Ar įvyks posūkis į naująją civilizaciją?

Dar nespėjus ištuštinti šampano butelių, keliant tostus už naujuosius 2003 metus, pasigirdo nerimastingų balsų apie šiais metais pasaulio laukiančius naujus išbandymus. O kad tų išbandymų bus - niekas neabejoja. Jau dabar aišku, jog didžiausios problemos bus susijusios su Iraku ir stalinistine Šiaurės Korėja, kurios neprognozuojamas „išmintingasis tėvas ir mokytojas“ Kin Čen Ir-nas atvirai grasina visame pasaulyje sukelti branduolinį pragarą. Dar daugiau, Pchenjano režimas kategoriškai atmeta Jungtinių Valstijų raginimą, kad Šiaurės Korėja atsisakytų savo branduolinės programos. Prieš Naujuosius metus JAV gynybos sekretorius D.Ramsfeldas nedviprasmiškai užsiminė, kad, Bagdadui ir Pchenjanui neatsisakius masinio naikinimo ginklų, JAV parodys savo galią vienu metu kovoti ir nugalėti dviem frontais, tai yra ir su Iraku, ir su Šiaurės Korėja. Akivaizdu, kad Pchenjano stalinistinis režimas ir nusprendė pradėti eskalaciją provokuojant Jungtines Valstijas tikėdamasis, kad Vašingtono administracija nesiryš imtis veiksmingesnių priemonių prieš Šiaurės Korėją. Kitas dalykas, ar tapusios vienintele supervalstybe pasaulyje Jungtinės Valstijos kovoje su tarptautiniu terorizmu nesusidurs su labai nelengvomis jų pačių problemomis. Pirmiausia ekonominėmis. Tuo labiau kad JAV paskelbto žygio prieš terorizmą iš esmės ženkliai neremia JAV sąjungininkai ne tik arabų pasaulyje, bet ir Europoje bei NATO.
Nėra abejonės, kad 2003-ieji JAV ir jos prezidentui Džordžui Bušui bus nelengvų išbandymų metai. Jeigu pabandytume išskirti faktorius, kurie galės pakenkti amerikiečių pozicijoms pasaulyje, tai jų būtų keletas pagrindinių. Visų pirma kova su tarptautiniu terorizmu pareikalaus iš JAV milžiniškų išteklių ir didelės jėgų koncentracijos gana ilgam laikotarpiui. Kiek metų ta kova tęsis ir kaip tai atsilieps JAV ekonomikai, niekas nesiima prognozuoti. Aišku, kad teroristai keis savo veiklos principus bei dislokaciją. Pažymėtina, jog, nepaisant didžiulių pastangų, Osama bin Ladenas taip ir nesučiuptas, o „Al Qaedos“ čiuptuvai pastebėti daugiau kaip 60 šalių. Kai kurie ekspertai net pranašauja partizaninį karą miestuose, neatmesdami galimybės, kad JAV gali būti įtrauktos į pilietinius karus. Pavyzdžiui, Kolumbijoje, Venesueloje ir kitose valstybėse. Tuo labiau, kad JAV veiksmai, nukreipti prieš tarptautinį terorizmą islamo pasaulyje, vertinami kaip pasikėsinimas į jų nacionalinius interesus. O tai labai apsunkina kovą su teroristais. Tokiu būdu, kuo labiau JAV stengsis laimėti kovą su tarptautiniu terorizmu, tuo labiau didės pavojus netekti dominuojančios padėties pasaulyje. Kai kurie politologai pačiose Jungtinėse Valstijose įspėja, kad, einant tokiu keliu, JAV gali ištikti SSRS likimas, kurios griuvimas faktiškai prasidėjo ne M.Gorbačiovo „perestrojkos“ metais, o 1979-aisiais, kai buvo okupuotas Afganistanas.
Tačiau didžioji dauguma politologų ir ekspertų įspėja, kad Vakarų civilizacijos laukia liūdnas Romos imperijos, kuri vieną dieną atsidūrė barbarų apsuptyje ir nebegalėjo atremti jų antplūdžio, likimas. Ir taip pranašauja ne kokie nors astrologai ar panašaus plauko šarlatanai, o profesoriai iš geriausių pasaulio universitetų. Jų nuomone, visokiausių barbarų grėsmę prisišaukė patys Vakarai, vis labiau skęstantys hedonizme, nekreipiantys net minimalaus dėmesio į demografinę situaciją. Pirmasis tokio antplūdžio skambutis nuskambėjo klestėjusiame Libane, kurio politinį stabilumą sunaikino demografinių pokyčių nepaisymas. Juk ilgą laiką šioje šalyje politinį stabilumą lėmė geranoriškas valdžios pasidalijimas tarp krikščionių ir musulmonų. Tačiau ekonomiškai klestinčiame Libane krikščionių gimstamumas ėmė smarkiai mažėti, gana greitai šioje šalyje jų liko tik trečdalis. Tuo ir pasinaudojo musulmonai, užimdami tradicinius krikščionių rajonus. Kas iš to išėjo - visi mato. Libanas tapo pilietinio karo, kuris tęsėsi beveik 14 metų, arena, pagaliau beveik Sirijos okupuota šalimi.
Ne tik su tarptautiniu terorizmu susijusių, bet ir demografijos problemų iškils ir 2003 metais, nekalbant jau apie būsimąjį dešimtmetį.
Demografinio disbalanso pavojus
Nuolatinį prieštaravimą tarp Vakarų ir daugiausia islamiškųjų šalių problemos aštrėjimą sukelia pirmiausia tai, kad Trečiojo pasaulio šalyse yra mažiausiai milijardas bedarbių. Iki tam tikro laiko šie žmonės susitaikė su tokia padėtimi ir net negalvojo, kad kas nors galėtų pakeisti jų gyvenimą. Tačiau šiuo metu milijardai žmonių iš Trečiojo pasaulio šalių ėmė masiškai plūsti į Europą ir Ameriką. Ne visiems tai pavyko. Trokštančiuosius gyventi kaip Vakaruose sumaniai ėmė kurstyti ekstremistinės grupuotės. Šioje parako statinėje yra bent jau trys pavojingi degikliai. Pirmasis - panašus į Irako diktatoriaus Sadamo Huseino režimą, raginantis pradėti išlaisvinamąjį antiglobalistinį karą, antrasis - totalitarinių islamiškųjų fanatikų ir kitų religinių sektų kurstomas teroras, trečiasis - mafija. Dėl to terorizmas, ypač po 2001 m. rugsėjo 11-osios, įžengė į naują veiklos etapą, kada galima dezorganizuoti ne kokią nors trečiaeilę, o galingiausią pasaulyje valstybę. Tad ko gi siekia pasaulinio terorizmo apologetai, jiems iš esmės talkininkaujantys antiglobalistais prisidengę įvairaus plauko anarchistai, nors ir gerokai nusilpę, bet niekur nedingę komunistai, narkomafijos baronai ir panaši publika? Visų pirma materialinių gėrybių pasidalijimo. Antra - reikalaujama judėjimo laisvės, t.y. Vakarų valstybės privalo įsileisti visus norinčiuosius ten patekti. Tai kategoriški reikalavimai.
Ateities scenarijus
Be atskirų teroro aktų, panašių į 2001 m. rugsėjo 11-osios tragediją Niujorke, bet kuriuo metu galima laukti naujų. Politologai bei kariniai ekspertai būgštauja, jog neilgai trukus teroristai ir juos remiančios šalys gali panaudoti masinio naikinimo ginklus - branduolinį, cheminį, bakteriologinį, pagaliau įvairius kompiuterinius virusus, kurie gali sukelti nė kiek ne mažesnį chaosą pasaulyje, kaip masinio naikinimo ginklų panaudojimas. Aišku, po tokių puolimų neišvengiamai kils atsakomoji reakcija. Ir daugelio ateities scenarijaus programuotojų nuomone, tokiu atveju kalbėti apie vienos ar kitos pusės pergalę jau nebeteks. Pasaulis tuomet patirtų neregėtus sugriovimus, šimtų milijonų gyvybių nuostolius. Tad kokia gi išeitis?
Vis plačiau imama kalbėti apie Pasaulio vyriausybės sukūrimo neišvengiamybę, kaip ir Pasaulio parlamento, kuris ateityje pakeistų Jungtinių Tautų Generalinę Asamblėją, įsteigimą. O šias institucijas turėtų kontroliuoti Pasaulio tribunolas, kuris neleistų siautėti tiems, kurie trukdo gyventi. Netgi šviesiausi Rusijos protai, pavyzdžiui, akademikas Bestuževas-Lada. teigia, kad tokia Pasaulio vyriausybė turi būti sukurta remiantis Vakarų pasaulio demokratijų principais. Tačiau kas imsis tokios misijos ir iniciatyvos? Bent jau šiuo metu pasaulyje nėra tokių asmenybių, kaip Šarlis de Golis ar Vinstonas Čerčilis. Be tokių lyderių, dar reikalinga milžiniška politinė valia ir kardinalus daugelio žmonių gyvenimo būdo pasikeitimas. Nes dauguma išlepusio Vakarų pasaulio žmonių gyvena vadovaudamiesi hedonizmo principais, kitaip tariant, gyvena vien tik savo malonumų tenkinimui. Šitokių malonumų troškulį propagavo senovės romėnai, ir dabar tik nedaugelis Europoje bei Amerikoje prisimena, kuo tai jiems baigėsi. Jau minėtas rusų mokslininkas Bestuževas-Lada neseniai paskelbė knygą: „Neopuritonizmas kaip vienintelis žūstančios žmonijos išsigelbėjimo kelias“. Joje autorius aiškina, kas yra tas puritonizmas, išgelbėsiantis Vakarų civilizaciją nuo gresiančio naujųjų barbarų pavojaus. „Puritonizmas, tai visų pirma darbo kultas, turintis tapti kaip malda Dievui. Antra - šeimos kultas, kuris ir atstatys pasaulyje demografinį balansą“, - teigia Bestuževas-Lada.
Galima sutikti ar ne su tokiais teiginiais, tačiau tai, kad šiuo metu civilizuotame pasaulyje pažeistos kone visos geobalanso sistemos, turėtų būti aišku kiekvienam bent jau kiek mąstančiam žmogui. Ne tik demografinės, bet ir ekonominės, energetinės, maisto produktų gamybos bei sunaudojimo problemos. Kokią gi alternatyvą būsimajai geresnei civilizacijai siūlo susirūpinę žmonijos ateitimi mokslininkai? Visų pirma didelis energijos vartojimo sumažinimas, šiluminės ir branduolinės energijos sunaudojimo minimumas. Šiluminės energijos sumažinimo būtinybė grindžiama atmosferos užterštumu, branduolinės - jos keliamais pavojais. Taip pat motorinio transporto apribojimas. Tačiau kas gi iš šiuolaikinių civilizacijos procesų apimtų žmonių savo noru atsisakytų tokių patogumų? Mokslininkai, atsakydami į tai, primena, ką prieš 50 metų pasakė jų kolega Norbertas Vineris, kuris kompiuterių eros pradžioje įspėjo: „Jeigu jūs būsite kvailiai, tai netrukus ši mašinėlė (N. Vineris tada kalbėjo apie atsiradusį paprastą aritmometrą) neilgai trukus pavers jus savo vergais“. Tuomet visi šaipėsi iš N.Vinerio. Dabar gi jau sukurti mobilaus ryšio telefonų dydžio kompiuteriai, kuriuos galima nešioti užsikišus už diržo ar kišenėje. Artimiausiu laiku jie bus rankinio laikrodžio dydžio. Vėliau - įmontuoti į žmogaus organizmą. Galima neabejoti, jog sulauksime dienos, kai tokie kompiuteriai reguliuos ir stimuliuos žmogaus fiziologiją bei psichologiją. Kuo tai gali baigtis? Ogi šimtų milijonų žmonių, mąstančių sinchroniškai, atsiradimu. Neduok Dieve, tokios ateities žmonijai.

Petras KATINAS

© 2003"XXI amžius"