Rinkimų išvados, arba Nebaikime spėlioti

Rinkimų rezultatus jau žinome, bet dar turime apie juos ir ką kalbėti, ir ką produktyviai spėlioti. Tad pradėsime ir pagalvosime: kam reikalingas R.Paksas ir kas jį stūmė, kieno milijonai nukrito ant Lietuvos galvos?
Dažnai sakoma, kad Lietuvoje veikė Rusijos milijonai, kad vyko rinkimų kampanija, ir kad tai gali reikšti mūsų ėjimo į Europos struktūras, į NATO stabdymą.
Taip būti galėtų, bet gal ir nebus: šitą jie seniai galėjo padaryti ir su buvusiais vadais – jų jau pakankamai daug buvo išrinktų – prorusiškų ir pavaldžių. Turėjome net visą piramidę ir ne vieną piramidžiukę, o vis einame į NATO, todėl tikriausiai – ne tas. Tikriau – turime į ten eiti atitinkamai apdoroti: nešti su savimi Aziją ir pagal ją perdirbinėti Europą. Tai ir pasitikrinama laikas nuo laiko, ar tam uždaviniui esame tinkami. Atitinkami vadai įsūdomi. Tinkamos nuotaikos sukurstomos ir negailima tam pinigų, nes mafijai tikriausiai jų nereikia gailėtis – jų pakankamai turi, kad tik būtų kur išplauti.
Tad jeigu buvo tik eksperimentas, savo galimybių pasitikrinimas masiškai smegenis valdyti, jų naudai išloštas, tai jie dabar patenkinti ir laimingi, bus sušvelnėję ir labai daug blogo nedarys. Gyvenimo pablogėjimo nepajusime. Gal ir lietuvybė nebus labiau draudžiama negu ligi šiolei, nes mūsų valdovai pergale bus apsnūdę ir laimingi.
O jeigu čia ne pabandymas, o pats veiksmas ar kuris nors iš lemtingųjų veiksmų, tada gali prasidėti persekiojimas. Nepakanta visokiam patriotizmui. Aišku, ir religingumui, jeigu religija nebus pavaldi “carui”. Sumažės savarankiškumas, ir jau negalėsime glausti, tarkim, čečėnų pabėgėlių ar turėti Čečėnijos atstovybės. Įvairų laipsnį gali pasiekti persekiojimas už patriotizmą ir tautiškumą, o gali tęstis tik toks, koks buvo iki šiolei – tik patyčios ir svetimybių kūrimas. Kūrimas, o ne propagavimas, nes tai, kas nepadoraus mums grūdama, yra pasaulyje surankioti marginaliniai reiškiniai, o ne tikras to pasaulio vaizdas.
Todėl ir spėliodami tikėkimės geresnio varianto: buvo tik bandymas arba net ir vien kieno nors ekonominis interesas, kuris Lietuvą, žinoma, alins, bet vis tiek ne taip baisu turėtų būti – prie skurdo esame įpratę, o dvasios luošinimas paveiktų negrįžtamai.
Galima paspėlioti ir apie tai, ar buvo įmanoma pasipriešinti? Gausingi pinigai ir nupirkti specialistai, o kita pusė neturi nieko, bent jau taip galima manyti, kad neturime, ir tik apsižvalgę pamatytume, kad turime patys save. Yra svarbus mūsų nusiteikimas ir susitelkimas. Mūsų daug, ir visų pastangos – viena kryptimi. Kryptimi, kurią turime aptarti. Sunku buvo šį kartą nusistatyti kryptį, nes V.Adamkus tikrai nebuvo geras prezidentas. Jo rėmėjai vien tik stengėsi užmiršti, kad jis ir blogo padarė: nerėmė patriotinės Lietuvos krypties, skaldė ir žlugdė konservatorius, rėmė visokias komunistuojančias grupes – tarsi jie jį paskui paremsią. Neturėjus už ką agituoti, jų pastangos daugiau pasiliko kaip agitacija, nukreipta prieš didesnę blogybę, o tai nemalonu ir mažai veiksminga. Vargu ar buvo stengtasi užčiuopti, kaip būtų galima agituoti “už”. Gal ir dabar dar sunku būtų susivokti, net ir pabandžius tą padaryti. Ko gero, civilizacija turėtų galynėtis prieš mankurtizmą arba prieš primityviai atvirą melą. Labai nukeipusi ir neveržli pasirodė ta kovoti bandžiusi civilizacija. Nebuvo daug skausmo ir troškimo, o linksmumo ir negalėjo būti. Komunistų parėmimas ir agitacija buvo visai silpna ir abejotina.
Rinkimų agitacijas stebint, atrodė, kad kuo mažiau reikia skirti dėmesio įrodinėjimams, kuriuos protas turėtų suvokti. Mat tie, kurie protu iš viso naudojasi, tie ir patys, ką reikia, supranta. Daugeliui pritinginčių protu naudotis svarbu yra įspūdis ir nuotaika, kuri sukuriama palanki arba nepalanki. R.Paksui buvo sukurta atitinkama, jam palanki nuotaika – paviršutiniškumo, agresyvumo ir dar nežinia ko mišinys. V.Adamkaus balsuotojai patys instinktyviai kūrė šiltą ramią nuotaiką ir sakė: “Už senuką”. Rinkimų kampanijos vadai turbūt ir nebūtų atspėję, kad tokią reikia sukurti ir kad rinkėjams ji kaip tik tiktų. Vaidinimas arba bandymas amžių slėpti, aišku, netinka. Rinkėjų nereikia per daug nuvertinti ir jiems įrodinėti tai, ko nėra. Taip įrodinėjant tik dar labiau peršama nuomonė, kad amžius yra yda. O taip nėra - kartais yda gali būti jaunystė. Mat vyresni žmonės dažniau jaučia, kad artėja Amžinybė, ir prisibijo labai blogus darbus daryti. Vyresnieji, kurie linkę geriems darbams – tie skuba savo geruosius atlikti greičiau. Tuo tarpu jauni ir blogiems darbams užsiundyti yra tikra pražūtis, nes Amžinybės jie dar nebijo.
Liaudiškas pasiraginimas buvo “už senuką”, o kaip labiau kvalifikuotai nuotaiką kurti, reikia imti galvoti nuo šios dienos. Kitiems rinkimams – gal ir būtų laimėjimas. Jeigu tik bus dar iki kitų rinkimų žmonių, kurių laimėjimo verta siekti.
Bet ir persergėjimas – jeigu tik pastebėtų mūsų prižiūrėtojai, kad ko nors efektyvaus pasiekiame – būtume sunaikinti. Tai ir reikia gyventi tokiems apsimetusiems, kad nieko nemokame ir negalime, o slapčiomis vis dėlto galėti.
Galėtume dar paspėlioti, kodėl per anuos Prezidento rinkimus nepasisekė A.Paulauskui. Į šiuos žiūrint, galima pasiduoti pagundai manyti, kad amžius yra lemiamas faktorius, bet taip nėra. A.Paulauskas buvo ne senesnis kaip dabartinis R.Paksas, o tuometis V.Adamkus buvo jaunesnis. Tai gal lėmė lėktuvas? Tai patrauklu, panašu į Rusiją, bet ir A.Paulauskas per aną rinkimų kampaniją gražiai šypsojosi ir A.Dekanidzės teisme jis atrodė įspūdingai. Galėjo netvarkinga jo šeima šiek tiek pakenkti, nes pernelyg banali istorija su sekretore, nors šaunuolis – abi šeimas išlaiko.
Ir visos šios priežastys – smulkios, bet pasitobulinus, jas pašalinus – pretendentams nepakenkė.
Kad amžius prieš propagandą atsilaiko, galima papasakoti iš anos rinkimų kampanijos pavyzdį, štai tokį pokalbį: Balsuosiu už Adamkų, nes Landsbergis senas,- sako būsimas rinkėjas. - O kiek metų Landsbergiui, kiek Adamkui? - Paskaičiuoja, o po to vis tiek sako: …nes Landsbergis senas… Mat, nors supranta savo teiginio absurdiškumą, kito greitomis nesugalvoja, o ir nereikia. Propagandos įdiegtas atitinkamas jausmas, o jam pateisinimo nesuradus, galima elgtis ir be pateisinimo.
Tad apie to meto nesėkmę su A.Paulausku. Pirmame rate jo nesėkmė buvo V.Andriukaitis – jeigu būtų gavęs jo balsus, būtų pirmąjį ratą laimėjęs, o antrajame pritrūko laiko. Mat buvo aplinkybė, kad balotiravosi prof. V.Landsbergis. V.Landsbergio buvo aršiai bijoma, todėl vengta V.Adamkų smukdyti, kad kartais V.Landsbergis į antrą ratą nepatektų. Taip ir plaukė V.Adamkus pirmame rate netrukdomas, net komunistų paremiamas. Jam ir plakatai buvo patrauklūs nupiešti, ir spaudoje rodoma – gerai arba nieko. Ir ne tik rinkimų kampanijos metu – jis jau daug metų prieš rinkimus buvo rengiamas ir populiarinamas Lietuvoje. Taip įvaizdį buvo patys sukūrę ir per dvi savaites jį panaikinti pritrūko jėgų, net nebuvo tam ir pasirengta. Todėl tada pasisekė prieš jaunąjį A.Paulauską, kuris po dabartinių nesėkmių iš politikos baigia iširkluoti.
Žinoma, įvaizdininkams patogi aplinkybė, kai reikia už jauną prieš vyresnį agituoti. Ne tik per rinkimų kampaniją - ir visą laiką visuomenė tam rengiama, nes tai yra mūsų nutautinimo politikos dalis. Kartų supriešinimas jiems yra tikras saldainiukas. Tėvai neperduos vaikams, ką mylėjo, ir bus jaunimas be šaknų. Ieškos ar neieškos šaknų? Jie tikisi, kad daugeliui nereikės, todėl ir orientuojama visuomenė į nepagarbą vyresniesiems. Tokią suorientuotą per rinkimus atitinkamai nukreipti – vienas juokas.
Bet tegul neapsigauna tie, kurie tikisi nugalėti savo jaunumu, – be propagandos jis nepadės. Tad be reikalo konservatoriai puolasi prie jauno A.Kubiliaus ir tikisi stebuklo, nes jeigu jis komunistams nebus tinkamas ir propaganda jam nepalanki – pralaimės kad ir prieš žiliausią senuką. Bus sukurta atitinkama nuotaika, tarkim, kad visiems labai reikia to seneliuko patirties – ir jis plauks kaip žąselė prieš bet kokį propagandos neremiamą jauniklį. Ne ta priežastis, kitokios priežastys, ir reikia jas matyti, aišku, neužmirštant konspiracijos – tegul niekas nesužino, kad tos priežastys jau matomos, nes tada matančiuosius sunaikins. Jie turi turėti arba nors įsivaizduoti, kad turi savo rankose protų valdymo mechanizmą – kitaip neleis demokratijos.
Kalbame, o gal kas nors pasiges, kodėl nepasakome – kas tie jie? Tyčia nepasakome. Mūsų tikslas ne tą pasakyti, kas jie, o vien tik faktą, kad jie iš viso yra.
Veikėjai ne tie, kuriuos matome. Dažniausiai matome dresuotas lėles. Jie duoda pinigų, jie perka ir nuperka. Jiems tarnaujama. O kada vertiname matomų žmonių veiksmus tarsi jų pačių veiksmus, aišku, labai klystame, klaidinamės ir klaidiname.
Ši rinkimų kampanija žinantiems istoriją primena, kad gal tebevyksta KGB ir komunistų partijos kova. Matėme, kad mūsų komunistai, nors ir vangiai, bet nerėmė R.Pakso. Galėjo, tiesa, komunistai suvaidinti, kad neremia jo, ir taip dar labiau jo pergalę paskatinti. Pavaizduoti, kaip necivilizacija kovoja prieš visas civilizacijos formas, nes ir komunistai jau apsiforminę kaip daugiau civilizuota valdanti jėga, besilaikanti kai kurių įstatymų, o R.Paksas ėjo be jokių apribojimų, ir tai vėl nesubrendusiems atrodė romantiška, patrauklu. Tačiau tas anaiptol nėra nepavojinga. Jeigu tas įstatymų nepaisymas būtų tik arogancija ar rinkimų kampanijos detalė, tai būtų pusė bėdos. Visa bėda, jeigu tai reiškia, kad nesilaikoma Lietuvos įstatymų kokios nors kitos valstybės naudai. Kažkurios kitos įstatymų laikomasi, o Lietuva - tarsi nepripažįstama nepriklausoma valstybė, nes jos įstatymų galima negerbti.
Nesilaikymas buvo smulkesnis, kad tęsė agitaciją draudžiamą dieną, o stambus – kad paskleidė melagingas žinias apie Vilniaus banką, išgąsdino indėlininkus, padarė nuostolių žmonėms ir bankui – toks buvo įtarimas, ir tyrimas turėtų vykti. Jeigu išaiškės, kad įvykdytas kriminalinis nusikaltimas, negi tada tokį Prezidentą Lietuva maitins? Tyrimas ir įrodymas užtruks, bet gal yra galimybė apkaltai ir jau išrinktajam, ir prisiekusiam Prezidentui ir už kandidatavimo metu padarytą nusikaltimą? Jeigu komunistai nuoširdžiai jo nerėmė, tokią apkaltą galėtų padaryti, nes teisėsauga yra, o gal jau tik buvo jiems pavaldi.
Tai gal įvyko Lietuvoje šita “smulkmė” – KGB laimėjo prieš kompartiją. Dabar, kaip V.Putino Rusijoje, bus sprogdinami namai, dujomis nuodijami žmonės, bet gal to neprireiks. Nebus tokių įvykių, bet iš ten ateina tokia dvasia. Žmonės išplautomis smegenimis bus laikomi parengti bet kokiam veiksmui, kokio panorės šeimininkai.
Bet turbūt ir dar toliau negu Rusijoje yra tie nežinomieji jie. Atspėsime - skaitykime apie globalizmą, kuriam reikėtų duoti kitokį pavadinimą. Bet džiaukimės ir tuo, ką dar turime, – keletą žmonių su nepavergtu protu.

Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė

© 2003"XXI amžius"