V.Landsbergis: nelaisvė šiandien daug kam gali atrodyti patraukli

Buvęs Tėvynės sąjungos pirmininkas, Seimo narys Vytautas Landsbergis Sauliaus Venckaus (ELTA) nuotrauka

Lietuvoje pastaruoju metu gaivinami mitai, skelbiantys geresnes alternatyvas narystei ES ir NATO bei viliojantys į naują nelaisvę tariamai geresnės ir sotesnės tvarkos jauku. Taip mano buvęs Tėvynės sąjungos pirmininkas, Seimo narys Vytautas Landsbergis, pasak kurio, šiandien kėsinamasi “užvaldyti Lietuvą iš vidaus - paversti ją korumpuotų ir reketuojančių žmonių valdoma šalimi“.

Kokios įtakos Lietuvos integracijai į ES ir NATO, jūsų akimis žiūrint, gali turėti nesibaigiantis Prezidento skandalas?

Tai, kas vyksta, nėra Prezidento skandalas: taip tik vadinama. Tai pasikėsinimas užvaldyti Lietuvą iš vidaus - paversti ją korumpuotų ir reketuojančių žmonių valdoma šalimi. Tuo būdu ji būtų giliai sukompromituota narystės ES ir NATO kelyje.

Šiame kėsinimesi dalyvauja daug blogų žmonių. Reikia kalbėti ne apie vieną asmenį, nors nuo jo daug kas priklauso. Tik kažin ar jis šiandien pats nuo savęs priklauso.

Todėl mano atsakymas - nėra ramu, ir aš nejaučiu garantijų, kad Lietuva sėkmingai baigs savo taip ilgai išvargtą ir iškovotą kelią.

Pastaruoju metu girdėti vertinimų, kad Lietuvos narystė NATO su dabartiniu Prezidentu gali būti nevisavertė, kad Lietuvą ištinka diplomatinė izoliacija. Kokios jūsų prognozės?

Jeigu mūsų valstybės struktūros pajėgs parodyti, jog tai ne Lietuvos, o tik vieno pareigūno izoliacija, tai nekils ir minčių apie visos valstybės nepatikimumą ar iškritimą iš padorios „kompanijos“. Mums nedraugiška valstybė to tikrai labai norėtų.

Jeigu Lietuvos Vyriausybė yra nesvyruojanti ir aktyvi tarptautiniuose reikaluose, jeigu Seimas su visomis jo struktūromis yra aktyvus dalyvis Europoje ir savo veiksmais paneigia kalbas apie izoliaciją, mes galime lankytis užsienio šalyse ir susilaukti reikiamų tarptautinių vizitatorių. Ir tuo atveju, jeigu pastarųjų darbotvarkėje ir nenumatytas susitikimas su Prezidentu, Lietuva didele dalimi gali išvengti įspūdžio, kad ji izoliuota. Jeigu jos „vizitinė kortelė“ ištepliota, galima tos kortelės tiesiog nepateikinėti.

Ar tai, kad dauguma Lietuvos piliečių pritaria narystei ES ir NATO, leidžia daryti išvadą, jog Lietuvoje puoselėjamos vertybės, kuriomis grindžiama tradicinė vakarietiška politika?

Turbūt žmonės galvoja paprasčiau. Tas paprastesnis galvojimas yra toks: ten geriau, daugiau tvarkos, ten Lietuva bus saugesnė. Tačiau dabar kaip tik dirbama priešinga kryptimi, gaivinant visokius mitus, kad kitaip ir kitur Lietuvai būtų geriau, nes esą ir buvo geriau.

Nenorėčiau tikėti, kad daugumos žmonių galvosena gali taip pasikeisti. Tačiau toks išmėginimas šiandien yra. Kai kurie vilioja buvusia nelaisve, neįvardydami, apie ką iš tikrųjų kalbama. Esama ir baudžiavinės vergystės sindromo. Taigi iš tikrųjų kalbama apie nelaisvę, o sakoma, kad ten dubenėlis buvo gražesnis, į narvelį buvo tvarkingiau įberiama grūdų.

Dėl Lietuvos narystės NATO - manau, kad tai bus priešiškų jėgų taikinys, pirmiausia - tos valstybės, kuri tos narystės labiausiai nenorėjo ir nenori, nes Lietuva, esanti tarp Baltarusijos ir Karaliaučiaus, strategiškai labai svarbi. Bandoma ją atplėšti ir nuo istorinių bei dabartinių ryšių su Lenkija. Tai oficialiai paskelbtas ir, be abejo, siekiamas strateginis tikslas.

Dabar dažnai kalbama apie „dviejų Lietuvų“ priešpriešą. Ji paprastai aiškinama medžiaginėmis aplinkybėmis - perskyra tarp turto ir neturto, miesto ir kaimo. Ar sutinkate su tokiu aiškinimu?

Susidūrėme su tuo jau Atgimimo laikotarpiu, atkurdami valstybę, ir po to, kai pradėjo ryškėti, jog atkurta valstybė bus visai kitokia nei sovietinė respublika. Tada išryškėjo Lietuvos visuomenės dvilypumas ir nesutarimas tarp tų, kurie norėjo, kad Lietuva būtų kitokia, ir tų, kurie norėjo, kad ji nebūtų labai kitokia. Pastarieji norėjo, kad ji liktų beveik tokia pat, kaip anksčiau - su buvusiomis privilegijomis, įprastine tvarka, nuolat šelpiama ekonomika, be žemės nuosavybės teisės.

Tas visuomenės dvilypumas buvo visą laiką. Kai kada jis buvo identifikuojamas kaip politinė kairė ir dešinė, kaip Rytai ir Vakarai. Tos sąsajos turėjo pagrindo.

Dabar atsiranda ir yra eksponuojamas naujas motyvas - turto ir skurdo, socialinės nelygybės. Nors jos tikrai esama ir mums nepavyko išvengti, kad ta nelygybė nebūtų pernelyg didelė - tai ligšiolinės Lietuvos politikos neatsargumas ir klaida, - iki šiol neskambėjo klasių kovos šūkiai. Nebuvo taip atvirai grasinama padegti „buožių“ ūkius. Tai jau ne turtingųjų ir neturtingųjų priešprieša, o bolševikinis sindromas.

Kokia yra neseniai pasirodžiusios Vytauto Petkevičiaus knygos „Durnių laivas“ politinė prasmė?

Ji man pasirodė kaip pikto puspročio rašinys - tokio, kuris žiūri į lubas ir fantazuoja apie kadaise pažinotus žmones, visai nesivaržydamas dėl to, jog tai beveik nieko bendra neturi su tiesa. Tam tikru žinomu metodu maždaug penki nuošimčiai minimų faktų, aplinkybių ar datų pateikta tikroviškai, bet prie jų pridedamas turinys yra nerealistinis, kupinas keršto. O politiniu atžvilgiu svarbu tai, kad ši knyga pasirodė būtent dabar, ne pora metų anksčiau ar vėliau.

Lyginote Lietuvos valstybingumą su namu, dėl kurio trūkumų kartais kviečiama jį padegti, užuot šalinus trūkumus ir padarius „remontą“. Ar pastaruoju metu tokių „padegėjų“ daugėja, ar jie tampa labiau girdimi?

Sunku daryti išvadą - ar jų staiga daugėja, ar jie tiesiog tampa aršesni. Gali būti ir vienaip, ir kitaip. Galbūt daugėja, nes jų daugėjimas skatinamas. Man pasakoja, kartais matau ekrane, kaip į vykstančius susitikimus su visuomene renkasi dar neįpykę žmonės: daugelis iš smalsumo, norėdami pamatyti Prezidentą. Ir tada jie nukreipiami, indoktrinuojami. Iš to galima spręsti, kad jų skaičius dauginamas pagreitintu tempu.

Ar Lietuvą ištikusi politinė krizė yra dėsningas negydytos ligos protrūkis? Kokią nustatytumėte politinę diagnozę?

Priežastys susikaupė. Krizė turbūt nebuvo neišvengiama, kaip ir pastarųjų Prezidento rinkimų rezultatas. Galima buvo nedaryti tokių kvailysčių kaip dešimt kandidatų į prezidento postą. Konkuruojantis kandidatas galėjo rinktis kitokią taktiką - bent jau per antrąjį rinkimų ratą, matydamas, kokia agresyvi mašina paleista. Pasikliovimas, kad kokiu nors būdu vis tiek viskas bus gerai, buvo pražūtingas.

Dešimt metų buvote Tėvynės sąjungos pirmininkas, pernai pasitraukėte iš šio posto. Kokias vertybes, jūsų manymu, partija turėtų puoselėti, ko labiausiai siekti ir vengti dabartiniu raidos tarpsniu?

Pasakysiu trumpai: ir toliau norėčiau, kad ši partija, kurią steigiant ir ugdant dalyvavau ir įdėjau daug savo minčių, pastangų, nevirstų viena iš daugelio - tokia, kaip kitos, kurių svarbiausias tikslas yra laimėti rinkimus. Tai būtų per menka Tėvynės sąjungai, kilusiai iš Lietuvos Atgimimo. Ji ir toliau turėtų būti Atgimimo, o ne tik rinkimų partija.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi
Vladimiras Laučius

© 2003"XXI amžius"