"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2003 m. sausio 8 d., Nr. 1 (46)

PRIEDAI







Skaidrūs Aukštaitijos ežerai

Lietuvos žemė pilna praeities gyvenimo paslapčių, tragiškų istorijos puslapių ir etninio paveldo turtų. Kiekviena pėda paženklinta žmogaus kūrybiniais darbais, o kiekvienu vieškeliu riedėjo valstiečių vežimai, knygnešių brikeliai, dvarponių karietos, traukė vokiečių, prancūzų, švedų įsibrovėlių voros, brovėsi lenkų legionai ir rusų tanketės. Žmonių atmintis yra itin talpi ir saugi. Ji mena žilagalvių senolių pasakojimus, tėvų žygius, genties žygdarbius.
Rytų Aukštaitija – skardžiabalsių dainininkų, armonikininkų, aludarių ir pirtininkų kraštas. Čia geriausiai dera sutartinių ritmai, iš dirvų virsta miežiai ir dobilai, upių vivingrose buriasi lydekos, o sietuvose panardo vėgėlės. Ūksmingose giriose iki šiolei tebeieškoma pokario partizanų būvio pėdsakų žeminėse. Sodybos vis vešliais medžiais apsodintos, vyšnaitėmis ir alyvaitėmis pakaišytos. Į mokslus veržtasi anksčiau, o šiandien daugiau vangumos ir aplaidžios. Vis skundžiamasi bedarbyste, nors vestuvių puotose tris dienas piršlys ne tiktai kalbas porina, ne tik dainų melodijos upeliais liejasi.
Raiški rytiečių tarmė, šnektų gausa atpažįstama iš vieno sakinio ar žodžio ištarties. Priebalsiai pakietinami, galūnės nenukandamos, o balsiai vis pakaitaliojami saviškai ir savitai. Kai susirinkdavo sutartinių išvedžiotojos, tai klausytojų visuomet nestokota. Juk ne tiktai dainuojama pakaitomis, bet ir pavaikščiojama, persipinama, netgi paūkčiojama. O tatuto, dobilio, ratuto, ratilio vis kartojama, nepabostama. Tai pats muzikaliausias dainavimo būdas, iki šiol Europoje dar težinomas pietų Italijoje.
Toks didelis Vabalninkų–Biržų–Kupiškio trikampis. Vis galvojama ir apie didesnį šio krašto susibūrimą sutartiniškai pasidžiaugti, kol dar gyva ši padainavimo tradicija. Kaip neprisiminti biržėnų biržėno iš Purviškių Jurgio Bielinio-Bieliako (1846–1918), pačio garsiausio Lietuvos knygnešio, tikro knygos karaliaus, kurio nešmenė visą amžių buvo pilnutėlė. Jo gimtadienis neatsitiktinai pažymėtas Knygnešio diena. Tai kovo 16-oji. Mokėsi šis aukštaičių šviesuolis privačiai, paskui Rygoje, bendradarbiavo spaudoje, pats netgi leido neperiodinį laikraštėlį „Baltasis erelis“, parašė brošiūrų Lietuvos istorijos, lietuvių valstiečių likimo temomis.
Nuo kurios kalvos pažvelgsi, kuriuo keliuku bekeliausi, vis išvysi poeto sodybą ar sodybvietės vietą žymintį ženklą – stogastulpį, akmenį, metalo stelą. Aukštaitija – poezijos šalis. Tiesa, ir prozininkų nestokota. Bet dera suminėti poezijos didžiūnus A.Baranauską, A.Vienažindį, S.Dagilį, A.Miškinį, B.Brazdžionį, P.Širvį, J.Strielkūną, A.Baltakį, V.Braziūną, P.Panavą, S.Parulskį. Jų poetinis žodis grynuoliškas, tarme pasotintas, vaizdžiomis metaforomis perpintas, asociacijomis prisodrintas. Tokį lyrikos talentų skrydį, aiškus reikalas, galėjo nulemti poetiška gamta – ežerų skaidresys, Šventosios, Lėvens, Mūšos, Nemunėlio, Pyvesos, Apasčios vingiai, giraičių pragumos, kalvelių nuoslėniai, beržuotų guotų baltumėlis, gandrų kleketa ant kraigo, kregždžių žvytravimas. O šio vaizdingojo krašto dainavimo tradicijos tebėra gyvos iki pat šių dienų. Apie tai kalba vyresniosios kartos eiliuotojų gausa. Kiekvienoje parapijoje jų kuriama po penketą šešetą. Dviejų „Eiliavimų“ knygose jų žodis sutviska nuoširdžiu atsivėrimu, paprasta žodžių ir minčių sanglauda.
Tremtinių ešelonai iškeliavo į sibirus, partizanų kapais nužymėtos kalvutės ir duburėliai vis kalba apie sunkią žmonių dalią. Vartai, žmogau, istorijos knygą ir skaitai liūdesio ir netekčių metraštį. Rodosi, kad ir motinos rožinis skausmo karoliukais nusėtas. Tad tegul kalba istorija, tegul vingiuoja aukštaičių plentai.
Viena įspūdingiausių vietų Lietuvoje – Ledakalnis, tarpežerių kalva, pašokusi į 160 metrų aukštį. Anot prof. Česlovo Kudabos, tai pati gražiausia mūsų krašto gamtovaizdžio panorama. Ta vieta tarp Ūkojo, Alksnaičio ir Linkmeno ežerų. Ledynai slinkdami šiaurėn prieš tūkstantmečius smarkiai tirpo palikdami morenines nuosėdas formuodami daubas ir spėriai pildydami tirpstančio ledkalnio vandenimis. Aukštaitijos puošmena – Labanoro giria. Jos plotas – 8 500 hektarų, joje dunkso net dvidešimt ežerų. Tiesa, labanoriške dūda mažai čia birbiama, bet grybynus žino ne tiktai Švenčionių, Utenos, Ignalinos baravykų rovikės, raudonkepurių ieškotojai. Garsiai švokščia ir šlamščia Šavašos upelė, kairysis Šventosios intakas. Čionai piliakalnių virtinės driekiasi, čionai pasakorių ir dainininkių rojus. Būta tautosakos pateikėjų, kurios mokėjo per 500 dainų, o pasakoriai kelis vakarus iš eilės galėjo porinti pasakas, legendas, sakmes, padavimus. Praeities inteligentai ir dabarties intelektualai ežerų pakraštėliuose statėsi vilas, pirkosi senąsias sodybas, ieškojo gamtos prieglobos ir ilgesingų eglių šlamėjimo, klevų ošesio. Tokios tradicijos yra gajos ir ilgalaikės.
Metus žvilgsnį į Panevėžio regioną, prisiminti reikia Žaliąją girią, kurioje jau XIX a. viduryje buvo nudobta paskutinė Lietuvoje besibastanti meška – senųjų bajorų medžioklės svajonė. Nors meška Žemaitijos simbolis, bet jos mėgta ir aukštaičių didgirių medumi pasismaguriauti. Aukštaitijos simbolis, pasak pasakėtininko S.Stankevičiaus, yra arklys. Tą akivaizdžiausiai liudija zarasiškių, uteniškių, rokiškėnų, širvintiškių važnyčiotojų taip pamėgtos Sartų ežero žirgų lenktynės žiemovidyje. Dešimtys eiklūnų ir tūkstančiai žiopseivų suskanta išmėginti stiprų vieno gražiausių krašto ežerų ledą. Po 1795 metų rusų imperinės okupacijos (trečiojo Respublikos padalijimo) caro žandarmerija kategoriškai lenktynes uždraudė. Jos ilgą laiką vykdavo nereguliariai. Pastaraisiais dešimtmečiais tai itin žavus žiemos renginys ir reginys.
Prie Anykščių, Elmininkuose, netoli J.Biliūno tėviškės esantis Arklio muziejus vasaromis sutraukia ir suvilioja lankytojų tuntus. Ypač vaikai miestelėnai domisi ratais ir važeliais, pasagomis ir kamanomis, plūgais ir skambalėliais, o aludariai gyvena ten, kur veši miežiai šešiaeiliai, o miežiai tarpsta tame dirvožemyje, kur garsūs aludariai. Pasvalio ir Biržų alus neverčia iš kojų iškart, bet linksmas svaigumas apima, kai susėda kaimynai pasišnekučiuoti apie darbus ir vaikus, apie gentį ar būsimąjį prezidentą. Kokios būtų kupiškėnų vestuvės, jeigu ąsotyje neputotų rudaskvernis alus? Koks kaimas, jeigu negali pasigirti savo aludariu? O Vabalninko alus jau minimas 1644 m. Tai vienas pirmųjų aludarystės paminėjimų istoriniuose šaltiniuose.
Laikui bėgant į Lietuvą atėjo blaivystės sąjūdis, prasidėjęs nuo garsiojo žemaičių švietėjo, rašytojo ir vyskupo Motiejaus Valančiaus. Oficialūs dokumentai sako, kad Zarasų dekanate XIX a. antrojoje pusėje net 95 proc. gyventojų pritarė šiam sąjūdžiui ir atsisakė degtinės monopolio paslaugų. Būta susiklausymo, dorumo nuostatos ir viešo priešinimosi caro padlaižiams, kurie pelnėsi iš smuklių ir karčiamų. Netruks ateiti lietuviškųjų vakarų gadynė (1895-1905 m.), kai Dusetose bus įsteigta slaptoji parapinė biblioteka, o knygnešių maršrutai trauks iš kaimo į kaimą.
Visi šio krašto žmonės mena, kad Palūšės bažnyčia 1750 m. pastatyta be pjūklo. Per kelis kraštus išgarsėjo Dūkštas, kuriame dirbo garsusis sodininkas Adomas Hrebnickis, savo valdose auginęs per tūkstantį vaismedžių veislių iš Skandinavijos, Rusijos, Amerikos ir aklimatizuotų pagal vietos sąlygas bei paplitusių visoje Aukštaitijoje.
Rusai sentikiai, atblokšti Lietuvon, ištremti iš gimtųjų vietų, po sukilimų ir maištų prigijo ir įsitvirtino aukštaičių žemėse. Jie tašė akmenis, dirbo girnas, bet žemės purenti nepamėgo. Ne tos prigimties būta, nerasta žemės šaknų ir ūglių.
Kiekviena vietovė yra kuo nors ypatinga: šnekta, papročiais, gamtos nuotaikomis, jausena, genties ir giminės apeigomis. Netgi valgiais ar rūbų dėvėsena. Esama ir kitokių ypatingybių. Garsusis Smardonės durpynas prie Likėnų netgi savo kvapais paukščius atbaido, o 1929 metais statytas Saločių tiltas per Mūšą siekė net 111 metrų ilgio. Aukštaičiuose per ilga įsitvirtino ir itin paplito mėgėjiškos vaidybos menas. Retas miestelis su mokytojais, šauliais, pavasarininkais nėra vaidinęs garsiosios Keturakio komedijos „Amerika pirtyje“. Iki šių dienų įvairiose respublikinėse apžiūrose laurus skina Skapiškio, Tauragnų, Ignalinos, Rokiškio, Utenos, Vyžuonų vaidintojų trupės.
Anykštėnų aukštumėlės sužavi iš tolo. Visi veržiasi į šią literatūros Meką, kur gimta A.Baranausko, J.Biliūno, A.Vienuolio ir J.Tumo-Vaižganto. Tai tikroji realistinės prozos gimtavietė. Anykštėnuose, be to, gausu archeologinių paminklų – pilkapynų ir milžinkapių. Gražiai išsaugota Raguvėlės dvaro sodyba, patraukia Troškūnų bažnyčios dailės paminklai, esama nemaža prižiūrimų parkų. Ramuldavos miške yra 1863 metų sukilėlių karinės stovyklos reliktų, o karalienės liūnas, šiltmečiais suspindintis Peniankų giraitėje, atveda ne vieną turistą ir žygeivį. Kai kas jau iš tolo įžvelgia Karklių šilo eglę aukštuolę. Vis su gėlėmis ateinama prie „Dėdžių ir dėdienių“ autoriaus paminklo Svėdasuose (skulptorius B.Bučas).
Biržėnai taip pat nenusileidžia nei memorialinėmis vietomis, nei kultūros paveldu, nei Šiaurės Lietuvos gamtos grožybėmis. Tiesa, čia kalvos apsilyginusios, nusibraižiusios, į gerą dirvožemį virtusios. Didinga bastioninė Biržų pilis dabar suvilioja bibliotekos skaitytojus ir muziejaus lankytojus. Kokia turtinga ekspozicija ir knygų fondai! O Biržų senamiestis datuojamas XVII amžiumi. J.Janonis, B.Sruoga, E.Dauguvietis, K.Binkis, A.Zurba, P.Skodžius ir A.Karosaitė – tai keletas grožinio žodžio kūrėjų, aukštaitiškos dvasios saugotojų, gausingų knygų autorių. Ne visi patenka ar pateks į chrestomatijas, bet visi turi savo atminimų ir darbų saleles. Purviškiai pagarsėję didingu Bielinio ąžuolu, Sandariškių ąžuolas gražuolis taip pat atlaikė laiko gūsius ir epochų permainas. Užušiliai amžiams išsaugos mokytojų tremtinių likimus, jiems skirta skulptūra. Kas trėmė ir naikino mokytoją, tas niekuomet nebus padoriu žodžiu minimas. Retai kur išsaugota pradinė mokykla kaip Gulbinuose, pastatyta 1866 metais. Šlovė mokytojams!
Gera keliauti žvyruotais vieškeliais, tiesiomis asfalto juostomis, pasivinguriuoti kaimo takeliais, pasiklausyti vieversio giesmės ir bandos baubojimo. Štai ir Ignalinos erdvioji padangė. Štai ir patekome į ežerų, parkų, draustinių karalystę. Ir velnio „pėdomis“ pasodybiai nužymėti, ir didžiausią Lietuvoje Gedžiūnėlių pilkapyną dera aplankyti. Kam nenorėta pasisvečiuoti ir pasivaišinti Kukutėlių ir Mėčionių gatviniuose kaimuose! Nacionalinio parko pagražos pritraukia net moksleiviją, o vyresnieji vis nori išbraidyti palatvijo spanguolynus. Ir landšaftinis, ir botaninis, ir geomorfologinis draustinis traukia savo neregėtomis paslaptimis – augalija, gyvūnija, žemės klodų ypatumais. Vietiniai gerai žino Rimšės bažnyčios paveikslą, Ginučių vandens malūną, tapytojo Jono Rustemo kapą Dūkštelių kapinėse ir pasaulinio garso tenoro Kipro Petrausko tėviškę Ceikiniuose.
Šiandien nieko nebestebina tarptautinis folkloro festivalis „Ežerų sietuva“, kuris kas treji metai suskamba ežerijoje, ar kapelų susiėjimas „Grok, armonika!“, bet daug ką stebina praeities žygdarbiai, tėvų darbai, tautosakos paliktys, tikėjimo apraiškos, netgi ryškesni pagonybės atvaizdai.
Palikę kupiškėnus, neaplankę širvintiškių nukakime į Molėtų upių paversmius, smėlynėles ir pagirių ežeraičių sidabrines akis. Kas nesimaudė Stirnių, Alnio, Baltųjų Lakajų, Galuonų, Malkėsto, Kertuojų, Siesarčio ežeruose, tas mažai žino apie tyvuliuojančių vandenijų vėsą ir gaivą. Virinta užverda šaltinėliais, Siesartis seserėniškai užburia, Stirnelė savo grakščiakakles gyvulėles prisivilioja, o Karklos šlaitai gluosniais nusipylę. Piliakalnių virtinės nusidriekia kalvų viršūnėmis.
Apie Dubingių Radvilų žygius žino ne tiktai istorikai, bet ir abiturientai. Alanta garsi savo biblioteka, o Videniškiai turi linksmuolę kapelą. Dera nepamiršti, kad šio miestelio bažnyčia pastatyta 1684 metais. Laimei, liko išsaugoti XIX am. pirmosios pusės Dubingių užvažiuojamieji namai.
Vis patvarkomas buvęs Arnionių dvaras, Giedraičiai tapo kovų su lenkų įsiveržėliais simboliu. Prarasta Vilnija, bet išsaugotos kitos aukštaičių žemės nuo šlėktiškų užmačių ir proveržių. Čia nemažai Armijos Krajovos aukų liekanų. Jau primirštas pasakėtininkas Juozapas Lideikis (1858-1898), palaidotas Suginčių bažnyčios šventoriuje, o žymus dailininkas, kryžių įamžintojas Antanas Jaroševičius ilsisi Giedraičių naujosiose kapinėse. Paminklinių ąžuolų šiose žemėse dešimtys, ir dvikamienės pušies, regis, dar piktavalė ranka neiškirto Kertuojos miške. Sumažėjus ežerynams prasideda arba raižytas peizažas, arba lygumų platumos su krūmynais ir ramiomis upėmis.
Reikėtų trumpam stabtelti Deltuvos žemėje – Ukmergėje. Reikėtų neužmiršti ir Zarasų krašto sentikių ar gražaus folkloro atsinaujinimo, bet dabartės arklius reikia pasukti link Rokiškio, į palatvijį. Beržuona ir Vyžuona, Kriauna ir Šetekšna, Vingerinė ir Audrupys ieško savo vagos, kad galėtų pasiekti Nemunėlį ir Mūšą, išbėgti į mūsų brolių latvių lygumas. Šiuose kraštuose sumažėjo ežerų, bet pagausėjo pirčių, čia mažiau alaus prispaudžiama, bet užtat kraštotyrininkai baigia aprašyti savo gimtuosius kaimus. Rodos, ir piliakalnių mažiau, nors Livonijos ordinas visados grasino čia gyvenantiems sėliams. Tačiau dvarais ir atmintinų įvykių vietomis ne veltui rokiškėnai didžiuojasi. Tautodailės meistrų darbai sukaupti garsiajame Rokiškio kraštotyros muziejuje, o dailės paminklų gausu bažnyčiose. Būta ir revoliucionierių, kurių pėdsakais dabar niekas nesididžiuoja, nes kalvio Ignoto žemės paveldą ne jie saugojo, ne jų rankos kūrė gėrį ir grožį.
Apie Uteną daugelis galėtų ilgokai pasakoti. Tai didmiestis, kažkada panoręs tapti viso regiono šerdimi. Iš dalies ir tapo, nes apskritis gali pasididžiuoti gražiais kultūros darbais – festivaliais, kultūros premijomis, literatų sambūriais, bažnytiniais chorais, vargonavimo tradicijų atnauja. Štai dar kuo uteniškiai garsūs – piliakalniais, skulptūromis, žymių žmonių kapais, išeiviais – meno ir mokslo vyrais. Vien A.Šapokos pavardė daug ką pasako: ant šio istoriko darbų pamato išaugo dvi trys istorikų kartos.
O kaip dar norėtųsi pasibūti šioje didžiavyrių rytų aukštaičių žemėje, ilgiau paviešėti kiekvienoje parapijoje ir dar kartelį pasidairyti nuo Ledakalnio. Daug kas neaplankyta, nes ir plotai neparegimi vienu akimoju. Matyt, jau pats laikas patraukti į Vilnijos pusę, artėliau sostinės, į šeštąją, paskutiniąją mūsų kraštotyrinės kelionės priebėgą.

Aleksandras ŠIDLAUSKAS

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija