Horizontai

TIKROJO TAUTOS IŠSILAISVINIMO RŪPESČIAI
Nuo tautinio atgimimo iki mūsų dienų

Būtina lietuvių tautai svarstyti savo išsilaisvinimo problemą. Kalbama ne apie kokį nors kitų “laisvinimą”, o apie mus pačius, apie dvasinį išsilaisvinimą iš mus gaubiančių negerovių.
Žodžio “laisvinimas” negaliu pakęsti ir, kartodamas Vincą Kudirką, “bėgu, kaip žyds nuo švento kryžiaus”. Aš dar vis atsimenu, kaip sovietiniai tankai “laisvino” Lietuvą, išplėšdami krašto nepriklausomybę, draskydami lietuvių tautą, okupuodami ir pavergdami mus. Man ir šiandien aidu atsiliepia Kremliaus rinkimų šūkiai: “Nebereikės lietuviams važiuoti į visokias amerikas ir brazilijas”… Ir nevažiavo, važiavo kitur. Trėmė Sibiran tūkstančius lietuvių. Trėmimų dekretus, gal ir nenorėdami, pasirašinėjo lietuviai komunistai ir kolaborantai. Ne be reikalo Mečislovas Gedvilas aimanavo iš Maskvos grįžusiam ir apie artėjančią Lietuvos aneksiją sužinojusiam Vincui Krėvei: “Patekau tokion klampynėn, kad man belieka iš proto išeiti, nusišauti ar laukti, kol kitas mane nušaus. Į įsakymų nevykdantį bolševiką žiūrima kaip į išdaviką”… Tiek dėl ano mūsų laisvinimo. Užtruko kone pusę šimto metų, kol tas nelemtas laisvinimas praėjo.
Dirbdamas Lotynų Amerikoje, išgyvenau kitą laisvinimo variantą. Buvau liudytojas pastangų, kai Katalikų Bažnyčią norėta laisvinti nuo jos teologijos, kada kunigas klausytojams piršo ne Šventąjį Raštą, o Komunistų manifestą. Kardinolas Jozefas Ratcingeris šitaip apibūdino to laisvinimo turinį: “Pasaulis turįs būti aiškinamas pagal klasių kovos schemą - tegalima rinktis tik arba kapitalizmą, arba marksizmą… Jeigu kas mėgintų šitokį krikščionybės aiškinimą neigti, tik pasirodytų stovįs turtuolių ar valdovų pusėje ir esąs vargstančiųjų ir prislėgtųjų priešas, o tuo pačiu ir Jėzaus prieas…”
Bet ir tas laisvinimas, ačiū Dievui, subyrėjo.

* * *

Šiandien gali būti kalba tik apie dvasinį mūsų pačių ir visos lietuvių tautos laisvinimąsi. Kodėl mums, išeiviams, turi rūpėti tokie dalykai kaip dvasinis tautos išsilaisvinimas? Apie kokį išsilaisvinimą kalbama? Ko dar mes, lietuviai, norime? Ar turime teisę kalbėti ir, ko gero, reikalauti tautos išsilaisvinimo, ypač mes – “transatlantiniai lietuviai” (kaip aš vadinu išeivius)?
Man labai patiko Los Andželo Lietuvių fronto bičiulių sambūrio pirmininkės advokatės Žibutės Brinkienės kategoriškas pasisakymas: ne galime, o privalome rūpintis Lietuvos reikalais. Tai mūsų teisė ir pareiga. Mes siekiame tautiškai ir moraliai sveikos krikščioniškos tautos, nesvarbu – patinka kam tai, ar ne. Mylėdami tautą, privalome dėl jos gerovės kovoti, nes ji yra vertybių nešėja ir kūrėja. Šiai misijai vykdyti mums nereikia jokio leidimo – mums reikia sąjungininkų!
Teisingai kalbėjo bičiulė Ž.Brinkienė. Išeiviai nėra tautos atplaiša. Jie taip pat priklauso tautai, kaip ir tie, kurie gyvena Lietuvoje.

* * *

Būdami arti V.Kudirkos kapo gal pasiklauskime, apie kokį išsilaisvinimą kalbėjo Lietuvos himno autorius XIX a. pabaigoje, vos užsimezgus lietuvių tautinio atgimimo pumpurui. Atsakymą nesunku surasti. Pirmiausia – visuomet ir visur tautinio atgimimo laikotarpiu V.Kudirka kalbėjo apie „maskoliško“ jungo nusikratymą. “Lietuvos tilto atsiminimai” ar “Viršininkai” yra kandžiu sąmojumi parašyti rezistencinės kovos kūriniai. Jie atskleidžia tautos pavergėjo veidą ir baudžiavą nešančios tautos ryžtą išsilaisvinti iš caro vergijos.
Perskaitęs “Aušrą”, apverkęs savo kaltes, pasmerkęs lenkomaniją savyje ir atsivėręs lietuvybei, V.Kudirka reikalauja lietuvius išsilaisvinti iš poniškos lenkų įtakos, į kurią jis pats buvo pakliuvęs. Jis troško, kad šeimos būtų lietuviškos, kad lietuvaitės atsispirtų prieš vokiečius, lenkus, rusus. V.Kudirka citavo persų karalių, sakiusį savo tarnui kasdien jam priminti Atėnus. O jis lietuviams kartojo ir kartojo: “Atmink lietuvišką šeimą”. V.Kudirka ragino lietuvius išsilaisvinti iš ignorancijos, iš beraštystės, siekti nors žemesnio mokslo, tekėti nors už kiek apsišvietusio ūkininko, nes “mokslas ir didžiausioje nelaimėje yra pagalba”. Jis ragino šalinti korupciją, suprasti svarbiausias piliečio teises ir jas ginti. “Jei valsčionys pažintų savo teises, - rašė V.Kudirka, - tai pons pisorius negalėtų iš jų plėšti net po keliolika rublių už išdavimą valsčiaus raštinės pažymėjimų, už kuriuos nereikia nieko mokėti”.
Gyvename XXI amžiuje. Ar mes iš V.Kudirkos pasimokėme? Rodos, niekas taip ir nepasikeitė.
V.Kudirka parodė ir visokius “šuntakius, kuriais kraugeriai lando, norėdami užklupti savo auką; visokias kilpas ir spąstus, jų užstatytus vargšams valsčionims”. Ironiškai jis sakė: “Mes Lietuvos mandarinai”… Galingesni (ar skaitlingesni) byloja vargšams: “Tegu jūs kūną spaudžia vargas, tegu jūs dvasia drasko rūpesčiai, tegu jūs padus kaitina bambuso smūgiai… tuščia jūs! Kad tik mums būtų ramu, sotu ir šilta“.
O kaip energingai, tiesiog su įnirtimu V.Kudirka smerkė žmones, paliekančius tėvynę ir bėgančius užsienin. Jis klausė: “Ko tie žmonės bėga į Ameriką, palikę savo gimines ir pažįstamus, nesigailėdami savo krašto, kur gimė ir užaugo?.. Ko bėga žmonės, niekieno neverčiami, tik laisvu noru?“ Ir čia pat atsako: “Bėga ieškoti laimės, rinkti pinigų, krauti turtų”. Priekaištingai pastebėdamas: “Dėkui Dievui, negirdėt, kad badu mirtų žmonės Lietuvoje”, V.Kudirka laiko bėgimą užsienin dėl geresnės duonos plutos nepateisinamu. Jis maldaute maldauja: “Broliai, nepalikite Lietuvos, tos geros motinos, kuri nesigaili mums duonos ir badu nemarina, negalvokim apie bėgimą į užmarius, kur mums nėra laimės, neklausykime visokių gundytojų, dirbkime namie”.
Poetas kaltina lietuviškus laikraščius, neatliekančius pareigos, neatskleidžiančius tiesos. Spaudai atrodytų “padoriu ir teisingu daiktu, kad lietuviai, užaugę Lietuvoje, baigę mokslus už pinigus, trauktųsi iš tėvų žemės; jie gi turėtų pasitarnauti tautiečiams, tai pačiai Lietuvai. Daugeliui lietuvių šitai atrodo visai kitaip, nes vos tik spėja baigti mokslus – jau Lietuvoje nerimsta, – bėga kad ir į Maskoliją”.
Gal turėdamas galvoje V.Kudirkos ką tik išvardytus pavyzdžius apie pašlijusią tautinę moralę, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras prel. Kazimieras Šaulys sakė, kad “visiems tautiečiams bendrai ir kiekvienam atskirai būtų labai naudingas ir reikalingas dažnas savo tautinio gyvenimo kvotimas. Tautinio savojo gyvenimo dažnas perkratinėjimas būtų naudingas visiems lietuviams, gyvenantiems šiandien tėvynėje, ir išeiviams, esantiems laisvajame pasaulyje…”. O kaip reikalinga lietuviui tautinė “velykinė” arba “vasaršešiolikinė” išpažintis!
Bet yra dar kai˛kas svarbesnio V.Kudirkos ratuose. Jisai troško, kad lietuvių širdys būtų Tėvynės meilės aukuras. Poetas sakė: “Lietuviškas klausimas – tai indas, iš kurio mes, lietuviai, turime semti vien meilę savo žemei, supratimą tautinių ir žmogiškų tiesų, jausmą skriaudų ir pajėgas pasipriešinti piktiems pasikėsinimams”. Ir jis kritikavo ano meto inteligentiją, sakydamas: “Išskyrus labai mažą skaičių mūsų inteligentų, tikrai besirūpinančių savo tėvynės reikalais, kurie nesigaili nei darbo, nei paskutinio skatiko jos labui, visi kiti inteligentai, lyg ledais apkrovę savo krūtines, kad kartais, atminus Lietuvą, nesuplaktų širdys, o jeigu retkarčiais ir ją kas nors atsimena ir primeta skatiką jos labui, tai tik su tokia sąlyga, kad jam už tai lyg turguje būtų atlyginta… Apie rūpestį lietuvybei nėra ką kalbėti. Teisybė, rūpinimasis tėvynės reikalais kartais neleidžia saldžiai išsimiegoti, skaniai pavalgyti ir smagiai virškinti”.
Tokį lietuvio profilį mums atskleidžia V.Kudirka Tautinio atgimimo laikotarpiu.

* * *

Panašią realybę išgyvena šių dienų Lietuva. Kokius skaudulius turime mes operuoti? Kokio išsilaisvinimo siekti ir kaip kovoti prieš gyvenamojo meto negeroves? Prieš melą, prieš korupciją, prieš stoką Tėvynės meilės.
Sugriuvus Sovietų Sąjungai, visas pasaulis suprato, kad sovietinės sistemos pagrindas buvo melas, o prievarta – priemonė melui, kaip gyvenimo normai, įpilietinti. Viešajame gyvenime visi vienas kitam melavo. Visi žinojo, kad meluoja, ir tik mažuma savo atsakomybe ir rizika melui priešinosi. Pavergtas lietuvis buvo verčiamas ne tik melą priimti, bet ir jį mylėti. Prisimenu Vievio gyventojų įsipareigojimą kažkokio jubiliejaus proga Stalino garbei pastatyti kiaulidę. Tikriausiai tai buvo ne meilės giesmė jam, o paprastas įsiteikimo melas ir gal dar viena proga komunistų vadovams Stalino garbei prisišveisti kiaulienos. Tačiau kas melu negyveno, o jam priešinosi – atsidūrė tardymo kamerose, kalėjimuose, tremtyje arba beprotnamyje.
Visa tai, ačiū Dievui, priklauso praeičiai. Sovietų kariuomenė iš Lietuvos išvesta, sovietinį jungą tauta nusimetė. Šiandien galime džiaugtis esą lietuviais (bent vardu, jei ne darbais), galime didžiuotis savo istorija, kurią per pusę šimto metų okupantai klastojo (jo palikuonys dar ir šiandien tebeklastoja), galime vėl pulsuoti Lietuvos didvyrių dvasia, viešai garbinti Dievą, auklėti vaikus, laisvai keliauti po pasaulį. Lietuva išsilaisvino ir iš tautos budelių, pradedant Stalinu ir baigiant daugeliu savų išdavikų, tarnavusių okupantams ir sovietinusių Lietuvą. Mes esame pasaulio pripažinta laisva, nepriklausoma valstybė kelyje į Europos ir Šiaurės Atlanto sąjungas.
Tačiau išsilaisvinę nuo nuožmaus priešo ir tapę laisvi, mes dar neišsilaisvinome iš savo negerovių, o jos tautą yra apnikusios spiečiais. Buvę prievartos vergais, mes melo neatsikratėme. Buvę korupcijos ir kyšių vergai – mes tokiais vergais ir toliau likome. Tautą kamuoja reketas, rinktų ir nerinktų politikų ir valdininkų nesąžiningumas, pašaipa ir net panieka religijai ir moralei. Šmeižtų bangos nesiliauja, o tai to paties melo įvairūs pavidalai, kurie dar vis neleidžia geros valios piliečiams (o jų dauguma) naudotis sunkiai atgautos laisvės palaima. Nusivylę žmonės jau nustojo kalbėti apie teisingumą – jo laukia ir nesulaukia. Melo nuodai paliečia, o galbūt ir paveikia nemažą dalį geravalių tautiečių, apimtų apatijos, laukiančių ir nesulaukiančių valdžioje, spaudoje ir apskritai viešajame gyvenime padorumo, sąžiningumo, krikščioniškos pagarbos žmogui, tiesos ir teisingumo. Per dvylika metų Lietuvą valdė ir kairieji, ir dešinieji, bet jie sovietinių žaizdų dar neišgydė, sovietinių ydų neišgujo. Visi ligšioliniai rinkimai rodyte rodė, jog visuomenė pasiūlytais kandidatais nusivylė ir kiekvienuose rinkimuose juos radikaliai keitė… kad vėl nusiviltų. Ar toji apatija nesakė, kad rinkimai dar vis nieko neišsprendžia? Peršasi išvada, kad visame šiame politiniame, socialiniame procese lietuviškoji visuomenė nepajėgė surasti žmonių, kurie jai tinkamai atstovautų.
Atrodo, jog per visą tą atkurtos nepriklausomybės laiką Lietuvos valstybės vairas, tiesa, su išimtimis, nebuvo patikėtas žmonėms, kurie savo asmenybe, savo pavyzdžiu, atliktais darbais ir aukos dvasia būtų įrodę, kad privačiame ir viešajame gyvenime ryžtasi vadovautis krikščioniška morale, kilniu patriotizmu, artimo meile ir nesužalotos demokratijos principais. Išeivija neatsistebėdama tebeklausia: kaip čia yra, kad iš komunistų jungo ryžtingai išsilaisvinusioje tautoje daugelis lietuvių tebegyvena sovietiniu melo, apgaulės, suktybių, šmeižto palikimu, kad visose viešojo gyvenimo srityse lietuviška tešla vis dar užraugiama senu sovietiniu raugu, kad tie, kurie Sovietijoje buvo “viskas”, ir dabar nori būti jei ne “viskuo”, tai bent valstybės gyvenime dominuojančiu “šiuo tuo”. Man atrodo, kad tie, kurie tarnavo sovietiniam engėjui, savo darbą baigė ir lošimą pralaimėjo. Jų pareiga – užleisti vadovaujančias vietas švarioms rankoms; jų vaidmuo jau suvaidintas. Nedidelė garbė Lietuvai, jei ji dar neapsišvarino. Faktas, kad daugelis Sovietijos veteranų laikosi įsitvirtinę nepriklausomos valstybės valdžioje, nesistengdami – gal net nesuvokdami reikalo - kovoti už tai, kas teisinga, kilnu ir dora, o veikia oportunistiniais motyvais. Nuo bolševikinio melo pavargusi tauta žodžiais ir valia reikalauja “atverti duris teisingumui”. Tas durų teisingumui atvėrimas kaip tik ir būtų tikrasis lietuvių tautos išsilaisvinimas. Jis yra būtinas, ilgiau neatidedamas.
Išeivija negali užmiršti, kad tautinis broliškumas kiekvieną įpareigoja būti savo brolių sąžine. Patriotizmas be tautos meilės yra tuščia deklaracija. Išeivija neturi teisės užmerkti akis prieš tamsiuosius tikrovės aspektus. Todėl filosofas Juozas Girnius ir kalba apie tautinę ištikimybę: “Reikia mums nubusti iš visų iliuzijų, šviesių ir tamsių, ir atsigręžti į save pačius – į savo sąžines. Ateitį kuria ne laukimas, o veikimas. Niekada padėtis nėra taip užtikrintai viltinga, kad nebūtų kuo rūpintis. Tačiau niekuomet padėtis nėra tokia beviltiška, kad tektų jau kovos atsisakyti. Reikia kovoti už ateitį, o ne pasyviai jos laukti”.
Prof. J.Girnius teigia: “Reikia mums tvirtesnio optimizmo tikėti savo idealu. Mes turime būti sukrečiami nepaguodžiamo skausmo dėl to, ką regime tikrovėje, ir su visu optimizmu turime ryžtis tam, kam mus įpareigoja tautinė ištikimybė”.
Atsparusis realizmas yra ne rezignacija, o rezistencija, ne pasidavimas, o pasipriešinimas. Mes gi esame lietuviškos rezistencijos vaikai ar vaikaičiai. Rezistencijos, bandytos skausme, plukdytos ašarose, degintos ugnyje ir mirkytos kraujyje. “Pats kovojimas yra savyje laimėjimas. Kas iš tiesų yra prasminga, yra prasminga visam laikui“, – sako filosofas J.Girnius.
Suprantu, kad visa tai, į ką apeliuojame rezistencinio tikėjimo vardu, materialistinio nusistatymo žmogui iš tikrųjų yra tuščias svaičiojimas. Čia vyksta dvasių išsiskyrimas: vieni savo žmogiškąją vertę regi ištikimybėje idealui, antri ieško naudos sau, nieku kitu nesirūpindami. Pasak J.Girniaus, “tik tas gali tautinę ištikimybę suvokti ištikimybe sau pačiam, kam tauta yra brangi savyje pačioje, o ne dėl vienokios ar kitokios naudos. Be asmeninio idealizmo neįmanoma tautinė ištikimybė”.
Todėl šiandien viltis yra tuose, kurių asmeninis idealizmas išsiskleis ir tautiniu idealizmu, tai yra rezistenciniu tikėjimu visišku tautos išsilaisvinimu, o drauge ir savo tautos šviesia, dora ateitimi. Šį mūsų troškimą yra galima ir privalu realizuoti. Idealizmas yra ne tikrovės jausmo stokojimas, o valia viešpatauti tikrovei. Reikia kurti tikrovę tokią, kad ji liudytų žmogaus didybę, o ne menkystę. Gyvai dvasiai įžiebti nėra recepto, bet kur dvasia gyva – pati randa sprendimus. Ras sprendimus ir lietuvių tauta, išeivijos talkinama. “Gyvų žmonių reikia! Vieną dieną Dovydas nugalės Galijotą. Šiandien mums reikia dvasių išjudinimo ir sąžinės išbudinimo… Tautos noras išsilaisvinti iš klaidų ir nuodėmių, apsivalyti nuo nusikaltimų ir visokio purvo yra teisingas, ir mūsų kova yra bendra”. To siekė ir V.Kudirka.
Remkimės savimi - ta mažuma, kuri drįsta tikėti ir ryžtasi gyventi žmogiškosios didybės idealu, tai iškilios mūsų filosofo J.Girniaus mintys.
Tikiu tikruoju mūsų brolių išsilaisvinimu iš tautą apnikusių ydų ir bėdų savo tautos istorijos garbei ir krikščioniškos Lietuvos didybei.

* * *

Demokratija be partijų laikytis negali, bet ligi šiol partijos savo egzamino neišlaikė. Ieškokime dorų, sąžiningų, pasišventusių tautiečių atsakingiausiems valstybės postams ir, kartoju, tų, kurie savo žodžiais ir darbais įrodė meilę Lietuvai, kurie yra ištikimi teisingumui, krikščioniškai moralei, ir tų, kurie vertai imasi atsakomybės už sąžiningą viešųjų reikalų įgyvendinimą. Eisime su tais, kurie rauna nešvarumais persunktą praeitį su visomis šaknimis. Visi kiti mums netinka.
Prof. Juozas Ambrazevičius–Brazaitis nurodo, kad “kova dėl lietuviško reikalo gali būti prasminga, pagrįsta ir viltinga, kai principai bus aukščiau už oportunizmą, kova su juo bus vykdoma visuotinai; moralės dėsniai vadovaus veiklos krypčiai ir tarpusavio santykiams; tie patys reikalavimai bus taikomi kitiems, kaip ir sau”.
Toks tebūnie matas, pagal kurį lietuviai darytų savo sprendimus. Lietuva dar turi daug gerų žmonių. Jiems priklauso mūsų parama ir pagarba. Ir mūsų balsai.

* * *

Tėvynės meilė tebūna visus mus gaubianti ir jungianti jėga, spinduliuojanti amžina jaunatve, valia ir jėga.
Ir čia man grįžta atmintin lietuvio knygnešio istorija.
Prieš pusę šimto metų “Amerikos balso” lietuvių laidoje kalbėjo lietuvis knygnešys. Spaudos draudimo metais jis iš Prūsų slaptai per sieną gabeno caro uždraustas lietuviškas knygas. Tasai “miško brolis” buvo daugiau kaip aštuoniasdešimties metų. Žvalus senukas sakėsi išvažinėjęs Ameriką skersai ir išilgai – nuo Atlanto iki Didžiojo vandenyno. Skundėsi niekur negirdėjęs lakštingalos čiulbėjimo. “Amerikoje tik varnos ir kuosos”. Ir bulvės, kiaušiniai Amerikoje jam buvo be skonio, ir obuoliai kaip reikiant nekvepėjo, o ką kalbėti apie Lietuvos miškų baravykus. Ne tas, ne Lietuva. Nepriklausomos Lietuvos dienų nematęs knygnešys didžiavosi savo tėvyne kaip Vaižgantas: “Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet mano!”
Paprašytas tarti žodį broliams tėvynėje, susijaudino knygnešys ir nervingai pradėjo stuksenti lazda į grindis. Jo akys buvo įsmeigtos į tolį. “Negaliu, - pagaliau pratarė. – Nemoku kalbėti, esu nemokytas, aš ne koks sekretorius”. Vėl nutilo, žvelgdamas kažkur į tolumas. Vėl stukseno lazdele, o veidas balte balo. Galiausiai jis vėl prabilo: “Gal aš galėčiau lietuviams padeklamuoti eiles? – ir drebančiu balsu pradėjo: “Lietuva, Tėvyne mūsų, Tu didvyrių žeme, iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia. Tegul Tavo vaikai eina vien takais dorybės, tegul dirba tavo naudai ir žmonių gėrybei…”
Taip deklamavo nepriklausomos Lietuvos neregėjęs knygnešys. Jo veidas buvo išbalęs, o juo nesulaikomai riedėjo graudžios meilės ašaros.
Kokia nuostabi knygnešio meilė Tėvynei. Tyra, kaip šaltinio vanduo, kaip rasos lašelis, kaip Sibiro lietuvaičių ledinėmis lūpomis tarta laisvės malda.
Kartais aš savęs klausiu: kodėl ta galingoji Tautos giesmė – Lietuvos himnas – mus taip nelygiai pasiekia? Kodėl ne visados mus pagauna tikroji himno dvasia? Dar rečiau susimąstome, ką byloja kiekviena himno eilutė ne mums visiems, o kiekvienam. Himne kartojamas žodelis “mūsų“ kažkaip praslysta, kaip kažkas visiems bendra, tarsi man pačiam ir ne taip svarbu būtų.
Tautos himnas yra visų mūsų himnas. V.Kudirkos himno žodžiai skiriami visiems mums. Himno lapas buvo V.Kudirkos ašaromis laistytas, nes, kalbėdamas visiems lietuviams, jis kalbėjo pirmiausia sau. Pabandyk šiandien pakeisti himno žodį “mes” žodžiu “aš”, ir tavo kūnu pagaugai eis, pajutus galingą jėgą, kuria trykšta ir spinduliuoja mūsų tautos giesmė.
Šis himnas tebūna kiekvieno laisvės malda ir visų ryžtas, mūsų darbų alfa ir omega – pradžia ir pabaiga. Ir mes laimėsime!

Vytautas Antanas DAMBRAVA