Išbandymų nemažės

Nuo Naujųjų metų Graikija perėmė pirmininkaujančios Europos Sąjungai valstybės pareigas. Kaip tai atsilieps pakviestoms į ES naujoms Rytų ir Vidurio Europa valstybėms, taip pat ir Lietuvai, gana sunku pasakyti. Iki šiol paskutinįjį 2002 metų pusmetį pirmininkavusi Danija buvo labai palanki šalims kandidatėms ir nemažai prisidėjo prie jų pakvietimo į Europos Sąjungą. Tačiau ne nuo Danijos ar Graikijos priklauso Europos Sąjungos „banginių“, ypač Vokietijos ir Prancūzijos, požiūris į naujas būsimas ES nares. Tuo labiau kad Vokietijos įnašas į ES biudžetą yra didžiausias, o jos pastarojo meto ekonominė padėtis toli gražu ne pati geriausia. Be to, Vokietija jau turi karčią patirtį po šalies susijungimo, kai milijardai markių buvo sudėti į buvusią „socializmo vitriną“. Todėl visiškai suprantamas didelės dalies vokiečių visuomenės požiūris į naujas nares kaip į beviltiškai sugadintas po kelių dešimtmečių sovietinio luošinimo. O juk komunistinė Rytų Vokietija buvo kur kas geriau ekonomiškai išsivysčiusi nei, pavyzdžiui, Lenkija, savo dydžiu prilygstanti Ispanijai ir turinti 39 mln. gyventojų. Lenkijos Bendrasis vidaus produktas vienam žmogui sudaro mažiau nei 40 proc. ES vidurkio, o nedarbas siekia apie 18 proc. Panaši situacija ir kitose pakviestose į ES valstybėse. Todėl visiškai suprantamas senųjų ES valstybių piliečių susirūpinimas ir nuolat Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos bei kitų šalių žiniasklaidoje pasirodantys straipsniai, kuriuose reiškiamas gana neigiamas požiūris į naujai pakviestąsias ES nares. Be papildomų išlaidų, kurių prireiks naujoms narėms, vokiečiai ir prancūzai baiminasi imigracijos iš Rytų Europos bangos, kuri gali dar labiau padidinti nedarbą, nes imigrantai iš Vidurio ir Rytų Europos kaip pigesnė darbo jėga esą išstums vietinius. Taip pat bijoma, kad į Europą plūstelės narkotikų srautas. Organizacija „Europol“ jau paskelbė, jog Lietuva ir Estija yra narkotikų tranzito šalys bei Rusijos pinigų plovyklos, o Lenkiją, Slovakiją, Čekiją ir Vengriją vadina nelegalų gabenimo teritorijomis. Todėl sėkmė tolesnėse derybose su ES daugiausia priklausys nuo pačios Lietuvos derybininkų, pirmiausia Užsienio reikalų ministerijos, ir to, kokį vaidmenį po derybų pabaigos vaidins Europos komitetas prie Lietuvos Vyriausybės. Labai svarbu, kokie pareigūnai bus deleguoti į Europos Sąjungos institucijas. O žinant, kokiais kriterijais vadovaujamasi skiriant Lietuvos diplomatus, tokie dalykai iš tiesų kelia didelį nerimą. Euforija, kad pagaliau grįžtame ten, kur ir privalėjome būti, - į Europos tautų šeimą, dar nieko nereiškia. Nemažėja ir balsų, skelbiančių, kad Lietuva ES bus diskriminuojama podukra, jai bus skiriama mažai pinigų iš ES biudžeto. Vadinamųjų euroskeptikų, kurių pakankamai gausu, tiek atvirų, tiek dar daugiau užsimaskavusių ir sėdinčių valdžios struktūrose, destrukcija, be jokios abejonės, tęsis ir toliau. Kiti gi, tariami ES šalininkai, „su išlygomis“ vis lieja fariziejiškas ašaras dėl tariamai per didelių Lietuvos įnašų į ES biudžetą. Kaip žinoma, Lietuvos mokestis, skaičiuojant jau patvirtinto valstybės biudžeto 2003 metams skaičiais, į bendrą ES biudžetą turėtų įnešti apie 3,86 proc. nacionalinio biudžeto. Tuo tarpu tokiems „biudžeto taupytojams“ reikėtų priminti, kad gaunama parama iš ES fondų būtų daugiau nei trigubai didesnė ir sudarytų beveik 12 proc. Lietuvos nacionalinio biudžeto. Iš ES paramos, numatytos 2004 metams, Lietuva gaus 423 mln. eurų, iš kurių 73 mln. eurų teks taip K.Prunskienės, R.Karbauskio ir iš valstybės biudžeto išlaikomam, Žemės ūkio rūmų vadovo J.Ramono apraudamam žemės ūkiui, o 94 milijonai – struktūrinei paramai (įskaitant ir kaimo plėtrą). Net 45 mln. eurų ES skirs valstybės sienos apsaugai. Kitas klausimas, kaip efektyviai bus panaudotos tos lėšos, nes Lietuva, tapusi visateise ES nare, privalės garantuoti 921 kilometro išorinės Europos Bendrijos sienos apsaugą. O tai labai svarbu žinant, kokias sudėtingas, specifines problemas kelia Rusijos piliečių tranzitas į Kaliningradą ir iš ten. Kad ir kaip ten būtų, būsimosioms ES narėms aiškiai pasakyta, kad jos turės įvesti griežtą vizų režimą bei kontrolę prie savo išorinių sienų dar iki prisijungiant prie Šengeno zonos. Jau paskelbta, pavyzdžiui, kad Vokietija, Italija ir Austrija išlaikys pasų kontrolę ir muitinių tarnybą iki tol, kol Europos Sąjunga nuspręs, kad „naujokės“ ėmė patikimai saugoti savo, o kartu ir visos ES išorines sienas. Tai gali užtrukti kelerius metus.
Lietuvos šioje srityje laukia ypač nelengvi uždaviniai. Visų pirma dėl to nelemtojo Kaliningrado… Šiuo metu labai sunku pasakyti, kaip reaguos ES, jeigu Lietuvos A.Brazausko Vyriausybė sutiks patenkinti Rusijos reikalavimus pervežti per Lietuvos teritoriją panaudotą raketinį kurą. Kai kurie politikos apžvalgininkai teigia, kad Maskva siekia gauti leidimą tam kurui pervežti, naudodamasi patogia proga, kol Lietuvos Vyriausybei vadovauja A.Brazauskas, besidairantis daugiau į Maskvą nei į Briuselį.
Kaip žinoma, prieš porą metų Lietuvos Vyriausybė uždraudė gabenti šį pavojingą kurą per Lietuvos teritoriją. Dabar Premjeras teigia, kad šį klausimą spręs jo sudaryta komisija, kuriai esą Rusija pateiks šio kuro cheminę sudėtį. Aišku, kad Rusija tokią pažymą pateiks ir šis pavojingas krovinys bus įvardytas kaip niekam nepavojingas. Be to, dabartinė valdančioji dauguma įvairiausias komisijas kuria tik dėl akių, tokia pat bus ir ši komisija. O žinant tos daugumos palankumą ir nuolaidžiavimą Maskvai, galima iš anksto pasakyti, kokias išvadas pateiks komisija. Naivu būtų manyti, kad Rusija, prašydama leisti gabenti per Lietuvos teritoriją panaudotą raketinį kurą, siekia tik šio vienintelio tikslo. Sudarius Maskvai palankią sutartį, atsiras precedentas nuolatiniam įvairių pavojingų krovinių gabenimui per Lietuvos teritoriją. Vargu ar tai nebus įvertinta Briuselyje ar Strasbūre.
Vadinamieji euroskeptikai piktdžiugiauja, kad, priėmus naujas nares į ES, ši Sąjunga taps pernelyg gremėzdiška, neefektyvia organizacija. Cituojami Prancūzijos užsienio reikalų ministro Ch. de Šareto žodžiai, kad jam „neduoda ramybės mintis, kaip teks priimti sprendimus, kai be žiūronų nematyti, kas sėdi kitame Tarybos stalo gale“. Aišku, 2004 metais, kai šalys kandidatės jau nuo pirmosios narystės dienos oficialiai taps visateisėmis Europos Sąjungos narėmis, naujosios narės, tarp jų ir Lietuva, ne iš karto prisijungs prie bendros valiutos – euro zonos. Tą neseniai patvirtino ir Europos centrinio banko pirmininkas Vimas Duisenbergas, pareiškęs, jog dar prireiks daug metų, kol naujosios narės įsives eurą, nes Europos bankas abejoja, ar greitai pavyks naujų pokomunistinių šalių ekonomiką įterpti į gana griežtus piniginius euro zonos reikalavimus.
Apskritai kalbant vien tiktai apie pinigus, kuriuos gausime iš ES, galime sulaukti ir gana nepalankių rezultatų gegužės mėnesį numatomame referendume dėl stojimo į Europos Sąjungą. Aišku, jog dabartinėmis Lietuvos sąlygomis, kai garbinamas pinigų kultas, paprastiems žmonėms kalama į galvas tik tai, kiek milijonų eurų gausime iš Briuselio, visiškai neaiškinant, kad tų milijonų šiaip sau niekas neduoda – juos reikia mokėti paimti. Be to, kaip pabrėžė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Gediminas Vitkus, Lietuvos derybininkų išsiderėti milijonai jokiu būdu neturėtų užgožti tūkstančius kartų reikšmingesnio strateginio laimėjimo – jog Lietuva pagaliau galės tapti visateise Europos Sąjungos nare. Anot G.Vitkaus, visų pirma privalome suprasti, kad šio tikslo siekėme nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, pirmiausia ne dėl papildomo finansavimo, bet trokšdami daug svarbesnių dalykų – kad Lietuva daugiau niekada nebūtų įtraukta į Rytų Chaosą, kad ji taptų civilizuotos Europos dalimi ir turėtume didesnes ekonominio bei dvasinio augimo galimybes.

Petras KATINAS

© 2003"XXI amžius"