Salelių patirtis
Lietuvai gresia būti išblaškytai.
Iš Lietuvos žmonės nuolat išvyksta. Daug kas nesirengia ir sugrįžti.
Kas rengiasi grįžti, tiems jau gali nebelikti vietos, ją bando
kiti užimti. Rusija perima energetiką, įmones, atsiųs ir kolonizatorių.
Lietuviai be Lietuvos arba išnyks, arba atsiras norinčiųjų kurtis
salelėmis ir laikytis. Ar reali galimybė? Net ir neišblaškius
Lietuvos, valstybė, kokia mažai savarankiška ji dabar yra, darosi
tarsi salelė.
Todėl yra naudinga salelių patirtis. Tokią patirtį turime, nes
išeivių iš Lietuvos jau buvo labai daug, ir jie stengėsi išlaikyti
lietuviškumą. Sunkiai išlaikė, o išeiviai po Antrojo pasaulinio
karo ilgiausiai. Tie išeiviai kultūringiausi, atspariausi, iš
Tėvynės išgrūstas tautos žiedas. Tokie puikūs jie ir save suvokė,
ir papasakojo mums apie save kaip galima gyventi salelėmis.
Jų patirtis rodo, kad tik trims kartoms įmanoma išsilaikyti, ir
dar kai yra švyturys bent viltyse valstybė Lietuva, kurios jeigu
tuo momentu ir nėra, tai dar gali būti, nes lietuviai toje vietoje
dar gyvena.
Trys kartos, ir trečioji, jaunimas, jau turėjo būti raginami saugoti
lietuvybę. Ir pokalbis vyko tarp lietuvių, kaip jaunimą efektyviai
paraginti. Ir štai viena nuomonė, kažkodėl labai tinkama šioms
dienoms, nes ir mes norėtume paraginti benutaustantį savo jaunimą,
kurio dalis dar tebegyvena lietuviškumą beprarandančioje Lietuvoje.
Pacituosime tuos gana seniai parašytus žodžius Darbininke (1965
03 22), Viliaus Bražėno rašinyje, pavadintame Už kovingą laisvės
dvasią .
Vertas dėmesio pats pavadinimas. Kas yra laisvė? Kas yra jos dvasia?
Kodėl ji turi būti kovinga?
Puikus pavadinimas, bet jeigu dėstymo nebūtų, vien juo nesidžiaugtume.
Klausykimės dėstymo: Daug kalbama, raoma, sielojamasi dėl lietuvybės
išlaikymo. Rezultatai toje srityje ne visada proporcingi pastangoms.
Lietuvybės išlaikymo pastangų vaisiai dar gali susiaurėti, jei
bus ribojamasi tik lietuvybės kai kuriom apraiškom: kalba, raštu,
šokiais, menu, dainom; jei nebus atkreipta pakankamai dėmesio
į dvasią, kuri įprasmina patį kalbos, lietuviškos kultūros vartojimą;
į dvasią, kuri suaktyvina jaunimą ir patraukia jį veikti, kovoti.
O tokia dvasia yra besąlyginis siekimas savo tautai laisvės, nepriklausomybės.
Kaip iš akies išlupti žodžiai mūsų dienai. Dabar aršiau, kaip
visada, imtasi prieš Lietuvą šios kovos iš visokių formų pašalinti
jų dvasią. Sovietmečiu girdėjome: tautinis forma, sovietinis dvasia,
taigi be savos dvasios. Dabar negirdime, nes nesakoma, o įžūliai
daroma. Dabar daroma: lyg ir tautinis forma ir nėjoks dvasia,
taigi kaip ir nesantis, nes tuščia forma atmestina. Ir atmeta
mūsų rankomis jaunimas. Ir ne tik tautinės formos atmetamos. Dar
įžūliau ir religijos formos siūlomos naudoti be dvasios. O kvietė
V. Bražėnas, ir dabar dar kviestų: (
) į dvasią, kuri įprasmina
(
). Ir dabar mes jau pasakytume: ne tik tautiškumą. Kiekvienas
veiksmas, kai atitrūksta nuo prasmės, net ir turėjęs būti švenčiausias,
nelieka be savo prasmės. Žinotina ta galimybė veiksmui nuo prasmės
atitrūkti ir prarasti dvasią, ir pasidaryti bereikšmiam arba priešingos
reikšmės. Visiems būtina budėti, nes be dvasios jaunimo niekas
nepatrauks.
Dar cituojame: Ne tik naciai ir komunistai, bet ir visi istoriniai
Lietuvos priešai pirmiausia stengėsi sunaikinti laisvą lietuvio
dvasią, pakęsdami, o kartais net palaikydami kai kurias lietuvybės
išorines formas. Taigi kelkimą sau klausimą, kuris istorinis priešas
laisvės dvasią naikina šiandien? O ji naikinama.
Pirmiausia per maža sakoma ir visai nededama pastangų pasakyti,
kas yra toji laisvės dvasia. Tokioms pastangoms tikrai reikėtų
pasiraginti tiems, kurie kentėjo ir kovojo sovietmečiu dėl laisvės
negi jie kentėjo dėl nieko, jeigu nepabando mums pasakyti, kas
toji laisvė ir kas jos dvasia? Nekovojusieji ir nekentėjusieji
džiaugęsi ateinančia laisve taip pat galėtume pabandyti pasakyti.
Visi susitelkime. Ir minėtame rašinyje raginama: (
) privalėtume
skirti daugiau organizuoto (mano paryškinta G.T.) dėmesio kaip
tik šiai laisvės dvasiai ilaikyti.
Ne tik pavieniams reikia susitelkti ir dėmesį sutelkti, kaip dvasią
pažadinti ir kaip išlaikyti. Sunku išlaikyti, kol dar nepasakėme,
kas yra laisvės dvasia. Dėl laisvės dvasios ne tik pačių žūstama,
bet kartais leistina ir į ją besikėsinantį priešą sunaikinti.
Reikia ją mąstyti, reikia apie ją pasakyti, nes ir jaunimą, ir
vyresnius tik ji ir uždegs.
Taigi: negalima ribotis lietuvybės jaunimui pristatymu tik kaip
brangios relikvijos, kaip žavaus ir neįkainojamo muziejinio eksponato.
Pabandykime mūsų jaunimui lietuvybę perteikti kaip laisvės kovos
ugnimi liepsnojantį žibintą, kurį jaunimas perimtų ir dar aukščiau
iškeltų; kaip laisvės troškuliu žėrintį kalaviją, kurį laikyti
aptrūnijusiose istorijos makštyse būtų šventvagystė.
Ir vėl laisvės troškulys, ir vėl mums reikia žinoti, kas ji
yra, ta laisvė.
Perteikdami laisvės dvasią vien tuo, kad mūsų tauta buvo didi,
kad partizanai buvo narsūs, kad mūsų kalba sena, kad dainos gražios,
jaunimo pakankamai neuždegsime. Privalome parodyti, jog tauta
ne tik buvo, bet ir tebėra didi. Neapsiribodama stiprybės rodymu
praeityje, vyresnioji karta privalo perteikti jaunimui savo dabarties
stiprybę (
).
Taigi nepoilsiaukime. Mums negalima pasenti. Turime būti stiprūs.
Netgi graži mums teko dalia: esame kviečiami dirbti iki pat mirties
atodūsio ir vis esame reikalingi, nes dar nepasakėme labai suprantamai
jaunimui, kas yra laisvė. Ko gero, nei patys dar nesužinojome.
Evangelijoje skaitome, kaip ilgo amžiaus sulaukęs Simeonas pasakė
Viešpačiui: Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo
tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą
(Lk 2, 29). Simeono buvo tokia paskirtis, ir jį atleido. Mūsų
niekas niekada neatleis: turime dirbti. Turime būti tvirti, kol
jaunimas sužinos tai, ką jiems reikia žinoti.
Gražina TRIMAKAITĖ
© 2003"XXI amžius"