Narystė Europos Sąjungoje tampa vis labiau apčiuopiama

Lietuviai rengiasi gyventi Europos Sąjungoje. Tokią išvadą buvo galima padaryti po Seimo informacijos centre įvykusios vaizdo konferencijos, kuri sujungė keturis didžiausius Lietuvos miestus. Sausio 13 dieną Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose susirinkę Europos ateities Lietuvos forumo, Jaunimo konvento, Europos judėjimo, akademinės visuomenės bei nevyriausybinių organizacijų atstovai itin aktyviai domėjosi būsimąja Lietuvos naryste Europos Sąjungoje. Konferencijoje išryškėjo ir gana aiški tendencija – brandesnio amžiaus piliečius domina konstituciniai, vertybiniai, teisiniai narystės aspektai, jaunimui gi rūpi praktiški dalykai – ar ES bus pripažįstami jų mokslo diplomai, kokios galimybės įsidarbinti ES institucijose, ar mūsų valdžia stengsis išlaikyti kvalifikuotus darbuotojus Lietuvoje. Į forumo dalyvių klausimus vaizdo konferencijoje atsakinėjo aukšti svečiai iš ES - Europos Parlamento vicepirmininkas ir Konvento dėl Europos Sąjungos ateities narys Guido Podesta, Europos Parlamento narys, Lietuvos ir Europos Sąjungos Jungtinio parlamentinio komiteto pirmininkas Gordonas Adamas, Vokietijos Bundestago Europos reikalų komiteto ir Konvento narys Jurgenas Meyeris. Jiems talkino mūsiškiai Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Vytenis Povilas Andriukaitis, Užsienio reikalų ministerijos sekretorius Rytis Martikonis bei Europos komiteto prie LRV generalinis direktorius Petras Auštrevičius.

Prancūzijos politika Baltijos valstybių atžvilgiu: nuo Ch. de Gaulle'io iki F.Mitterando

Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje politikai, istorikai ir užsienio svečiai apžvelgė Baltijos šalių kelią į laisvę

Minint 20-ąsias Europos Parlamento balsavimo, kuriuo 1983 metais buvo pareikšta parama Baltijos šalių nepriklausomybės siekiui, metines, norėčiau priminti, kokios politikos šių šalių atžvilgiu laikėsi beveik pusšimtį metų viena kitą keitusios Prancūzijos vyriausybės: nuo generolo Ch.de Gaulle’io iki prezidento Francois Mitterando.
Pirmiausia – keletas žodžių apie prieškario laikotarpį: tuomet su šiomis trimis, ką tik nepriklausomybę atgavusiomis šalimis Prancūzija palaikė nors ir nelabai šiltus, bet normalius diplomatinius bei gana glaudžius kultūrinius ryšius.
1944 metais situacija pasikeitė. Nepaisant 1941 metais Atlanto chartijoje numatytų principų, triumfavo Jaltos politika, kuri, nors joje atskirai ir neužsimenama apie Baltijos valstybes, įtvirtino 1939 metų Ribentropo – Molotovo sutartį.

Pereinamojo kiemo variantas

Vienas aršiausių Sovietų Sąjungos atkūrimo šauklių, bene didžiausias Rusijoje Baltijos valstybių nepriklausomybės priešas ir garsiųjų „bolševikų revoliucijos akušerių“ latvių šaulių palikuonis Valstybės Dūmos deputatas Viktoras Alksnis pateikė pretenzijas Baltijos šalims - sumokėti Rusijai nei daugiau, nei mažiau, o 80 milijardų dolerių už sovietinės okupacijos metais sukurtą turtą. V.Alksnis nori, kad Lietuva sumokėtų penkis milijardus dolerių už Zoknių aerodromą, o už Klaipėdos jūrų perkėlą - du milijardus dolerių. Tai nieko nuostabaus. Rusijos Dūmoje gana dažnai gimsta panašūs projektai. Čia V.Alksnį netgi lenkia V.Žirinovskis, reikalaudamas Klaipėdos ir Vilniaus kraštų. Pats V.Alksnis šiomis dienomis dar kartą patvirtino, jog Klaipėda ir jos kraštas, anksčiau ar vėliau, priklausys Rusijai. Ir tam nereikės laukti kokio nors pereinamojo laikotarpio ar derybų nei su Lietuva, nei su ES. Tokios pretenzijos keliamos, matyt, todėl, kad Lietuvos pareigūnų reakcija į jas beveik „nulinė“. Atrodo, tarsi taip ir reikia. Matydama tokią dabartinės Lietuvos politiką, jausdama, kad premjeras A.Brazauskas daugiau nei palankus Kremliui ir sutinkantis su viskuo, apie ką Maskvai tereikia užsiminti tik pusę žodžio. Juk visai neseniai buvo žadėta, kad nuo 2003 metų sausio 1-osios Lietuva turėjo pradėti kontroliuoti asmenis, kertančius Lietuvos ir Rusijos sieną. Nieko panašaus neįvyko. Rusai važiuoja per Lietuvos teritoriją, geriausiu atveju pateikdami vairuotojo, studento pažymėjimą ar panašius dokumentus. O vaikams iki keturiolikos metų pakanka gimimo liudijimo, kuriame nėra vietos nuotraukai. Tad, esant dabartinei technikai, tokių dokumentų gali prisigaminti kiek nori.

Vilnijos horizonto spalvos

Lietuvos kraštų savitumas – pats žaviausias etninis bruožas, ataidintis iš seniausių istorinių epochų. Tiesa, jos daugeliu atveju pažymėtos užgrobimais ir netektimis. Šito Vilnijos kraštui teko patirti su kaupu. O Lietuvos sostinė, ne kartą plėšta ir naikinta, deginta ir šaudyta, vis dėlto ištvėrė nuožmių laikų gausmą ir atsiskleidė savo kilniais darbais ir siekiais. Aukštumų ir kalvelių žemė, smėlynų kauburiais nupilta, pušelių šilojais apipinta, debesų marškomis priglobta, vis po aukštuoju dangumi, prie amžinai judrios horizonto juostos. O sraunioji Neris lyg smilga žemuoges suveria kaimus ir vienkiemius, miestelius ir miestus. Tai didžioji Vilnijos kraujagyslė, upių motinėlė, anot garsiojo poeto Adomo Mickevičiaus.
Seniai nuslinko ledynai ir išsidangino Smurgainių meškos, seniai nužvangėjo prancūzų, švedų ir vokiečių kalavijai bei alebardos, nebepykši lenkų šautuvai ir rusų granatos nebesproginėja. Įsitvyrojusi ramybė guodžia žmones, vis nemačiom pažvelgiančius į aukščiausiąjį Lietuvos tašką – Juozapinės kalną. Ana ten, Žeimena toliau, skaidriaakė, o čia pat pavilniais, papieviais ir pagojais išsivingiuoja lanku ir tiesėmis Vilnelė, skaisčiaakė jaunylė didupės dukraitė. Apie Vilnių maža dainas dainuoti, jam reikia himnus giedoti, giesmes kurti, odes rašyti, maršus groti. Lietuviškėja kaskart šis internacionalus miestas, švarėja jo gatvės ir skersgatviai, skaistėja namų fasadai.

Rinkimų išvados, arba Nebaikime spėlioti

Rinkimų rezultatus jau žinome, bet dar turime apie juos ir ką kalbėti, ir ką produktyviai spėlioti. Tad pradėsime ir pagalvosime: kam reikalingas R.Paksas ir kas jį stūmė, kieno milijonai nukrito ant Lietuvos galvos?
Dažnai sakoma, kad Lietuvoje veikė Rusijos milijonai, kad vyko rinkimų kampanija, ir kad tai gali reikšti mūsų ėjimo į Europos struktūras, į NATO stabdymą.
Taip būti galėtų, bet gal ir nebus: šitą jie seniai galėjo padaryti ir su buvusiais vadais – jų jau pakankamai daug buvo išrinktų – prorusiškų ir pavaldžių. Turėjome net visą piramidę ir ne vieną piramidžiukę, o vis einame į NATO, todėl tikriausiai – ne tas. Tikriau – turime į ten eiti atitinkamai apdoroti: nešti su savimi Aziją ir pagal ją perdirbinėti Europą. Tai ir pasitikrinama laikas nuo laiko, ar tam uždaviniui esame tinkami. Atitinkami vadai įsūdomi. Tinkamos nuotaikos sukurstomos ir negailima tam pinigų, nes mafijai tikriausiai jų nereikia gailėtis – jų pakankamai turi, kad tik būtų kur išplauti.
Tad jeigu buvo tik eksperimentas, savo galimybių pasitikrinimas masiškai smegenis valdyti, jų naudai išloštas, tai jie dabar patenkinti ir laimingi, bus sušvelnėję ir labai daug blogo nedarys. Gyvenimo pablogėjimo nepajusime. Gal ir lietuvybė nebus labiau draudžiama negu ligi šiolei, nes mūsų valdovai pergale bus apsnūdę ir laimingi.
O jeigu čia ne pabandymas, o pats veiksmas ar kuris nors iš lemtingųjų veiksmų, tada gali prasidėti persekiojimas. Nepakanta visokiam patriotizmui. Aišku, ir religingumui, jeigu religija nebus pavaldi “carui”. Sumažės savarankiškumas, ir jau negalėsime glausti, tarkim, čečėnų pabėgėlių ar turėti Čečėnijos atstovybės. Įvairų laipsnį gali pasiekti persekiojimas už patriotizmą ir tautiškumą, o gali tęstis tik toks, koks buvo iki šiolei – tik patyčios ir svetimybių kūrimas. Kūrimas, o ne propagavimas, nes tai, kas nepadoraus mums grūdama, yra pasaulyje surankioti marginaliniai reiškiniai, o ne tikras to pasaulio vaizdas.

Dėl keistų žaidimų Rusijos Dūmoje

Pareiškimas

Ne pirmą kartą ekstremistiški Rusijos Valstybės Dūmos deputatai siūlo kelti Lietuvai teritorinius reikalavimus. Dabar tai reikštų Rusijos atsimetimą nuo Briuselio deklaracijos nuostatų, kaip techniškai spręstini Kaliningrado tranzito reikalai, bei Rusijos konfliktą su kita pasirašiusia puse - Europos Sąjunga. Gal būtų tikimasi sukelti dar ir trišalį teritorinį ginčą, tačiau jame Europos Sąjunga būtų Lietuvos pusėje. Toks imituojamas Dūmos radikalų blaškymasis, žinoma, neturėtų skatinti jokio Lietuvos politikų blaškymosi.
Pagal Rusijos ir Lietuvos tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartį (ji pasirašyta Maskvoje 1991 07 29, o ratifikaciniais raštais apsikeista Vilniuje 1992 05 04) Rusija pripažino nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaip Lietuva pati apsibrėžė Kovo 11-osios aktais, tai yra, su dabartinėmis sienomis. Ši tarpvalstybinė sutartis yra galiojantis tarptautinės teisės dokumentas, tad bet kurios kalbos Maskvoje apie sienas ir teritorijas Lietuvos atžvilgiu - nerimtos ir teisiškai bevertės. Kitas dalykas, kad jomis norima provokuoti nervų karą, griauti pasitikėjimą Rusija kaip europinių reikalų partnere. Išrinktajam Prezidentui Lietuvoje būtų duodama proga parodyti, kam jis neskolingas.

Ar įvyks posūkis į naująją civilizaciją?

Dar nespėjus ištuštinti šampano butelių, keliant tostus už naujuosius 2003 metus, pasigirdo nerimastingų balsų apie šiais metais pasaulio laukiančius naujus išbandymus. O kad tų išbandymų bus - niekas neabejoja. Jau dabar aišku, jog didžiausios problemos bus susijusios su Iraku ir stalinistine Šiaurės Korėja, kurios neprognozuojamas „išmintingasis tėvas ir mokytojas“ Kin Čen Ir-nas atvirai grasina visame pasaulyje sukelti branduolinį pragarą. Dar daugiau, Pchenjano režimas kategoriškai atmeta Jungtinių Valstijų raginimą, kad Šiaurės Korėja atsisakytų savo branduolinės programos. Prieš Naujuosius metus JAV gynybos sekretorius D.Ramsfeldas nedviprasmiškai užsiminė, kad, Bagdadui ir Pchenjanui neatsisakius masinio naikinimo ginklų, JAV parodys savo galią vienu metu kovoti ir nugalėti dviem frontais, tai yra ir su Iraku, ir su Šiaurės Korėja. Akivaizdu, kad Pchenjano stalinistinis režimas ir nusprendė pradėti eskalaciją provokuojant Jungtines Valstijas tikėdamasis, kad Vašingtono administracija nesiryš imtis veiksmingesnių priemonių prieš Šiaurės Korėją. Kitas dalykas, ar tapusios vienintele supervalstybe pasaulyje Jungtinės Valstijos kovoje su tarptautiniu terorizmu nesusidurs su labai nelengvomis jų pačių problemomis. Pirmiausia ekonominėmis. Tuo labiau kad JAV paskelbto žygio prieš terorizmą iš esmės ženkliai neremia JAV sąjungininkai ne tik arabų pasaulyje, bet ir Europoje bei NATO.