"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2003 m. sausio 8 d., Nr. 1 (46)

PRIEDAI







Derybos su Europos Sąjunga nebuvo vien pinigų dalybos

Europos komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus pavaduotojas Klaudijus Maniokas

Kęstučio Vanago (ELTA) nuotrauka

“Lietuviška savigarba apginta”,- taip derybų su Europos Sąjunga pabaigą apibūdina Lietuvos vyriausiasis euroderybininkas Petras Auštrevičius. Kaip didžiausią derybininkų laimėjimą jis nurodo tai, kad Lietuva atsirėžė didelę ES pinigų pyrago dalį bei užmezgė dar tampresnius ryšius su ES narėmis ir kandidatėmis. “Kitaip sakant, derėdamiesi su jomis nesusipykome, o susipykti derantis galima, ypač kai kuri nors pusė užsibrėžia nelabai realius uždavinius ir jų siekia visais būdais primesdama savo valią”. P.Auštrevičius sako, kad Lietuva pasirinko teisingą derybų taktiką bei “gerai sudėliojo kirčius”.
Kaip derybų meno mokėsi mūsų diplomatai, kada tų derybų rezultatus pajus paprasti Lietuvos žmonės bei kokie iššūkiai jų laukia išplėstoje Europos bendrijoje,- šiuos ir kitus klausimus su “XXI amžiaus” skaitytojais plačiau aptarti sutiko Europos komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus pavaduotojas Klaudijus Maniokas.

Iš oficialių pranešimų susidaro įspūdis, kad Lietuvos derybos su ES baigėsi labai sėkmingai. Ar ta sėkmės išraiška yra tik skaičiai, kvotos, pinigai, ar ir kiek bendresni dalykai?
Iš tikrųjų apie pinigus mes kalbėjome tik paskutiniame derybų etape. Gal dėl to tie skaičiai daugiausia ir akcentuojami. Dėl jų derybos vyko ir Kopenhagoje, ir paskutiniais mėnesiais, ir pagaliau tai labiausiai suprantamas dalykas. Bet ilgiausiai derybos vyko toli gražu ne dėl pinigų. Jas pradėjome 2000 metų pradžioje ir jos truko trejus metus. Ilgiausiai procesas vyko dėl ES įvairių teisės normų perėmimo. Derybos iš esmės buvo įrodinėjimas, kad mes esame pajėgūs taikyti vieną ar kitą taisyklę. Kita vertus, ten, kur ES teisės ar taisyklių įgyvendinimas reikalavo įvairių finansinių išteklių arba buvo pakankamai sudėtingas, mes derėjomės dėl pereinamųjų laikotarpių, kurių iš viso turime 21. O kiekvienas pereinamasis laikotarpis iš mūsų reikalavo tikrai ne mažiau pastangų negu derybos dėl pinigų. Bet, aišku, derybos dėl pinigų buvo klasikinės derybos. Gal dėl to jos ir susilaukė tokio dėmesio, buvo įtemptos, nes pinigų sumos ribotos, ir kiekviena valstybė sau stengiasi išsikovoti kuo daugiau. Čia buvo nemažai intrigos. Visos kitos – tos ilgiausios ir sudėtingiausios – derybos dėl normų perkėlimo likusiuose 30 derybinių skyrių (iš 31 tik vienas skirtas pinigams) mažiau vadintinos klasikinėmis, nes jose nebuvo ko dalytis. Mes diskutavome ir įrodinėjome, kad esame pakankamai pažengę į priekį, kad galėtume baigti derybas viename ar kitame skyriuje. Tad iš esmės derybų greitis buvo mūsų pažangos rodiklis.
Dabar gal jau daug kas neprisimena, bet, mano nuomone, gal net svarbesnis derybų etapas nei paskutinis buvo 2001 metų pirmasis pusmetis, kada mums reikėjo realiai pasivyti derybose pirmaujančias šalis. Juk mes kartu su Latvija ir Slovakija pradėjome derybas dvejais metais vėliau. Ir dabar daug kas neprisimena, kad 2000 metų pabaigoje pagal suderėtų skyrių skaičių mes atsilikome net nuo Bulgarijos, ir daug kas tuomet abejojo, ar Lietuva galės pakliūti tarp pirmųjų šalių grupių.
Per 2001 metų pirmąjį pusmetį mes padarėme didžiulį šuolį į priekį. Įrodėme ES, kad esame pasirengę ne prasčiau nei kitos šalys. Per pirmus 2001 metų mėnesius baigėme derybas net še-šiuose derybiniuose skyriuose. Baigėme derybas dėl vidaus rinkos, kas yra svarbiausia ekonomiškai ir duos daugiausia ekonominės naudos – net daugiau nei visi tie pinigai iš ES. Po šio proveržio jau galėjome judėti kartu su pirmaujančiomis valstybėmis ir jaustis pakankamai patogiai. Bet per visą šį trejų metų laikotarpį mes didžia dalimi modernizavome savo teisinę sistemą, viešąją politiką, tad derybos toli gražu nebuvo vien pinigų dalybos.
Ar galima teigti, kad visi išsiderėti pereinamieji laikotarpiai rodo, jog tose srityse dar esame atsilikę ar kad Lietuva dar nepasirengusi prisiimti visų ES keliamų reikalavimų?
Galima sakyti ir taip. Bet yra ir viena svarbi išlyga. Kad ir kaip mes džiaugtumės Europos Sąjunga, o ir suprasdami, jog dauguma ES normų mums yra naudingos, ne viskas ES yra rožėmis klota. Pereinamasis laikotarpis gali rodyti, kad mes arba atsilikę, arba mums vienos ar kitos ES teisės normos nėra aktualios, kad mums - besivystančiai valstybei - yra per brangu perkelti tokias normas, kurios aktualios ir svarbios turtingoms vartotojų visuomenėms. Dėl to ir derėjomės dėl pereinamųjų laikotarpių aplinkosaugos srityje, nes tai labai brangiai kainuoja. Kai kur mūsų ir ES interesai nesutapo. Ir dabar nesutampa.
Prezidentas Valdas Adamkus, vertindamas derybų rezultatus, pažymėjo, kad didele dalimi prie jų sėkmingos pabaigos prisidėjo Lietuvos derybininkai. Derantis dėl “Mažeikių naftos” pardavimo “Williams”, šalies vadovas, priešingai, kritikavo mūsų derybininkus. Ar iš tikrųjų derybose daug ką lemia derybininkų meistriškumas?
Manau, kad derybininkų vaidmuo svarbus, bet toli gražu ne lemiamas. Pavyzdžiui, daugeliu atvejų kad ir tas pinigų kiekis, kurį pavyko išsiderėti, priklauso nuo objektyvių dalykų. Pagrindas yra statistika, mūsų bendras vidaus produktas, gyventojų, bedarbių skaičius ir kt. Tačiau (nesigiriu, tai pripažįsta ir ES valstybės bei šalys kandidatės) Lietuva turi ir turėjo profesionalaus derybininko statusą. Iš tikrųjų išnaudojome savo galimybes beveik maksimaliai, ir manau, kad tikriausiai pagrindinė priežastis, kodėl mums pavyko gana profesionaliai vesti derybas (analogija su “Williams” gal nėra pati geriausia), buvo optimaliai sudaryta Lietuvos derybų delegacija. Turbūt prisimenate, kad iš pradžių derybas koordinavo Užsienio reikalų ministerija, po to atskira Europos reikalų ministerija, paskui įkurtas dabartinis Europos komitetas, ir po visų klaidų bei bandymų suradome optimalų derybų vidinio koordinavimo mechanizmą. Europos komitetas yra prie Vyriausybės veikianti institucija, tai leidžia remtis Premjero autoritetu, ir tai savo ruožtu sudaro sąlygas nuosekliai ieškoti pirmiausia vidinio sutarimo, nes derybos (tai taip pat dažnai pamirštama) iš esmės vyko čia, Lietuvoje. 80 proc. derybų dėl mūsų pasirengimo narystei tempo ir dėl kitų dalykų vyko tarp atskirų Lietuvos institucijų, ministerijų, interesų grupių. Reikėjo surasti sutarimą dėl vidaus rinkos ES teisyno perėmimo, dėl ko ilgai diskutavome ir su draudėjais, ir su pramonininkais, dėl Ignalinos AE – su energetikais. Kitaip tariant, aiškinomės, kokia yra mūsų pačių derybinė pozicija. Tas vidinis koordinavimas ir buvo mūsų sėkmės raktas. O mechanizmui „atrakinti“ buvo sukurta gera sistema.
Galbūt svarbu ir tai, kad mes iš karto susikoncentravome į svarbiausius prioritetus. Visi puikiai supranta, kad Lietuva yra maža šalis, negalėjome ypač daug tikėtis, tačiau pavyko mobilizuoti kelis pagrindinius dalykus. Vienas iš jų – Ignalinos AE uždarymas. Derybinį paketą dėl Ignalinos galima vadinti bene ryškiausia derybine sėkme, net didesne nei visi mūsų bendri pinigai. Iki šiol Europos Sąjungoje niekas dėl atominių elektrinių nesiderėjo, nėra jokių normų nei patirties, tad viską reikėjo daryti pirmą kartą. Ir tai, kad mes šiandien jau turime garantijas, kad iki 2006 metų Ignalinos AE uždarymui bus skirta daugiau kaip 500 mln. eurų, ir ši parama bus tęsiama, o tie pinigai bus skirti ne tik elektrinės uždarymui, bet visam energetikos sektoriui modernizuoti, yra tokia sėkmė, kurią tikrai įvertinsime gal tik po kelerių metų.
Kai delegacijų vadovai sėda prie derybų stalo, turbūt jau visi klausimai būna daugmaž išspręsti? Ar Lietuvos derybų delegacijos vadovas - užsienio reikalų ministras per susitikimus dar darydavo kokias nors korektyvas?
Iš esmės ministrai tik patvirtina derybų rezultatus. Ministrai, valstybių vadovai derasi pačiais jautriausiais klausimais, kur reikia politinio sprendimo. Mūsų Užsienio reikalų ministerija ir ministras Antanas Valionis ypatingą dėmesį skyrė Kaliningrado klausimui. O visos kitos derybos susijusios su labai žemiškais ekonominiais dalykais: tai standartai, žemės ūkio produkcija, įvairios kvotos, paslaugų teikimo sąlygos, įvairūs bendradarbiavimo mechanizmai- tai, kas ypač svarbu verslui.
Labai didele diplomatine sėkme laikoma, kad Nicos viršūnių susitikime Lietuvai pavyko gauti palyginti daug vietų būsimoje ES Ministrų taryboje ir Europos Parlamente. Ten turbūt daugiausia lėmė nematoma užkulisių veikla?
Nica yra visai atskira istorija, nes ten mes nesėdėjome prie derybų stalo, viską sprendė dabartinės ES narės.
Bet darbas vis tiek vyko?
Taip, darbas vyko, bet jis buvo netiesioginis – derėjosi ES valstybių vadovai. Nica, be abejonės, buvo Lietuvos sėkmė, prie kurios daug prisidėjo tuomečio užsienio reikalų ministro Algirdo Saudargo ir vyriausiojo euroderybininko Vygaudo Ušacko neformalūs kontaktai.
Dabar daug kalbama, kad Europos Sąjungoje iš esmės formuojasi du klubai: senbuvių ir naujokių, turtingųjų ir neturtingųjų. Turbūt pripažinsite, kad Lietuva ir kitos kandidatės dar ilgą laiką bus nelygiavertės senojo klubo narių partnerės.
Nelengva pasakyti. Bet kuriuo atveju ES keičiasi. Daugėja šalių ir didėja skirtumas tarp tų šalių. Nesu įsitikinęs, kad egzistuos tie senbuvių ir naujokių klubai ar net formuosis blokai. ES integracijos patirtis parodė, kad ne vien tik išsivystymo lygiai lemia valstybių pozicijas vienais ar kitais klausimais. Dabar svarbios pozicijos užsienio politikos atžvilgiu nėra susijusios su valstybių turtingumu. Tą patį galima pasakyti apie teisingumo, vidaus reikalų, nusikalstamumo klausimus. Čia turbūt daugiau lems geografinė padėtis nei ekonominis išsivystymas. Žinoma, mes nebūsime pirmieji, kurie balsuos už aplinkosaugos standartų sugriežtinimą, nes mums pirmiausia rūpi sudaryti sąlygas ekonomikos augimui, kad pasivytume ES šalis. Bet akivaizdu, kad skirtumas išliks. Mes dar netapome Šengeno sistemos nariais (tikėkimės, kad tapsime 2006 metais), nesame Valiutų sąjungos nariai (tikėkimės, kad tapsime 2007 metais). Dar būsime šiek tiek kitokie. Iš esmės suderėtos sąlygos leidžia teigti, kad būsime visateisiai ES nariai. Kelios išimtys daugiausia susijusios su techniniais dalykais. Žinoma, galima spėlioti, kaip atrodys galimos koalicijos ES viduje, kaip keisis pati ES. Tai įdomi tema, bet nedrįsčiau teigti, kad ES pasidalys.
Ar prognozuojate, kaip keisis situacija darbo rinkoje, Lietuvai tapus ES nare? Ar daromi kokie nors tyrimai šia tema? Ar išvis įmanoma kažką prognozuoti, juk tokio masto ES plėtra į Rytus neturi analogų istorijoje?
Prognozuoti galima, ir mes darėme keletą tyrimų. Vieną labai svarbų buvo užsakiusi Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – dėl darbo jėgos judėjimo (mes irgi tą temą ne sykį esame svarstę). Apskritai studijų padaryta nemažai, ir prognozuoti galima pakankamai aiškiai. Visos tos studijos rodo, kad ypatingo darbo jėgos protrūkio iš visų kandidačių, įskaitant ir Lietuvą, nebus dėl kelių priežasčių. Viena jų ta, kad kas norėjo, jau išvažiavo. Antra, kad yra svarbūs visi kalbiniai ir kultūriniai barjerai. Trečia, kad šalyse kandidatėse žmonėms, kurių kvalifikacija atitinka darbo rinkos poreikius, gyvenimo sąlygos gerėja. Ir dabar jau trūksta kvalifikuotų žmonių, dažnai atskirų kvalifikacijų etatų atlyginimai, atsižvelgiant į mūsų perkamąją galią ir kainų lygį, yra pakankamai dideli. Dėl šitų trijų priežasčių didžiulio srauto niekas nesitiki. Matyt, dalis žmonių išvažiuos, bet (kaip jau vyksta kitose kandidatėse) dalis pradės ir grįžti – jeigu sukaups pinigų, patirties, čia bus sąlygos įsitvirtinti.
Ar paprasti žmonės pajus, kad Lietuva jau įstojusi į ES? Kitose šalyse, pavyzdžiui, Portugalijoje, eiliniai žmonės su ES sieja infrastruktūros pokyčius, naujų kelių tiesimą – supranta, kad prie to prisidėjo ES, o daugiau lyg ir viskas liko kaip seniau.
Be jokios abejonės, niekas per naktį nepasikeis. Kita vertus, ir dabar jaučiame, kad daugelyje sričių ES jau yra atėjusi į Lietuvą. Prekyba pramonės produktais laisvai vyksta jau senokai, dalis verslo iš esmės jau yra ES, jau dalyvaujame priimant kai kuriuos sprendimus. Įstojus į Europos Sąjungą pasikeis tai, kad padidės pinigų srautas iš ES ir ypač ryškūs pokyčiai vyks žemės ūkyje. O visa kita didžia dalimi priklauso nuo mūsų, ES negali kažko iš esmės pakeisti. ES neapima visų gyvenimo sričių – visa sveikatos, socialinė apsauga, švietimas išlieka mūsų nacionaliniu reikalu. Taigi sveikatos apsaugos problemų niekas už mus neišspręs. Čia gal ir yra problema, kad tose srityse, kur ES prisidėjo prie reformų, kur jau veikia ES normos, pažanga jaučiama ryškiau. Pasižiūri į Lietuvos sveikatos apsaugą ir matai, kad joje Europos Sąjungos buvo mažai. Dėl to mūsų ir laukia artimiausias iššūkis – suprasti, kad didžioji dalis darbų yra mūsų pačių reikalas. O įstojus į ES atsiras daugiau išteklių – žmogiškųjų ir finansinių – spręsti tas problemas, kurioms iki šiol pritrūko laiko.
Bet bus ir tragedijų, pavyzdžiui, žemės ūkyje. Portugalijoje dalis ūkininkų net žudėsi.
Tikrai nemanau, kad Lietuvoje daugiau žudysis nei dabar. Manau, kad gyvenimas iš esmės turėtų gerėti. O savižudybės, kaip tvirtina specialistai, vis dėlto yra socialinis fenomenas, išryškėjantis socialinio netikrumo būsenoje. Tuo tarpu ES, priešingai, to tikrumo tik pridės.
Stojimas į ES iš 2004 metų pradžios perkeltas į tų pačių metų gegužės 1 dieną. Lietuvai dėl to geriau ar blogiau?
Politiškai būtų geriau, jei būtume įstoję sausio 1 dieną, bet yra ir gerų pusių – trečdaliu sutaupome savo įnašą į ES biudžetą pirmaisiais metais. 2004 metų Lietuvos biudžetui tai bus rimtas palengvėjimas.
Deryboms pasibaigus Europos komitetas lyg ir netenka savo pagrindinės misijos. Kaip keisis šios institucijos funkcijos?
Yra įvairių kalbų, bet žmonės dažnai neįvertina, kad baigėsi tik Lietuvos derybos dėl narystės ES. O ES nuolat, kiekvieną dieną, vyksta derybos tarp šalių narių. Todėl tik padidės poreikis koordinuoti veiksmus tarp institucijų, interesų grupių. Klaida teigti, kad Europos komitetas nebeturės ką veikti. Turime patirtį sukaupusius žmones, kurie, svarbiausia, žino, kur kas Lietuvoje turi kokių interesų - ar kalbėtume apie draudimo paslaugas, ar finansinį kapitalą, ar kt. Taigi ir įstojus į ES svarbiausios derybos vyks čia, Lietuvoje, ir tik po to – Briuselyje, kur dar reikės išmokti deramai atstovauti savo interesams.
Sprendimai dar nepriimti, bet manau, reikėtų išlaikyti dabartinę sistemą, nes klaidų ir bandymų Lietuvoje jau buvo pakankamai daug, ir yra daug priežasčių jų nekartoti.
Dalis didžiausią patirtį turinčių žmonių tikriausiai išvažiuos į Briuselį. Ar čia nepritrūksime specialistų?
Žmonės, žinoma, važiuos, bet tai nebus labai staigus procesas. Po truputį žmonės važiuos dirbti į Europos Komisiją, Tarybą, bet visos studijos parodė, kad staiga atsibudę nepamatysime, jog visi žmonės išvažiavę.
Dabar nemažai diskutuojama, kokia turėtų būti ES jos varžybų su JAV kontekste. Kaip manote, kur link krypsta ES: į valstybių sąjungą ar federacinę valstybę? Žinome, kad didžiausių ES valstybių lyderiai palaiko stipraus ES prezidento idėją. Koks ES modelis – daugiau ar mažiau centralizuotas – būtų naudingas Lietuvai?
Mes dalyvausime kaip visateisiai nariai toje tarpvyriausybinėje konferencijoje, kurioje ir bus sprendžiami tie instituciniai klausimai. Atsakyti į juos nėra paprasta. Manoma, kad mažoms šalims naudingas bendrų institucijų, pavyzdžiui, Komisijos, vaidmuo, kad taip galima geriau apsaugoti mažų valstybių interesus. Tačiau realiai bet kokia centralizacija reiškia, kad lieka mažiau galimybių apginti savo nacionalinį interesą, jeigu jis yra ypač svarbus ir specifinis. Mes tos specifikos turime: esame specifinėje geografinėje padėtyje, mūsų ūkio struktūra specifinė. Aš nesu centralizuotos ES entuziastas, bet tokių entuziastų tikrai yra nedaug. Dėl to tikėtina, kad ES bus efektyvesnė, tačiau nebūtinai – federacija. Manau, kad toks galutinis derybinis sprendimas neįmanomas. Iki šiol ES buvo specifiška mišrūnė, manau, tokia ji ir išliks. Problemos sprendžiamos efektyviai, bet nenaudojant centralizuotų metodų, kurie naudojami valstybės viduje.

Kalbėjosi Arvydas JOCKUS

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija