Vilnijos horizonto spalvos
Lietuvos kraštų savitumas pats
žaviausias etninis bruožas, ataidintis iš seniausių istorinių
epochų. Tiesa, jos daugeliu atveju pažymėtos užgrobimais ir netektimis.
Šito Vilnijos kraštui teko patirti su kaupu. O Lietuvos sostinė,
ne kartą plėšta ir naikinta, deginta ir šaudyta, vis dėlto ištvėrė
nuožmių laikų gausmą ir atsiskleidė savo kilniais darbais ir siekiais.
Aukštumų ir kalvelių žemė, smėlynų kauburiais nupilta, pušelių
šilojais apipinta, debesų marškomis priglobta, vis po aukštuoju
dangumi, prie amžinai judrios horizonto juostos. O sraunioji Neris
lyg smilga žemuoges suveria kaimus ir vienkiemius, miestelius
ir miestus. Tai didžioji Vilnijos kraujagyslė, upių motinėlė,
anot garsiojo poeto Adomo Mickevičiaus.
Seniai nuslinko ledynai ir išsidangino Smurgainių meškos, seniai
nužvangėjo prancūzų, švedų ir vokiečių kalavijai bei alebardos,
nebepykši lenkų šautuvai ir rusų granatos nebesproginėja. Įsitvyrojusi
ramybė guodžia žmones, vis nemačiom pažvelgiančius į aukščiausiąjį
Lietuvos tašką Juozapinės kalną. Ana ten, Žeimena toliau, skaidriaakė,
o čia pat pavilniais, papieviais ir pagojais išsivingiuoja lanku
ir tiesėmis Vilnelė, skaisčiaakė jaunylė didupės dukraitė. Apie
Vilnių maža dainas dainuoti, jam reikia himnus giedoti, giesmes
kurti, odes rašyti, maršus groti. Lietuviškėja kaskart šis internacionalus
miestas, švarėja jo gatvės ir skersgatviai, skaistėja namų fasadai.
Pilnatis nužeria ežerokšnio mėlį, o žemdirbio plati sėtuvė spėriai
beria dirvon rugį, kad dosnia sauja būtų paseikėtas vasaros derlius.
Bereikia užsukti į turgų ar mugę, kad išgirstumei daugiakalbystės
šurmulį, bereikia stabtelėti Kaziuko mugėje Vilniaus mieste, kad
nuskaistėtų akys, išvydusios verbų šviesybes, žalojų grožybes.
Nuo Trakų pilies ramybės iki Švenčionijos gatvinių kaimų, nuo
Giedraičių memorialinių vietų iki Dieveniškių įkilpos vis Vilnijos
duondavių žemė, priemiestiniai sodnai ir sodneliai, pamiškių sodybos,
žiemoms palikdamos kiškių džiaugsmą ir strazdų patarškas. Čia
dirbama kaip ir kitur, gyvenama taip, kaip ir kaimynuose. Tiesa,
Vilnijos žemė niekados neužaugina derlių kaip Suvalkijoje, bet
gamtovaizdžių grožio gali pavydėti daugelis šalies lygumų regionų.
Tenka pastebėti, kad šio krašto taip neišraižė melioracijos grioviai,
nes aukštumose tai daryti nelengva ir nebūtina. Tautų maišymasis,
kalbų sueitys paliko keistoką etninį pėdsaką, iki šiolei mažai
tyrinėtą. Svetimtaučiai, aišku, nesulietuvėjo, o vietiniai gyventojai
nejučiomis taikosi prie naujosios tvarkos nešėjų. Todėl šis regionas
neišaugino didžių meno, mokslo žmonių taip kaip ir žemė negali
atseikėti trisdešimtojo grūdo. O sodams, daržams, žvejonei, medžioklei
čia sąlygos yra kuo nuogeriausios. Ir tikėtina, kad turizmas ilgainiui
šiuose rajonuose išsiskleis plačiais komerciniais mastais, lankytinomis
vietomis. Šiandien čia vietiniai tautiniai konfliktai sprendžiami
subtiliau ir taktiškiau. Galbūt didžiausias žmonių rūpestis
materialūs nepritekliai, nedarbo baubas, bet lietuviškai kalbančiųjų
ir tautiškai mąstančiųjų atsiranda vis daugiau ir daugiau.
Dar norisi pasižvalgyti po sodybėles, priemiestėnų vilas, vis
švarėjančius miestelius ir susitikti verslingiau galvojantį ūkininką.
Toli pagarsėjo Riešės žirgynas, turistai suranda Kenos hidrografinį
draustinį, noriai lankoma apvalaina Dūkštų bažnytėlė.
Visas pasaulis prieš dešimtmetį girdėjo apie Medininkų tragediją,
o vietos pilis laikui bėgant turbūt įgis naują pavidalą ir išorinę
išvaizdą. Kyviškėse šiltadieniais dangun pakyla sklandytuvai,
o Arvydų ir Sudervės miškuose iki soties prisigrybaujama. Pasidairykime
ir tolėliau
Svaigus senasis plentas nešasi Molėtų linkui, tiktai
Švenčionijos miškuose nesunku pasiklysti. Mera, Žeimena, Luknelė,
Dubinga ir Mėžia nusišviečia savo negausių vandenų properšomis,
o Trakų ežerynuose baidarėmis galima siausti iki pat soties.
Iki Elektrėnų dar toloka, pirmiausia tenka apžiūrėti Vievio geologijos
muziejų, pasidairyti po Lentvario dvarvietės alėjas ir ilgėliau
pavaikštinėti po garsiąją niūrią Rūdninkų girią, kur dar tiek
daug pokario partizanų atminties ženklų. Verknė vakarais paverkia,
kol apglėbia kitus aupynus. Rūdiškės, Semeliškės, Kariotiškės,
Vaickūniškės rodo šių vietų pavadinimų sanderniškumą, tartum prisikelia
Nalšios praeities gentainiai.
Švenčionėlių, Maišiagalos, Kernavės, Lentvario kultūrininkai vis
nepamiršta savos žemės švenčia miestelių jubiliejus, bendrauja
su kraštiečiais, renka ir folkloro ansambliuose pasinaudoja tos
vietovės medžiaga. Dėmesingas Vilnijai Vilniaus miesto Rytų Lietuvos
kultūrinės veiklos centras. Jis rengia koncertus, išvykas ir susitikimus
su rajonų kultūros centrų šviesuomene. Vasaromis turistus vis
traukia Lakajos upelė, Žalieji ežerai, Galvės bangos, Dubingių
landšaftinis draustinis, Alionių spanguolynas ar Kernavės piliakalniai.
Užkopi ant jų ir atsiveria buvusios Lietuvos sostapilė su archeologinių
kasinėjimų radiniais, ąžuolynų pavėsiais, kalnų ir klonių linijomis,
Neries panorama. Keturi piliakalniai tikri praeities kovų liudytojai,
prosenelių supilti, priešų grobti, krivių apdainuoti, legendomis
paėję.
Iš tolių matyti Trakų pilies raudonieji bokštai, o donžonas, pats
aukščiausias, vos nesiekia žemųjų debesų keterų. Šoktellek dar
dvidešimtį kilometrų su trupučiu ir būsi svarbiausioje šalies
širdyje Vilniuje. Tai miestų miestas, kurio vos ne kiekviena
gatvė istorijos palikimas, o senieji pastatai kultūros paminklai.
Ryškiomis raidėmis įrašyti kunigaikščių žygiai ir karių žygdarbiai,
miestelėnų darbai ir prekeivių aikštelių šurmulys. Mokslo, meno,
kultūros, politikos ir visuomenės brandos centras ilgokai buvo
rusų carizmo ir lenkų šlėktizmo engtas, niekintas ir tryptas.
Nyko miesto kūnas, bet vis stiprėjo dvasia, kuri prasiveržė iš
studentų auditorijos, iš Katedros kolonų, poezijos posmų, Dainų
švenčių aidesio, iš žiniasklaidos patirties. Vos rytmečiais šokteli
saulė iš už Antakalnio šilų, kai nusišviečia baroko bažnyčių bokštai
ir varpinės.
Suspindi vis gyvybingesnė Užupio aura, blyksteli Žirmūnų, Lazdynų
blokai, tikri miesto miegamieji, kur mažoka žalumos, o labai daug
mašinų triukšmo. Ir tiktai Senamiestis ilgesingai laukia turisto,
viešnagėtojo ir keliautojo, svetimšalio politiko ar meno žmogaus,
garsaus pasaulio muzikanto. Eiti per šį senąjį miestą, UNESCO
globotinį, tai eiti į vilniečio širdį, į tautos šventovę. O sustoti
prie Arkikatedros tai medituoti savo išmintį, istorinę patirtį,
grožio skvarbą. Iš visų pusių žvelgia galerijų langai, didieji
teatrų kulisai, spalvingos sienos su grafitų įrašais ir memorialinių
lentelių tekstais. Čia gyveno
Taip, čia praėjo kartų kartos su
etnine savastimi ir didžiais kasdienos darbais. Laikas nesustojo,
bet įamžino žmonių, miesto gimtainių, būvį. Priešai išsinešdino,
liko muziejų ekspozicijos, bibliotekų turtai, archyvų saugyklos.
Daug skaitančiųjų Vilniaus knygą, bet dar per mažai toje knygoje
paliekančių savo autografą, savo gerąjį palinkėjimą sostapilei.
Išeikime ar išskriskime iš brangiosios sostinės į pakraštėlius,
į apskrities laukus, į ūkininko dirvas. Ten tikroji Vilnija, savaimingas
priekalnių plotas, tuteišių gimtavietės, nuo didmiesčio gausmo
pabėgęs didokas Lietuvos Pietryčių regionas. Netoliese Baltarusijos
miškynai, žengtelėk tolėliau netrukus atsivers dzūkų pušynėliai
ir grybienojai, o įšiaurėn pašokęs išvysi garsųjį pirčių kraštą
ir ežerų pasaulį. Prie jo glaudžiasi Širvintos ir Švenčionys,
o Šalčininkų ir Trakų rajonai tai mišriakalbiai žmonės, lietuvių,
rusų, lenkų ir gudų kalbų suklotinė, visokiausių papročių simbiozė.
Nors žemelės nelabai derlios, bet ūkininkų jau kimbama į smėlį.
Su grikiais, lubinais, rapsais, avižomis ir plačiomis sukultūrintomis
pievomis ir ganyklomis.
Šalčia ir Visinčia nušvokščia ten, kur Merkio kraštas, ten, kur
Tabariškių, Turgelių, Jašiūnų ir Baltosios Vokės vietos. Vos tiktai
išgirstame Jašiūnų vardą, tuojau pat prisimename, jog vietos dvaro
sodybos kapinėse palaidoti Jonas ir Mykolas Balinskiai (psichiatras
ir istorikas) bei astronomas, matematikas, filosofas Jonas Sniadeckis,
garsiojo Adomo Mickevičiaus dėstytojas. Aštuoni piliakalniai,
kuriuos verta aplankyti, Poškonių ir Rimašių gatviniai rėžiniai
kaimai turėtų sudominti keliautojus. Šalčininkų dvaro rūmai pastatyti
XIX a. pabaigoje, garsėjo Eišiškių bažnyčia savo dailės paminklais,
rymo šventieji paveikslai Rūdninkų, Norviliškių ir Dieveniškių
šventovėse. 1863 metų sukilimo vietos prie Rūdninkų tai vis
Šalčios žemės gražmenos, meno turtai ir saugomos praeities relikvijos.
O Rūdninkų girios vėsa visuomet nebus vėlu pasidžiaugti. Ir vasaros
karštymečiais, ir per geltonąjį spalio lapų kritimą.
Viso pasaulio didžiūnai, meno ir mokslo veikėjai, atvykę Lietuvon,
būtinai kviečiami aplankyti garsiąją Trakų pilį. Tai vienintelė
Europos pilis, pastatyta ežero saloje. Ji laiku ir mokamai atstatyta,
sutvirtinta ir vis dar plečiama. Vieni Trakuose susižavi karaimų
kalba ir jų buitimi, dainomis ir papročiais, kiti stabteli prie
aukšto koplytstulpio, vienu didingiausių šiose vietose, treti
susidomi Galvės ežero spalvomis ar panorsta pairkluoti sportine
baidare. Apie Rykantus rašė Levas Tolstojus epopėjoje Karas ir
taika, o dailininkas Alfredas Riomeris palaidotas Trakų bažnyčios
rūsyje, asmeninėje kriptoje. Vos ne kiekviena Trakų rajono bažnyčia
yra vertingas architektūros statinys. Inklėriškių miške kovai
rengėsi sukilėliai, Semeliškių ir Onuškio miesteliai mena gilią
senovę, urbanistai vertina šių miestelių aikščių struktūrą, išlaikiusią
unikalius bruožus.
Turbūt nedaug yra vilniečių, labai gerai pažįstančių Vilniaus
rajoną. Patogiais automobiliais prašvilpia pro Bareikiškių kaimo
namą, kuriame 1853-1860 metais gyveno ir kūrė poetas romantikas
Vladislovas Kondrotavičius-Sirokomlė. Gaila, kad jo garsiosios
poemos Margiris niekas nesiryžta išversti į lietuvių kalbą naujai,
nes senasis, vertimas paseno.
Ar jau aplankyta geologo Juozo Lukoševičiaus gimtoji sodyba, ar
jau atsigerta iš Skališkių šaltinio? Bet, matyt, kiekvienas bus
sustabdęs žirgus ir aplankęs A.Mickevičiaus lankytas vietas Aukštadvaryje.
Akį pavilioja didžiulis Karmazinų pilkapynas. Vos nepamiršome
nukakti į Keturiasdešimties Totorių kaimo kapinių mečetę, statytą
XIX amžiuje.
Sugrįžus į dabartį reikėtų pasidžiaugti rajono literatų mėgėjų
darbais, pabūti kultūros centruose. O Trakai turi netgi Karališkąjį
mėgėjų teatrą, pagarsėjusį tarptautiniuose vaidybos festivaliuose.
Gal nesupyks švenčioniškiai, kad jiems beveik nebeliko vietos
tada, kai kalbėjome apie Rytų Lietuvą, bet dabar tenka pasidairyti
po Žeimeniją. Tenka priminti, kad rajone saugomi net devyni draustiniai
spanguolynai. Tai retesnės augmenijos žemė, o Lazdinių-Adutiškio
folkloro ansamblis išgarsėjo visoje Lietuvoje. Nuo Padubingio
iki Svirkų dešimtys kilometrų tiesiasi girokšniai, stūkso piliakalniai,
kyla Kretuonių, Sudotų pilkapynai, Ragaučiznos stogastulpis, pastatytas
1901 metais Švenčionyse saugomas lietuvių gimnazijos namas (lenkai
mokyklą uždarė 1937 m.), nes dvylika metų iš šio lietuviškumo
židinio sklido pažangios tautinės idėjos. Kaltanėnų kapinėse palaidotas
draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas kunigas Jonas Burba.
Žavi šešios Labanoro liepos, gamtos paminklai, trys Kretuonių
ąžuolai, dvidešimties šešių liepų pavėsinė Šventojoje. Tai taryt
ąžuolų ir liepų karalija. Tiesa, žymesnių rašytojų, dailės žmonių
šis kraštas dar neišaugino.
Aplinkos įvairumas sukelia nuostabą. Aplanko žmogus pirmąkart
Maišiagalos žemę ir prisimena istorikų teiginį, kad čia buvo sudegintas
Lietuvos kunigaikštis Algirdas su aštuoniolika savo žirgų. O Vilniuje,
Smėlio gatvėje, prieš dešimtmečius keturių metrų gylyje buvo rasti
mamuto griaučiai.
* * *
Žingsnis po žingsnio prabėgome
Lietuvos keliais, pavaikštinėjome nuošalesniais takais, stabtelėjome
ties kultūros paminklais, prisiminėme garsenybes, parymojome ant
piliakalnių, pakalbėjome su tarmiškai šnekančiais žmonėmis. Lietuva
mažas kraštas, bet didingas istorine praeitimi ir didus kūrybos
lobiais. Pažinti ir susipažinti reikia ne vienos dienos. Mūsų
visados laukė ir lauks Baubliai ir Šatrija, Vilnius ir Ledakalnis,
Šešupė ir Sartai; nuvykime ir pabūkime. Juk tai mūsų šventoji
žemė LIETUVA.
Aleksandras ŠIDLAUSKAS
© 2003"XXI amžius"