"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2003 m. sausio 8 d., Nr. 1 (46)

PRIEDAI








ARCHYVAS
2002 metai
2003 metai

Derybos su Europos Sąjunga nebuvo vien pinigų dalybos

Europos komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus pavaduotojas Klaudijus Maniokas

“Lietuviška savigarba apginta”,- taip derybų su Europos Sąjunga pabaigą apibūdina Lietuvos vyriausiasis euroderybininkas Petras Auštrevičius. Kaip didžiausią derybininkų laimėjimą jis nurodo tai, kad Lietuva atsirėžė didelę ES pinigų pyrago dalį bei užmezgė dar tampresnius ryšius su ES narėmis ir kandidatėmis. “Kitaip sakant, derėdamiesi su jomis nesusipykome, o susipykti derantis galima, ypač kai kuri nors pusė užsibrėžia nelabai realius uždavinius ir jų siekia visais būdais primesdama savo valią”. P.Auštrevičius sako, kad Lietuva pasirinko teisingą derybų taktiką bei “gerai sudėliojo kirčius”.
Kaip derybų meno mokėsi mūsų diplomatai, kada tų derybų rezultatus pajus paprasti Lietuvos žmonės bei kokie iššūkiai jų laukia išplėstoje Europos bendrijoje,- šiuos ir kitus klausimus su “XXI amžiaus” skaitytojais plačiau aptarti sutiko Europos komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus pavaduotojas Klaudijus Maniokas.

Iš oficialių pranešimų susidaro įspūdis, kad Lietuvos derybos su ES baigėsi labai sėkmingai. Ar ta sėkmės išraiška yra tik skaičiai, kvotos, pinigai, ar ir kiek bendresni dalykai?
Iš tikrųjų apie pinigus mes kalbėjome tik paskutiniame derybų etape. Gal dėl to tie skaičiai daugiausia ir akcentuojami. Dėl jų derybos vyko ir Kopenhagoje, ir paskutiniais mėnesiais, ir pagaliau tai labiausiai suprantamas dalykas. Bet ilgiausiai derybos vyko toli gražu ne dėl pinigų. Jas pradėjome 2000 metų pradžioje ir jos truko trejus metus. Ilgiausiai procesas vyko dėl ES įvairių teisės normų perėmimo. Derybos iš esmės buvo įrodinėjimas, kad mes esame pajėgūs taikyti vieną ar kitą taisyklę. Kita vertus, ten, kur ES teisės ar taisyklių įgyvendinimas reikalavo įvairių finansinių išteklių arba buvo pakankamai sudėtingas, mes derėjomės dėl pereinamųjų laikotarpių, kurių iš viso turime 21. O kiekvienas pereinamasis laikotarpis iš mūsų reikalavo tikrai ne mažiau pastangų negu derybos dėl pinigų. Bet, aišku, derybos dėl pinigų buvo klasikinės derybos. Gal dėl to jos ir susilaukė tokio dėmesio, buvo įtemptos, nes pinigų sumos ribotos, ir kiekviena valstybė sau stengiasi išsikovoti kuo daugiau. Čia buvo nemažai intrigos. Visos kitos – tos ilgiausios ir sudėtingiausios – derybos dėl normų perkėlimo likusiuose 30 derybinių skyrių (iš 31 tik vienas skirtas pinigams) mažiau vadintinos klasikinėmis, nes jose nebuvo ko dalytis. Mes diskutavome ir įrodinėjome, kad esame pakankamai pažengę į priekį, kad galėtume baigti derybas viename ar kitame skyriuje. Tad iš esmės derybų greitis buvo mūsų pažangos rodiklis.


Išbandymų nemažės

Nuo Naujųjų metų Graikija perėmė pirmininkaujančios Europos Sąjungai valstybės pareigas. Kaip tai atsilieps pakviestoms į ES naujoms Rytų ir Vidurio Europa valstybėms, taip pat ir Lietuvai, gana sunku pasakyti. Iki šiol paskutinįjį 2002 metų pusmetį pirmininkavusi Danija buvo labai palanki šalims kandidatėms ir nemažai prisidėjo prie jų pakvietimo į Europos Sąjungą. Tačiau ne nuo Danijos ar Graikijos priklauso Europos Sąjungos „banginių“, ypač Vokietijos ir Prancūzijos, požiūris į naujas būsimas ES nares. Tuo labiau kad Vokietijos įnašas į ES biudžetą yra didžiausias, o jos pastarojo meto ekonominė padėtis toli gražu ne pati geriausia. Be to, Vokietija jau turi karčią patirtį po šalies susijungimo, kai milijardai markių buvo sudėti į buvusią „socializmo vitriną“. Todėl visiškai suprantamas didelės dalies vokiečių visuomenės požiūris į naujas nares kaip į beviltiškai sugadintas po kelių dešimtmečių sovietinio luošinimo. O juk komunistinė Rytų Vokietija buvo kur kas geriau ekonomiškai išsivysčiusi nei, pavyzdžiui, Lenkija, savo dydžiu prilygstanti Ispanijai ir turinti 39 mln. gyventojų. Lenkijos Bendrasis vidaus produktas vienam žmogui sudaro mažiau nei 40 proc. ES vidurkio, o nedarbas siekia apie 18 proc. Panaši situacija ir kitose pakviestose į ES valstybėse. Todėl visiškai suprantamas senųjų ES valstybių piliečių susirūpinimas ir nuolat Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos bei kitų šalių žiniasklaidoje pasirodantys straipsniai, kuriuose reiškiamas gana neigiamas požiūris į naujai pakviestąsias ES nares. Be papildomų išlaidų, kurių prireiks naujoms narėms, vokiečiai ir prancūzai baiminasi imigracijos iš Rytų Europos bangos, kuri gali dar labiau padidinti nedarbą, nes imigrantai iš Vidurio ir Rytų Europos kaip pigesnė darbo jėga esą išstums vietinius. Taip pat bijoma, kad į Europą plūstelės narkotikų srautas. Organizacija „Europol“ jau paskelbė, jog Lietuva ir Estija yra narkotikų tranzito šalys bei Rusijos pinigų plovyklos, o Lenkiją, Slovakiją, Čekiją ir Vengriją vadina nelegalų gabenimo teritorijomis. Todėl sėkmė tolesnėse derybose su ES daugiausia priklausys nuo pačios Lietuvos derybininkų, pirmiausia Užsienio reikalų ministerijos, ir to, kokį vaidmenį po derybų pabaigos vaidins Europos komitetas prie Lietuvos Vyriausybės. Labai svarbu, kokie pareigūnai bus deleguoti į Europos Sąjungos institucijas. O žinant, kokiais kriterijais vadovaujamasi skiriant Lietuvos diplomatus, tokie dalykai iš tiesų kelia didelį nerimą. Euforija, kad pagaliau grįžtame ten, kur ir privalėjome būti, - į Europos tautų šeimą, dar nieko nereiškia. Nemažėja ir balsų, skelbiančių, kad Lietuva ES bus diskriminuojama podukra, jai bus skiriama mažai pinigų iš ES biudžeto. Vadinamųjų euroskeptikų, kurių pakankamai gausu, tiek atvirų, tiek dar daugiau užsimaskavusių ir sėdinčių valdžios struktūrose, destrukcija, be jokios abejonės, tęsis ir toliau. Kiti gi, tariami ES šalininkai, „su išlygomis“ vis lieja fariziejiškas ašaras dėl tariamai per didelių Lietuvos įnašų į ES biudžetą. Kaip žinoma, Lietuvos mokestis, skaičiuojant jau patvirtinto valstybės biudžeto 2003 metams skaičiais, į bendrą ES biudžetą turėtų įnešti apie 3,86 proc. nacionalinio biudžeto. Tuo tarpu tokiems „biudžeto taupytojams“ reikėtų priminti, kad gaunama parama iš ES fondų būtų daugiau nei trigubai didesnė ir sudarytų beveik 12 proc. Lietuvos nacionalinio biudžeto. Iš ES paramos, numatytos 2004 metams, Lietuva gaus 423 mln. eurų, iš kurių 73 mln. eurų teks taip K.Prunskienės, R.Karbauskio ir iš valstybės biudžeto išlaikomam, Žemės ūkio rūmų vadovo J.Ramono apraudamam žemės ūkiui, o 94 milijonai – struktūrinei paramai (įskaitant ir kaimo plėtrą). Net 45 mln. eurų ES skirs valstybės sienos apsaugai. Kitas klausimas, kaip efektyviai bus panaudotos tos lėšos, nes Lietuva, tapusi visateise ES nare, privalės garantuoti 921 kilometro išorinės Europos Bendrijos sienos apsaugą. O tai labai svarbu žinant, kokias sudėtingas, specifines problemas kelia Rusijos piliečių tranzitas į Kaliningradą ir iš ten. Kad ir kaip ten būtų, būsimosioms ES narėms aiškiai pasakyta, kad jos turės įvesti griežtą vizų režimą bei kontrolę prie savo išorinių sienų dar iki prisijungiant prie Šengeno zonos. Jau paskelbta, pavyzdžiui, kad Vokietija, Italija ir Austrija išlaikys pasų kontrolę ir muitinių tarnybą iki tol, kol Europos Sąjunga nuspręs, kad „naujokės“ ėmė patikimai saugoti savo, o kartu ir visos ES išorines sienas. Tai gali užtrukti kelerius metus.


Skaidrūs Aukštaitijos ežerai

Lietuvos žemė pilna praeities gyvenimo paslapčių, tragiškų istorijos puslapių ir etninio paveldo turtų. Kiekviena pėda paženklinta žmogaus kūrybiniais darbais, o kiekvienu vieškeliu riedėjo valstiečių vežimai, knygnešių brikeliai, dvarponių karietos, traukė vokiečių, prancūzų, švedų įsibrovėlių voros, brovėsi lenkų legionai ir rusų tanketės. Žmonių atmintis yra itin talpi ir saugi. Ji mena žilagalvių senolių pasakojimus, tėvų žygius, genties žygdarbius.
Rytų Aukštaitija – skardžiabalsių dainininkų, armonikininkų, aludarių ir pirtininkų kraštas. Čia geriausiai dera sutartinių ritmai, iš dirvų virsta miežiai ir dobilai, upių vivingrose buriasi lydekos, o sietuvose panardo vėgėlės. Ūksmingose giriose iki šiolei tebeieškoma pokario partizanų būvio pėdsakų žeminėse. Sodybos vis vešliais medžiais apsodintos, vyšnaitėmis ir alyvaitėmis pakaišytos. Į mokslus veržtasi anksčiau, o šiandien daugiau vangumos ir aplaidžios. Vis skundžiamasi bedarbyste, nors vestuvių puotose tris dienas piršlys ne tiktai kalbas porina, ne tik dainų melodijos upeliais liejasi.
Raiški rytiečių tarmė, šnektų gausa atpažįstama iš vieno sakinio ar žodžio ištarties. Priebalsiai pakietinami, galūnės nenukandamos, o balsiai vis pakaitaliojami saviškai ir savitai. Kai susirinkdavo sutartinių išvedžiotojos, tai klausytojų visuomet nestokota. Juk ne tiktai dainuojama pakaitomis, bet ir pavaikščiojama, persipinama, netgi paūkčiojama. O tatuto, dobilio, ratuto, ratilio vis kartojama, nepabostama. Tai pats muzikaliausias dainavimo būdas, iki šiol Europoje dar težinomas pietų Italijoje.


Nacionalinė Konstitucija Europos Sąjungos plėtros kontekste

Konstitucija - pagrindinis valstybės įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią, nustatantis šalies politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui atkūrusi nepriklausomybę, išrinkusi Steigiamąjį Seimą, Lietuvos valstybė skubėjo priimti Konstituciją. Tai buvo padaryta 1922 m. rugpjūčio 1 d. Konstitucija įtvirtino nepriklausomos, demokratinės valstybės statusą, piliečiams laidavo plačias teises ir laisves, užtikrino nuosavybės teisę. Tautinėms mažumoms buvo suteikta teisė autonomiškai tvarkyti savo tautinių kultūrų reikalus. Religijos mokymas mokyklose tapo privalomas, visoms tikybinėms organizacijoms leista tvarkytis pagal savo kanonus. Šeimos gyvenimo pamatu laikyta santuoka. Abiem lytims suteiktos lygios teisės. Valstybinė kalba - lietuvių. Valstybės spalvos - geltona, žalia, raudona. Valstybės ženklas - baltas Vytis raudoname fone. Tautos atstovai, renkami kas treji metai visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu, taikant proporcingąją rinkimų sistemą, sudarė Seimą, kuris leido įstatymus, prižiūrėjo vyriausybės darbus, tvirtino biudžetą ir t.t. Respublikos prezidentas buvo renkamas Seimo absoliučia balsų dauguma trejiems metams. Dviem trečdaliais Seimo narių balsų prezidentas galėjo būti atšauktas. Prezidentui buvo suteikta teisė skirti ministrą pirmininką ir tvirtinti kitus ministrus, kurie buvo atsakingi už savo darbus ir valstybės politiką. Prezidentui suteikta galia paleisti Seimą ir skelbti naujus rinkimus. Ši Konstitucija nebuvo vienintelė per nepriklausomybės dvidešimtmetį. Konstitucijos dar buvo priimtos 1928 ir 1938 metais.
Po pusės amžiaus okupacijos vėl atstačius Lietuvos nepriklausomybę, tautos referendumu 1992 m. spalio 25 d. priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Ji priskirta XX amžiaus pabaigos Vidurio Rytų Europos šalių, kurios orientavosi į Vakarų Europos konstitucinius modelius, konstitucijų grupei. Taigi pernai buvo švenčiamos gražios sukaktys - nuo 1922-ųjų Konstitucijos priėmimo suėjo 80 metų, nuo 1992-ųjų - 10 metų.


TIKROJO TAUTOS IŠSILAISVINIMO RŪPESČIAI
Nuo tautinio atgimimo iki mūsų dienų

Būtina lietuvių tautai svarstyti savo išsilaisvinimo problemą. Kalbama ne apie kokį nors kitų “laisvinimą”, o apie mus pačius, apie dvasinį išsilaisvinimą iš mus gaubiančių negerovių.
Žodžio “laisvinimas” negaliu pakęsti ir, kartodamas Vincą Kudirką, “bėgu, kaip žyds nuo švento kryžiaus”. Aš dar vis atsimenu, kaip sovietiniai tankai “laisvino” Lietuvą, išplėšdami krašto nepriklausomybę, draskydami lietuvių tautą, okupuodami ir pavergdami mus. Man ir šiandien aidu atsiliepia Kremliaus rinkimų šūkiai: “Nebereikės lietuviams važiuoti į visokias amerikas ir brazilijas”… Ir nevažiavo, važiavo kitur. Trėmė Sibiran tūkstančius lietuvių. Trėmimų dekretus, gal ir nenorėdami, pasirašinėjo lietuviai komunistai ir kolaborantai. Ne be reikalo Mečislovas Gedvilas aimanavo iš Maskvos grįžusiam ir apie artėjančią Lietuvos aneksiją sužinojusiam Vincui Krėvei: “Patekau tokion klampynėn, kad man belieka iš proto išeiti, nusišauti ar laukti, kol kitas mane nušaus. Į įsakymų nevykdantį bolševiką žiūrima kaip į išdaviką”… Tiek dėl ano mūsų laisvinimo. Užtruko kone pusę šimto metų, kol tas nelemtas laisvinimas praėjo.
Dirbdamas Lotynų Amerikoje, išgyvenau kitą laisvinimo variantą. Buvau liudytojas pastangų, kai Katalikų Bažnyčią norėta laisvinti nuo jos teologijos, kada kunigas klausytojams piršo ne Šventąjį Raštą, o Komunistų manifestą. Kardinolas Jozefas Ratcingeris šitaip apibūdino to laisvinimo turinį: “Pasaulis turįs būti aiškinamas pagal klasių kovos schemą - tegalima rinktis tik arba kapitalizmą, arba marksizmą… Jeigu kas mėgintų šitokį krikščionybės aiškinimą neigti, tik pasirodytų stovįs turtuolių ar valdovų pusėje ir esąs vargstančiųjų ir prislėgtųjų priešas, o tuo pačiu ir Jėzaus priešas…”
Bet ir tas laisvinimas, ačiū Dievui, subyrėjo.


NATO plėtra ir ateitis

Vienos iš Prahoje NATO viršūnių susitikimo proga surengtų spaudos konferencijų metu Čekijos prezidentas V.Havelas pasakė, kad Europa daugiau nebebus skirstoma pagal atskiras interesų zonas, tačiau NATO plėtra neturinti peržengti sveiko proto ribų, kad neiškiltų grėsmė šios organizacijos egzistavimui. Prahoje kvietimus 2004-aisiais tapti Šiaurės Atlanto aljanso narėmis gavo Bulgarija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Latvija, Lietuva ir Estija, kurios apie tokį kvietimą dar visai neseniai galėjo tik pasvajoti.
Politikai ir žurnalistai NATO viršūnių susitikimą Čekijos sostinėje vertina kaip demokratijos pergalę. Tačiau baiminamasi galimų ateities problemų sprendžiant daugeliui šalių aktualius klausimus, pavyzdžiui, Irako problemą.
Vos prieš kelerius metus mažai kas būtų drįsęs prognozuoti, kad į šią organizaciją kada nors bus pakviestos Lietuva, Latvija ir Estija. Tam didelės įtakos turėjo tiek Rusijos, tiek ir JAV politikos pokyčiai. Keičiantis pasaulio politinei situacijai, keičiasi ir NATO. Į šią organizaciją įstojus daugiau narių atsiras ir daugiau problemų, teks iš naujo peržiūrėti su organizacijos valdymu susijusias problemas. Manoma, kad NATO neturėtų susilpnėti, ši organizacija iš karinės pamažu virsta karine-politine. Karine prasme JAV gerokai lenkia Europos šalis NATO nares. JAV, kadaise buvusi viena iš NATO įkūrėjų, siekia garantuoti efektyvią NATO veiklą ir skubina kuo greičiau įkurti greitojo reagavimo dalinius, kuriuos suburti nebus itin lengva.
Į Aljansą pakviestos Rytų Europos šalys vis dar baiminasi Rusijos, nors realios grėsmės šiandien Rusija ir nekelia. Rytų Europa nepamiršo okupacijos ir iš NATO tikisi apsaugos. V.Havelas NATO pavadino euroatlantine civilizacija. Pasak jo, Rusija vargu ar kada nors bus į ją pakviesta. Taip pat ir Ukraina, šalis, kuri neskuba keisti įstatymų, kurioje nestabili ekonominė padėtis ir kur neskubama apsispręsti, kokia turėtų būti jos armija.


JAV pasirengusios smogti Irakui stulbinančia jėga

Persijos įlankoje įsikūrusioje JAV karinio laivyno bazėje stovi naujausias Amerikos technologijų stebuklas - pirmiesiems karo veiksmams pasirengęs reaktyvinis naikintuvas „F-18 Super Hornet“. JAV karinės oro pajėgos yra pasirengusios preciziškai suplanuotiems kariniams oro antpuoliams prieš Sadamą Huseiną. JAV dienraščio „The Washington Times“ teigimu, karo su Iraku atveju Amerikos kariuomenė yra pasirengusi taip pat panaudoti naująjį žvalgybinį lėktuvą „Shadow 200“.
Laikraščio duomenimis, būsimoje karinėje kampanijoje JAV ketina pasirodyti su visiškai nauju ginklų arsenalu, infraraudonųjų spindulių sensoriais ir komunikacijų technika. Pasak karinės politikos analitikų, tokia moderni ginkluotė žada daug efektyvesnį, greitesnį ir mažiau kraujo praliesiantį karą nei prieš dešimtmetį vykusi operacija „Audra dykumoje“. „Pagrindinis šios prielaidos veiksnys yra tobula naujųjų ginklų sandara, moderni, pasaulyje lygių neturinti technologija. Tai neįtikėtina, sakė į pensiją išėjęs admirolas Filipas Smitas. Buvęs reaktyvinio lėktuvo „P-3 Orion“ pilotas teigė tikįs, jog su tokia ginkluote JAV kariuomenei neprireiks daug laiko savo kariniam pranašumui įrodyti, tačiau pridūrė nesąs nuomonės, kad Amerika Irako režimą gali įveikti per tris dienas, šalininkas.
Anot armijos sekretoriaus pavaduotojo Klodo Boltono, šiam karui turima gerokai daugiau įvairių rūšių šaunamųjų ginklų nei prieš dešimtmetį. Interviu „The Washington Times“ K.Boltonas paminėjo keletą itin svarbių progreso karo lauko srityje žingsnių per pastarąjį dešimtmetį. Į šį sąrašą pateko analogų neturintis žvalgybinis lėktuvas „Shadow“, gerokai patobulinta naktinio matymo technika, ryšio priemonės ir visiškai atnaujintas prieštankinio sraigtasparnio „Apache“ modelis.


Salelių patirtis

Lietuvai gresia būti išblaškytai. Iš Lietuvos žmonės nuolat išvyksta. Daug kas nesirengia ir sugrįžti. Kas rengiasi grįžti, tiems jau gali nebelikti vietos, ją bando kiti užimti. Rusija perima energetiką, įmones, atsiųs ir kolonizatorių. Lietuviai be Lietuvos arba išnyks, arba atsiras norinčiųjų kurtis salelėmis ir laikytis. Ar reali galimybė? Net ir neišblaškius Lietuvos, valstybė, kokia mažai savarankiška ji dabar yra, darosi tarsi salelė.
Todėl yra naudinga salelių patirtis. Tokią patirtį turime, nes išeivių iš Lietuvos jau buvo labai daug, ir jie stengėsi išlaikyti lietuviškumą. Sunkiai išlaikė, o išeiviai po Antrojo pasaulinio karo – ilgiausiai. Tie išeiviai kultūringiausi, atspariausi, iš Tėvynės išgrūstas tautos žiedas. Tokie puikūs jie ir save suvokė, ir papasakojo mums apie save – kaip galima gyventi salelėmis.
Jų patirtis rodo, kad tik trims kartoms įmanoma išsilaikyti, ir dar kai yra švyturys bent viltyse – valstybė Lietuva, kurios jeigu tuo momentu ir nėra, tai dar gali būti, nes lietuviai toje vietoje dar gyvena.
Trys kartos, ir trečioji, jaunimas, jau turėjo būti raginami saugoti lietuvybę. Ir pokalbis vyko tarp lietuvių, kaip jaunimą efektyviai paraginti. Ir štai viena nuomonė, kažkodėl labai tinkama šioms dienoms, nes ir mes norėtume paraginti benutaustantį savo jaunimą, kurio dalis dar tebegyvena lietuviškumą beprarandančioje Lietuvoje. Pacituosime tuos gana seniai parašytus žodžius „Darbininke“ (1965 03 22), Viliaus Bražėno rašinyje, pavadintame „Už kovingą laisvės dvasią“ .
Vertas dėmesio pats pavadinimas. Kas yra laisvė? Kas yra jos dvasia? Kodėl ji turi būti kovinga?
Puikus pavadinimas, bet jeigu dėstymo nebūtų, vien juo nesidžiaugtume. Klausykimės dėstymo: Daug kalbama, rašoma, sielojamasi dėl lietuvybės išlaikymo. Rezultatai toje srityje ne visada proporcingi pastangoms. Lietuvybės išlaikymo pastangų vaisiai dar gali susiaurėti, jei bus ribojamasi tik lietuvybės kai kuriom apraiškom: kalba, raštu, šokiais, menu, dainom; jei nebus atkreipta pakankamai dėmesio į dvasią, kuri įprasmina patį kalbos, lietuviškos kultūros vartojimą; į dvasią, kuri suaktyvina jaunimą ir patraukia jį veikti, kovoti. O tokia dvasia yra besąlyginis siekimas savo tautai laisvės, nepriklausomybės.


Bankrutuoja stambiosios oro linijos

Praėjusiųjų metų pabaigoje apie savo bankrotą paskelbė antroji JAV ir pasaulyje stambiausia aviakompanija ,,United Airlines“. Šios oro linijos nesugebėjo grąžinti kreditoriams beveik 1 milijardą dolerių siekiančių skolų. Finansų ekspertai teigia, kad pagrindine bankroto priežastimi tapo didelė skrydžių savikaina.
Teigiama, kad ,,United Airlines“ per pastaruosius dvejus metus patyrė keturių milijardų dolerių nuostolius. Oro linijų prezidentui neliko kitos išeities kaip tik paskelbti bankrotą ir, pagal JAV bankroto įstatymo 11 punktą, tikėtis, kad ši kompanija dar gali būti sėkmingai reorganizuota. 11-asis bankroto įstatymo punktas bankrutuojančią įmonę gina nuo kreditorių, tačiau ši privalo įrodyti ateityje būsianti pajėgi sugrąžinti visas skolas.
Prieš ketverius metus ,,United Airlines“ viena akcija kainavo 100 dolerių ir mažai kas būtų išdrįsęs prognozuoti šių oro linijų žlugimą. Deja, ,,United Airlines“ vadovai nesugebėjo sumažinti skrydžių savikainos bei bilietų kainų, tuo tarpu konkurentai nesnaudė. Viena iš bankroto priežasčių buvo ir tragiškieji 2001-ųjų rugsėjo 11-osios įvykiai, po kurių itin sumažėjo skrydžių verslo klase. Kompanijos vadybininkai jau keletą mėnesių prieš bankrotą žinojo, kad jo nepavyks išvengti. Darbininkams kurį laiką nebuvo mokami atlyginimai bei siūlyta panaikinti kai kurias socialines lengvatas, tačiau profsąjungos su tuo nesutiko. Paskutinės viltys žlugo federalinei tarybai atsisakius suteikti 2 milijardų dolerių kreditą. Tąkart ,,United Airlines“ net nesugebėjo pateikti realaus verslo plano.


Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija