Ėjimas
užrištomis akimis
Petras KATINAS
Savo paskutinėje spaudos konferencijoje,
vykusioje priešpaskutinę praėjusių metų dieną, prezidentas R.Paksas
pažėrė skaičių, kiek kartų lankėsi užsienyje, kiek laiškų gavo iš
rinkėjų, kiek pasirašė Seimo priimtų įstatymų. Kalbėjo, kad 2004
metais Lietuva taps ES ir NATO nare, taip pat apie ekonominius Lietuvos
pasiekimus. Visa tai buvo pateikta taip, jog tie pasiekimai tarsi
vien Prezidento nuopelnas. Aišku, R.Paksas nepamiršo pasidžiaugti
gerais santykiais su Rusija ir jos regionais. Taip pat tvirtino
nematąs jokios savo izoliacijos tarptautinėje arenoje. Tai buvo
akivaizdus melas, skirtas tam pačiam savo elektoratui, kuris priima
už gryną pinigą viską, kad ir ką sakytų R.Paksas, nors tai būtų
didžiausia nesąmonė.
Nežinia, ar Prezidentas, sakydamas
nejaučiąs tarptautinės izoliacijos, taip mano iš tiesų, ar patarėjai
jam nepateikia jokios informacijos, ką apie Lietuvos Prezidentūros
skandalą ir jį patį rašo užsienio spauda. Ir ne kokie nors bulvariniai
laikraščiai, o tokie spaudos gigantai kaip The New York Times
ar bene geriausiai informuotas Vokietijos savaitraštis Der Spiegel
bei panašūs leidiniai. Atrodo, bene geriausią Lietuvos įvykių analizę
dėl šio skandalo pateikė Der Spiegel, pažymėjęs faktą, kad R.Paksas,
pasiskelbęs Lietuvos politikos viltimi, populistiškai žadėjęs
visiems vargšams ir pensininkams daug pinigų ir kitų neįvykdomų
dalykų, užkliuvo už neaiškaus ruso Jurijaus Borisovo, kuriam po
rinkimų už nebūtus nuopelnus padovanojo Lietuvos pilietybę, žadėjo
apipilti ordinais ir padaryti generolu. Der Spiegel atkreipia
dėmesį, jog J.Borisovas palaiko ryšius su Rusijos nusikalstamu pasauliu
ir specialiosiomis tarnybomis. Taip pat pabrėžiama, kad NATO baiminasi,
jog jis galėjo perduoti Maskvai slaptus dokumentus. Šis Vokietijos
savaitraštis taip pat primena, kad R.Paksas, sukūręs savo judėjimą,
paskelbė kovą su korupcija pagrindiniu savo programos elementu ir,
suvaidinęs vienintelį švarų ir nesusitepusį politiką, laimėjo
Prezidento rinkimus. Tiesa, galima nebent pasidžiaugti, kad Der
Spiegel neatmeta galimybės, jog R.Pakso skandalas padės apsivalyti
ne tik Lietuvai, bet ir visoms kitoms Rytų Europos valstybėms, kuriose
yra panaši situacija ir netrūksta populistų, žarstančių tuščius
neįvykdomus pažadus.
O visai Europai skirtas laikraštis
International Herald Tribune, pažymėjęs, kad užsienio investicijoms
Baltijos šalyse yra gana palanki dirva, tuo pačiu atkreipia dėmesį
į Rusijos bandymus daryti įtaką Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse.
Na, o prezidentas R.Paksas jau
nebežinia kelintą kartą minėjo buvusį JAV prezidentą Bilą Klintoną,
kuriam irgi buvo bandoma surengti apkaltą, bet nieko iš to neišėjo.
Dar daugiau, R.Paksas demonstruoja, kad jam net Konstitucinio Teismo
sprendimai negalioja.
Jo pasamdyti advokatai grasina
kreiptis net į tarptautinį Strasbūro teismą. Tik ką jie ten darys,
neaišku nebent vėl juokins pasaulį. Tad apie kokią pagarbą teisei
ir teisingumui, apie ką vos ne kasdien kalba R.Paksas, galima kalbėti?
Minėdamas B.Klintoną Prezidentas
tikriausiai žino (arba bent jau privalo žinoti) praėjusios vasaros
nesenus įvykius ne Amerikoje, o visai netoliese Suomijoje. Ten,
net nelaukdama apkaltos, vos pasirodžius žiniasklaidoje pranešimams,
kad Suomijos premjerė ir laimėjusios rinkimus Centro sąjungos pirmininkė
Aneli Jattenmaki apkaltino buvusį premjerą P.Liponeną, jog tas nuolaidžiauja
Amerikai. Visuomenėje kilo nemažas triukšmas. Žurnalistai sužinojo,
kad premjerė, užsipuldama savo politinį priešininką, naudojosi slapta
informacija, neteisėtai jos pareikalavusi iš prezidentės T.Halonen
patarėjo. Toje informacijoje buvo neva buvusio premjero P.Liponeno
pasakyta JAV prezidentui Džordžui Bušui frazė, kad Suomija tapsianti
JAV vadovaujamos koalicijos Irake partnerė. Kaip to įrodymą A.Jattenmaki
paskelbė P.Liponeno ir JAV prezidento Dž.Bušo pokalbį, kuriame esą
P.Liponenas pritaria JAV karinei operacijai Irake. Tačiau du didžiausi
Suomijos laikraščiai pateikė visą P.Liponeno ir Dž.Bušo pokalbio
stenogramą, iš kurios paaiškėjo, kad premjerė melavo. Tiesa, niekas
teisiškai to neįrodė, kad Suomijos premjerė melavo. Tačiau to ir
nereikėjo. Bet kokiam, net ir pačiam aukščiausiam Suomijos politikui,
ant kurio krinta įtarumo šešėlis, tuo labiau melavimas ar išsisukinėjimas,
reiškia politinės karjeros galą. Todėl Suomijos premjerė bemat atsistatydino
pati. Labai svarbus dalykas, kad premjerės ir Centro partijos pirmininkės
nepalaikė partija, kurią ji ir atvedė į pergalę Suomijos parlamento
rinkimuose. Partijai pasirodė svarbiau ne savo vadovės, o pačios
partijos garbė ir geras vardas.
Koks kontrastas su R.Pakso liberalais
demokratais, kurie, be jokių rimtų argumentų, visokiais būdais gina
savo partijos vardą ir Prezidentą. Netgi nepaisant to, kad Konstitucinis
Teismas pripažino, jog Prezidentas, suteikdamas Lietuvos pilietybę
savo rėmėjui J.Borisovui, pažeidė net kelis Konstitucijos Pilietybės
ir kitų įstatymų straipsnius. Tarp jų Konstitucijos 82-ąjį straipsnį,
kuriame sakoma, jog Prezidentas privalo būti vienodai teisingas
visiems valstybės piliečiams. Vien dėl to jokioje demokratinėje
valstybėje prezidentas negalėtų toliau eiti savo pareigų nė vienos
dienos. Taigi Konstitucijos Teismo sprendimas yra pats rimčiausias
argumentas atsistatydinti. Tačiau, dar nežinodamas Konstitucinio
Teismo sprendimo, R.Paksas aiškiai užsiminė, kad ir koks būtų sprendimas,
jis tarsis su teisininkais, kaip jam elgtis. Žinoma, ne apie atsistatydinimą
tarsis, o ką daryti su savo bičiuliu J.Borisovu. Tiesa, matyt, R.Paksui
praskaidrino nuotaiką atėjusi iš Kaliningrado žinia, kad šio Rusijos
anklavo gyventojai kandidatu į Rusijos prezidentus iškėlė su nusikalstamu
pasauliu susijusį Anzorį Aksentjevą-Kikališvili, kurio pavardė ir
veikla gerai žinoma pasaulio, taip pat ir Lietuvos saugumo struktūroms.
Visa Lietuva girdėjo VSD įrašytus to Anzorio pokalbius su skandalingąja
Renata Smailyte, kuriuose A.Aksentjevas-Kikališvilis žadėjo atkeršyti
VSD vadovui Mečiui Laurinkui, kai tik tas atvyks dirbti ambasadoriumi
į Ispaniją.
Dar vieną smūgį Prezidentui sudavė
bene iškiliausias Lietuvos diplomatas Vytautas Dambrava, kurį R.Paksas,
net neatsiklausęs jo, paskyrė ambasadoriumi ypatingiems pavedimams.
Tuo šūviu Prezidentas tikėjosi nušauti mažiausiai du zuikius iš
karto. Pirma, siekė parodyti, kad jis pasitiki ne tik J.Borisovu,
G.Šurkumi ar panašiais, bet ir visame pasaulyje žinomu Lietuvos
diplomatu, visą savo gyvenimą paskyrusiu kovai už Lietuvos nepriklausomybę.
Antra, pademonstravo Lietuvos išeivijai, koks geras yra Prezidentas,
pasikviesdamas nepriekaištingos reputacijos diplomatą į savo komandą,
o ne vien su Maskva susijusius žmones. Patyręs diplomatas ir Lietuvos
patriotas iškart suvokė, į kokią duobę jis stumiamas. Tai juk ne
buvęs ambasadorius Latvijoje, tautos pažangietis P.Vaitiekūnas,
iškart sutikęs tapti R.Pakso patarėju. Aišku, šių diplomatų lyginti
tarpusavyje nėra jokios prasmės. Tai nepalyginama. Na, o V.Dambravos,
turinčio daugybę pažinčių Vakarų politikų ir diplomatų sluoksniuose,
atsisakymas tapti R.Pakso komandos žmogumi, be abejonės, susilauks
atgarsio pasaulyje, o Lietuvos įvaizdis nuo to tik pagerės. Ambasadorius
V.Dambrava tokį žingsnį žengė ne dėl savo asmeninių simpatijų ar
antipatijų, o siekdamas vienintelio tikslo kad Lietuvai būtų geriau.
Be to, Rusija jau baigia visiškai
sutvarkyti savo reikalus Rytų Europos, taip pat ir Lietuvos energetikos
sektoriuje. Jau planuojami ir vykdomi naujų vamzdynų linijų tiekimo,
aplenkiant Lietuvą, darbai. Tai akivaizdus siekimas izoliuoti Lietuvą
ir kitas Baltijos valstybes nuo Europos Sąjungos energetikos tinklų.
Iš to paties Maskvos spaudimo arsenalo yra vadinamosios bendros
ekonominės erdvės, savotiškos naujosios Sąjungos iš Rusijos, Kazachstano,
Ukrainos ir Baltarusijos, sukūrimas. Tai aiškus geopolitinis projektas,
siekiantis dar labiau atitolinti Lietuvą nuo suartėjimo su Vakarais.
Deja, atrodo, tam pritaria ir Lietuvos prezidentas R.Paksas, per
Rusijos televiziją (!) pasveikinęs nepriklausomos valstybės piliečius.
Valandai praėjus po to, kai tą pat padarė Rusijos prezidentas V.Putinas.
© 2003"XXI amžius"
|