A. Gavėnas: „Gatvėse matysime daugiau tamsaus gymio žmonių“

Migracijos departamento direktorius Almantas Gavėnas Kęstučio Vanago (ELTA) nuotrauka

Tapusi Europos Sąjungos nare, Lietuva išgyvens tuos pačius migracijos procesus, kuriuos jau išgyveno Vakarų Europa. Ateityje ne visi Lietuvos piliečiai norės šluoti gatves arba šiuolaikiniu prietaisu važinėti po stotį ir rinkti nuorūkas, tačiau tai mielai darys atvykėliai iš mažiau išsivysčiusių šalių.

„Mes nieko naujo neišrasime. Iš pradžių pas mus važiuos ne itin kvalifikuoti žmonės. Po kurio laiko, gerėjant ekonominei situacijai, atvažiuos ir aukštesnės kvalifikacijos specialistų, kurių nerengia mūsų aukštosios mokyklos. Gatvėse daugės kitataučių. Kiek gyvuos žmonija, tiek egzistuos ir migracija“, - sako Migracijos departamento direktorius Almantas Gavėnas.

Naujųjų metų išvakarėse atsakydamas į Eltos klausimus, pareigūnas rėmėsi nuostata, kad migracijos baubo šiandien gali bijoti tik blogai informuotas žmogus.

Kaip galėtumėte paneigti būgštavimus, kad turtingesnės Vakarų Europos šalys bandys perkelti neprašytus svečius iš skurstančių Rytų į naująsias Europos Sąjungos nares, taip pat ir į Lietuvą?

To neleis 1990 metais pasirašyta Dublino konvencija, kurios nariai ir mes privalėsime būti nuo 2004 m. gegužės 1-osios. Ši konvencija reguliuoja prieglobsčio procedūras ir sprendžia praėjusiame šimtmetyje susidariusias darbo migracijos problemas.

Dublino konvencija siekiama užkirsti kelią vadinamajam prieglobsčio pirkimui. Šioje konvencijoje teigiama, kad pirmoji valstybė, kuri yra saugi ir kurioje atvykėlis galėjo pasiprašyti prieglobsčio, ir tampa atsakinga už prieglobsčio procedūrą. Pavyzdžiui, jeigu prieglobsčio prašytojas iš Rytų Azijos atvyko į Prancūziją, tai po to jis jau nebegali prieglobsčio prašyti Vokietijoje, Austrijoje ir panašiai.

Kai kurios Vakarų Europos šalys iš tikrųjų „pražiopsojo“ darbo migracijos problemas 1970 metais, kada Europai reikėjo darbo jėgos. Po dešimtmečio, kai Europos plėtra sustojo ir šalys pradėjo „uždarinėti duris“, nelegalūs migrantai pradėjo piktnaudžiauti prieglobsčio procedūra.

Pagal statistiką apie 90 proc. žmonių atvažiuoja į Europą ieškodami darbo, bet atvykę pasako: „Aš noriu prieglobsčio“. Prieglobsčio procedūra valstybėms yra labai brangi: jai reikia daug laiko, administracinių gebėjimų, pinigų.

Ar daug prieglobsčio prašymų yra patenkinusi Lietuva?

Nuo 1997 metų - tik 67 teigiami atsakymai. Lietuvoje prieglobsčio procedūros labai griežtos, patenkinama gal mažiau kaip vienas procentas prašymų. 99 procentai jų atmetama kaip nepagrįsti, nes dažniausiai tokie prieglobsčio prašytojai būna „klasikiniai“ ekonominiai migrantai.

Yra kita kategorija žmonių, kuriems pagal Ženevos konvenciją nepriklauso pabėgėlio statusas, bet jie negali būti išsiųsti, nes jų tėvynėje vyksta karas. Šiuo atveju kalbama apie Rusijos, Irako, Afganistano įvykius. Šių šalių piliečiams taikomas neišsiuntimo į šalį, kur grėstų pavojus gyvybei ar sveikatai, principas. Tokių žmonių, kuriems laikinai suteiktas humanitarinis statusas, Lietuvoje yra apie 200. Jie gyvena Jonavos rajone esančiame Ruklos pabėgėlių priėmimo centre.

Ir man atrodo naivūs kartkartėmis nuskambantys pareiškimai, kad dešimt čečėnų Ruklos centre kone kelia pavojų Lietuvos saugumui ir panašiai. Vaikiškai skamba frazė, ypač girdima iš aukštų pareigūnų, kad Rukla yra strateginis objektas. Tai ko tada verta mūsų armija, jeigu bijoma dešimties čečėnų paauglių?! Žinoma, jie - ne „saldainiukai“, tarp jų pasitaiko buitinio lygio konfliktų, bet tokių pat šimtai kasdien įvyksta visoje Lietuvoje.

Tragedija kyla iš nepasitenkinimo dėl jų kilmės, netgi nusiritama iki labai keistų etninio valymo idėjų. Nuostata „Lietuva – lietuviams“ apskritai yra nevaldomas džinas, jos propaguoti negalima. Kaip tik visuomenė turi būti rengiama tam, kad eidami į ES vis dažniau matysime gatvėje ne tokius kaip mes. Reikia kovoti su ksenofobijos ir netolerancijos apraiškomis, kurių pirmieji požymiai jau pastebimi Jonavos rajone.

Ar tapusi ES nare Lietuva dėl patrauklesnio statuso negrįš į prieš penketą metų buvusią situaciją, kai pasieniečiai kasmet sulaikydavo apie tūkstantį nelegalių imigrantų?

Aš esu optimistas ir tikrai nemanau, kad kažkas mus užplūs, kažkas pasirinks Lietuvą kaip įdomiausią šalį. Nieko panašaus. Tiems, kurie keliauja į Vakarų Europą, Lietuva nėra pats artimiausias ir optimalus kelias. Mūsų šalis galbūt patrauklesnė už Latviją ar Estiją tik todėl, kad keliai veda į pietvakarius, t. y. į Vakarų Europą, o ne į Šiaurės šalis. Be to, Lietuva vienintelė turi tiesioginę sausumos sieną su Vakarais - su Lenkija.

Bet Lietuva nebeatsidurs praėjusio dešimtmečio situacijoje, kai rytinė siena buvo praktiškai „kiaura“. Pažaboti nelegalią migraciją padėjo infrastruktūriniai PHARE paramos projektai. Sustiprinta sienų apsauga, pasienio užkardos gavo šiuolaikinės įrangos, įdiegta Valstybės sienos apsaugos informacinės sistema VSATIS.
Aišku, nelegalus migrantas dažniausiai nevažiuoja per sienos perėjimo punktus, o stengiasi eiti vadinamąja žaliąja siena arba būti gabenamas per punktą slapta kokiame nors konteineryje. Bet, manyčiau, šis etapas jau yra praėjęs. Svarbiausia to priežastis - griežtas Baudžiamasis kodeksas. Kodėl kažkas, būdamas vedlys, turėtų vežti žmones per Lietuvą, kur vedliams gresia iki 15 metų laisvės atėmimo bausmė su turto konfiskavimu? Gal geriau ieškoti kelių per Ukrainą, Kosovą, Albaniją ar dar kitur, kur daug prasčiau sutvarkyta sistema, kur galbūt arčiau...

Migracijos srautus, ypač su trečiojo pasaulio šalimis, Europa dabar reguliuoja sutartiniais pagrindais. Europos Komisija derasi su Šiaurės Afrikos šalimis, užtikrindama paramą jų ekonomikos plėtrai, kad būtų naikinamos emigracijos priežastys, tačiau kartu reikalaudama pasirašyti readmisijos sutartis: „Tarkim, mes priimsim šimtus tūkstančių tunisiečių, bet, pasibaigus kontraktui, jie privalės grįžti į Tunisą, o jei ne - mes juos grąžinsime pagal readmisijos sutartį“. Todėl ir Lietuvai, įstojusiai į ES, nebereikės rūpintis, kaip pasirašyti readmisijos sutartį su, pavyzdžiui, Tunisu ar Tailandu, nes ES jau sudariusi readmisijos sutartis su šiomis šalimis.

Kaip Lietuva reguliuos savo darbo rinką?

Tam yra užsieniečių įdarbinimo kvotos. Šiais metais Vyriausybės nutarimu patvirtinta įdarbinimo kvota - 800 asmenų. Leidimai dirbti išduoti specialistams, atvykusiems iš Kinijos (71), Ukrainos (47), Rusijos (36), Lenkijos (25), Baltarusijos (16), JAV (13), Latvijos (11), taip pat Armėnijos, Turkijos, Norvegijos, Pietų Korėjos, Izraelio, Pakistano, Estijos ir kitų šalių.

2004 metais siūloma patvirtinti tūkstančio užsieniečių įdarbinimo kvotą. Bet iš tikrųjų kvota niekada nebuvo pasiekta ar viršyta. Lietuvoje trūksta laivų statytojų. AB „Vakarų laivų gamykla“, AB „Baltijos laivų statykla“ ir UAB „Premator Baltic Klaipėda“ prašo išduoti leidimus ribotam laikui įdarbinti 370 užsieniečių specialistų. Iš kur jie atvažiuos? Aišku, iš ten, kur yra jų perteklius, daugiausia - iš Ukrainos.

Kitose Europos šalyse ateityje, matyt, daugės iš Lietuvos atvykstančių statybininkų. Mūsų statybininkų kvalifikacija labai aukšta. Tai pripažįstama ir Skandinavijos šalyse, ir Vokietijoje. Visi žinome, kad ten dirba daug lietuvių, nevienas galbūt neteisėtai. Jie jau kelia koją į Europą. Po tam tikro laiko jų darbas bus įteisintas.

Sutinku, rimta problema - protų „nutekėjimas“. Oficialios statistikos nuo 2000 metų nebėra, bet, manoma, kad šiuo metu nuo 200 iki 300 tūkst. Lietuvos piliečių (daugiausia – jaunimas) dirba užsienio šalyse.

Bet tai nuolatinė dinamika - vieni išvyksta, kiti grįžta, užsidirbę pinigų, išmokę kalbos, susipažinę su kita kultūra, ir čia pradeda savo verslą. Nėra tai didelė tragedija. Svarbu, kad ekonominė situacija Lietuvoje greičiau pagerėtų ir kad žmonės čia surastų savo vietą.

Esant laisvai judėjimo sistemai, nuo gegužės 1-osios Europos Sąjungos piliečiai turės visas teises atvykti į Lietuvą, čia dirbti, mokytis praktiškai be apribojimų, nes jie gaus ir leidimą laikinai apsigyventi penkeriems metams. Jau dabar jie gali atvykti ketindami ieškoti darbo ir iki pusės metų laisvai gyventi. Jiems net nereikia informuoti policijos apie savo atvykimą.

ES šalių piliečiai Lietuvoje nebebus laikomi užsieniečiais. Tiek koks nors marokietis, įgijęs Prancūzijos pilietybę, tiek vokietis ar olandas galės atvykti čia ir turės praktiškai tokias pat teises kaip ir Lietuvos piliečiai. Olandijoje, taip pat Prancūzijoje yra daugybė piliečių, kurie įdegę saulėje gerokai labiau negu patys olandai ar prancūzai.

Kuo toliau, tuo daugiau tokių matysime ir mes, bet ar tai reiškia, kad reikia jų bijoti? Visiškai taip nemanau. Bijo žmogus to, ko nepažįsta. Todėl pažinkime jų kultūrą. Prancūzijoje populiarios marokiečių, kinų, tailandiečių virtuvės, yra puikių dalykų, kurių verta mokytis iš šių tautų ir nereikia to bijoti.

Žinoma, jie negalės pakenkti mūsų socialiniam statusui, nes būdami čia privalės laikytis Lietuvos įstatymų. Visiems galioja bendra taisyklė: atėjai į svečius - būk kaip svečias, neužmiršk, kas esi.

Kita vertus, Europos Taryba dabar skatina, kad ir ES šalių valstybės tarnyboje dirbtų daugiau užsieniečių - mokytojų, gydytojų, vairuotojų. Aš taip pat nematau čia nieko bloga.

Svarbu, kad nebūtų peržengta kritinė riba. Be to, turi būti aiškios taisyklės - užsienietis turi žinoti, kokiomis sąlygomis jis gali vykti į pageidaujamą šalį, ko iš jo bus reikalaujama. Reguliuodama migracijos procesus, Europa jau sukūrė tokias taisykles ir mums jos bus privalomos, antraip jie mūsų nepriimtų į savo stiprių ir turtingų žmonių bendruomenę.

Ar tai reiškia, kad tapusi ES nare Lietuva migracijos fronte galės sudėti ginklus?

Šiuo požiūriu mūsų teisinė bazė praktiškai jau suderinta, liko vienintelis rimtas dokumentas - įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.

Vyriausybiniu lygiu buvome įsipareigoję Europos Sąjungai priimti šį įstatymą 2003 metais, tačiau nespėjome, nes Seime užsitęsę politinės diskusijos. Vyko kova tarp tų, kurie mano, kad migracijos požiūriu svarbiausias dalykas yra žmogaus teisės, ir tų, kurie sako, kad nacionalinis saugumas yra svarbiau. Nei vieni, nei kiti nėra absoliučiai teisūs. Reikia nepamiršti to, ką Lietuva įsipareigojo ES, - gerbti žmogaus teises, tarp jų ir judėjimo laisvę, ir kartu nepakenkti savo šalies saugumui. Turi būti rastas balansas.

Seimo Žmogaus teisių komitete dabar vyksta labai intensyvus darbas. Tikiuosi, kad didžiulės apimties (apie 40 lapų) visus užsieniečių ir pabėgėlių teisinės padėties klausimus reglamentuojantis įstatymas bus priimtas 2004 metų pradžioje. Kai tik bus priimtas šis įstatymas, mūsų lauks kitas didžiulis ir labai įtemptas darbas - įstatymo lydimųjų aktų sukūrimas, nes gegužės 1 dieną įstatymas jau turės veikti ir laiko tam rengtis bus labai mažai.

Be to, Lietuvai reikėtų ir vienos užsieniečių klausimus sprendžiančios institucijos, nes dabar jais po truputį rūpinasi ir Migracijos departamentas, ir Policijos departamentas, taip pat Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Darbo inspekcija, Valstybės saugumo departamentas, o tarpžinybinės koordinacijos kartais stinga.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi
Vladimiras Laučius

© 2003"XXI amžius"