pavadintas “taikiu sambūviu”, kuris pasireiškė tuo, kad vyriausybės pasikeisdavo diplomatinėmis notomis, kartais net viešai apsišaudydavo žodžiais, tačiau toliau eiti nenorėta. SSRS atkakliai reikalavo nusiginklavimo, nes suprato, jog nepajėgs išlaikyti ginklavimosi varžybų tempo, kurio laikėsi prezidentas R.Reaganas, vykstant vadinamiesiems “žvaigždžių karams”, o Prancūzija savo oficialiuose atsakymuose bei užsienio reikalų ministro kalbose nuolat pabrėždavo laisvą asmenų ir idėjų judėjimą. Įsigalėjo tam tikra ritualinė dvikova, lyg abi pusės būtų norėjusios, kad tokia padėtis tęstųsi.
Tačiau tuo metu daug svarbių pasikeitimų įvyko Baltijos šalyse, kur žmonės ėmė suvokti, jog jų šalies regionus užplūsta sovietų imigrantai. Šis antplūdis kėlė pavojų pačiam šių šalių tautų išlikimui, ypač Latvijoje ir Estijoje. Be to, bent viena teigiama Helsinkio akto pasekmė buvo ta, kad buvo nutraukti radijo laidų trukdžiai. SSRS draudžiami kūriniai jau buvo skaitomi visame pasaulyje. Užsienio radijo stočių pagalba jie buvo išplatinti beveik visomis imperijos kalbomis. Pavyzdžiui, “Daktaras Živago” vyresnio amžiaus Baltijos šalių žmonėms priminė tuos metus, kai jų šalys krauju iš bolševikų atsikovojo laisvę, arba “Gulago archipelagas”, kuriame kančias patyrė tiek daug Baltijos šalių žmonių – ši knyga negalėjo jų nesukrėsti.
Priminsime, kad dėl nuolatinių propagandinių kalbų ir nepajudinamų sovietinių ritualų šis režimas buvo tapęs pajuokos ir paniekos objektu, todėl nepritarimo jam gaidos visame pasaulyje buvo sutinkamos ypač palankiai. Tai rodo, kad Helsinkio reikalavimai dėl laisvo idėjų judėjimo pasiekė savo tikslą.
Michailo Gorbačiovo atėjimas į valdžią atskleidė pasauliui tikrąją SSRS padėtį. Naujojo generalinio sekretoriaus jaunas amžius, jo tonas, mąstymo atvirumas sužavėjo minias, o ypač Prancūzijos gyventojus ir vadovus, nepaisant jų nepasitikėjimo viskuo, kas buvo iš SSRS. M.Gorbačiovas darbais turėjo įrodyti, jog nori pakeisti tarptautinių santykių dvasią ir todėl pasiūlyti problemų, nuo 8-ojo dešimtmečio nuodijusių Rytų ir Vakarų santykius, sprendimą: tai buvo raketų klausimas ir Afganistanas. Pirmasis jų buvo išspręstas 1987 metais pasirašius sutartį dėl branduolinių strateginių pajėgų panaikinimo, o sovietų armija buvo išvesta iš Afganistano 1988 m. balandžio 15 d.
Net nelaukiant šių sprendimų, viskas rodė, jog SSRS daug kas keičiasi, pradedant paties vadovo tonu, kuris, priešingai nei pirmtakai, nekartodavo tų begalinių „štampų“, kuriais niekas netikėjo, o pasisakė už “naują mąstymo būdą”, kalbėjo apie “pertvarką” ir “viešumą”. Visi džiaugėsi pagaliau girdėdami sovietų vadovą kalbant aiškiai. Tiesa, M.Gorbačiovas greitai pastebėjo, jog atidarė Pandoros skrynią ir kad daugelio įvykių nebepajėgia kontroliuoti. Pavyzdžiui, naujų partijų atsiradimo Baltijos šalyse, atviro Kremliaus sprendimo ginčijimo, nuolatinių reikalavimų sužinoti 1939 metų Molotovo-Ribentropo sutarties nuostatas.
Visa tai atidžiai sekė Prancūzijos spauda, kuri tikėjo, ar norėjo tikėti tuo, jog SSRS pasikeis ir taps rinkos ekonomikos šalimi šalininke, nes buvo susikūrę keletas “nepriklausomų kooperatyvų”. M.Gorbačiovas buvo daug populiaresnis Europoje ir Prancūzijoje nei SSRS.
Prancūzijos vadovai, tiesą sakant, buvo apimti dvejopų jausmų: didžiulės nuostabos ir baimės. Didžiulės nuostabos, dėl to, kad po tiek politinio stabilumo metų, matydami iš vidaus griūvant ne tik socialistinį bloką, kurį žinojo esant sueižėjusį, bet kuris dar, atrodė, galėjo išlaikyti bent iki Berlyno sienos griuvimo; taip pat matydami griūvant valstybę, kuri dar prieš keletą metų atrodė ne tik esanti stipri, bet ir kėlė tikrą baimę pasauliui. Ir galiausiai baimė, kad po sovietinio režimo žlugimo Europos rytuose neatsirastų tuštuma, kur viskas gali įvykti.
Prancūzijos prezidentas negalėjo nesidžiaugti tokiu įvykių vystymusi, tačiau norėjo, kad jis nebūtų pernelyg staigus; jis nelabai suvokė, ko siekė nacionaliniai judėjimai; jo manymu, nereikėjo, kad atskirų šalių nekantrumas sukeltų Maskvos reakciją, kad “perestroikos” drumstėjai paskatintų Sovietų Sąjungos vadovus griebtis tų metodų, kurių šiurpinantis efektyvumas prieš keletą dešimtmečių buvo pademonstruotas Budapešte ir Prahoje. Reikėjo palikti laiko skaidymuisi ir nesikišti.
Štai kodėl Prancūzijos atsakymai į paramos prašymą, kurį Lietuva pateikė, kai 1989 metais SSRS surengė jai naftos blokadą, buvo atsargūs, netgi bailūs. Lygiai taip, kaip ir Prancūzijos paklusimas sovietų atsisakymui leisti Baltijos šalių delegacijoms dalyvauti 1990 metais Paryžiaus konferencijoje, kur turėjo būti paskelbta šaltojo karo pabaiga (tuomet kai kas Baltijos šalių atstovus pavadino “trukdytojais”). Lygiai taip, kaip ir bendras 1991 metų gegužės Prancūzijos prezidento ir Vokietijos kanclerio Kohlio bendras pranešimas, kuriuo Lietuvos prašoma pristabdyti su nepriklausomybės paskelbimu susijusius sprendimus; tai buvo padaryta gegužės 4 dieną. Šis pareiškimas („jau buvote 50 metų okupuoti, galite palaukti dar keletą savaičių“), nepridėjo taškų Prancūzijos prezidentui. Kaip ir pernelyg ankstyvi sveikinimai rugpjūčio 19-osios pučo vykdytojams, kuriuos jis nusiuntė nespėjęs suvokti, kad pirmiausia jie siekė atkurti jei ne stalininę, tai bent brežnevinę tvarką.
Praėjus keletui dienų po pučo, Prancūzijos vadovai, būdami geriau informuoti apie tikrąją padėtį Baltijos šalyse, suvokė, kad šių šalių problema nebėra SSRS “vidaus reikalas”, kaip vaizdavo maną dar prieš keletą savaičių. Atsikratę baimės destabilizuoti SSRS prezidento padėtį ir jausdami vėją imant pūsti iš kitur, jie šoko gelbėti pergalę ir pripažino visų trijų Baltijos šalių nepriklausomybę, nepaisydami M.Gorbačiovo prieštaravimų, kurio manymu, šis pripažinimas buvo pernelyg ankstyvas, nes Baltijos šalys “nesilaikė išstojimo procedūros”, kurią numatė sovietų konstitucija. Į šiuos prieštaravimus niekas nekreipė dėmesio.
Po kelių dienų užsienio reikalų ministras Rolandas Dumas šiek tiek atkūrė pasitikėjimą Prancūzija, nuvykdamas labai pozityviai įvertinto vizito į visas tris Baltijos šalis ir paskelbdamas apie neatidėliotiną diplomatinių santykių, nutrauktų 1940 metais, atkūrimą.

Prof. Francois de Labriolle
Prancūzijos nacionalinis Rytų civilizacijos ir kalbų institutas

© 2003"XXI amžius"