"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. sausio 7 d., Nr. 1 (70)

PRIEDAI

Apie poreikį desovietizuotis patiems

Gražina TRIMAKAITĖ

Kalbant apie Lietuvos įvykius ir jų šaknis reikia pastebėti, kad įvykiai ne per geriausi. Ne vienas purtosi atsakomybės už juos. Nenori ir imtis veiksmų. Geras būdas veiksmui išvengti yra nusikelti praeitin ir ten surasti kaltuosius. Geras – norintiesiems išvengti atsakomybės, visai blogas - norintiesiems dirbti.

Ar daug yra kaltų dėl įvykių, ar tiesiog visi atsakingi ir ar dažnai jie kratosi atsakomybės? Labiausiai atsakingi esame tie, kurie niekada nieko nedarėme, o vien tik dirbančiuosius peikėme.

Reikia apie tai galvoti, kad tuo pačiu atsirastų veiksmas.

Dabar yra paplitęs toks būdas nieko nedaryti – vis kalbėti apie tai, kas kažkada buvo nepadaryta, sakant, kad jeigu būtų buvę padaryta, tai dabartinių bėdų visai šiandien nebūtų. Taigi vienas toks lengvas pasakymas, kad jeigu būtų buvęs priimtas desovietizacijos įstatymas… Sakoma, kad mūsų bėda yra tebevaldantys komunistai, o jeigu būtų buvęs tas įstatymas priimtas, tai jie dabar nevaldytų, ir mes visokeriopai klestėtume. Aišku, nesunku rasti kaltuosius, kodėl nepriimtas toks įstatymas, o juos atradus yra dar maloniau ramiai burbėti ir nieko neveikti, nes kažkas buvo kaltas, o kiti nekalti ir tarsi užtenka jų veiksmo – kaltinimo ir šnekėjimo.

Todėl pakalbėkime apie desovietizaciją ir jos galimybes, buvusias ir tebeesančias.

Tie, kurie mato galėjusiame būti įstatyme panacėją, užmiršta mažą dalykėlį, kad jis galėjo būti pritaikomas tik skiriamiems pareigūnams, o ne renkamiems. Renkamiems pareigūnams reikalavimas - tik pasisakyti, kad jie sovietiniai, ir tada tektų žmonėms apsispręsti patiems. O žmonės ir be pastarųjų pasisakymo matė, kurie yra partiniai pirmieji sekretoriai, ir vis tiek juos rinko, ir prezidentais padarė, ir dabar tas pats tebevaldo, tad vargu ar ką būtų padėjęs desovietizacijos įstatymas. D.Prunskienė net buvo pasisakiusi, kad su KGB bendradarbiavo, o tai turėjo atrodyti dar baisiau, bet vis tiek už ją balsavo, kol pagaliau nusprendė ir to pasisakymo nerodyti, nes vis tiek žmonės dėmesio nekreipdavo, tad nėra reikalo rodyti tą „nedidelę ydą“. Štai ką reikštų desovietizacijos įstatymas visuomenėje, kuri pati yra sovietizuota – jis tiesiog neveikia.

Mėgstama užmiršti faktus, kaip viskas įvyko, kad nebuvo priimtas net tas negalėjęs veikti įstatymas. Jis buvo parengtas ir pateiktas. Visuomenė nebuvo jam abejinga ir visai natūraliai joje, sovietizuotoje, kilo pasipiktinimas, kad komunistai bus persekiojami ir skriaudžiami. Tiesa, visuomenė buvo ir pakurstoma, ją klaidingai informuojant, kad įstatymas nukreiptas prieš visus be išimties komunistus, o ne tik prieš pirmuosius sekretorius, buvo gąsdinama, kad jie negalės gauti jokio darbo, o ne vien tik vadovaujančio. Taip buvo sakoma gailestingai liaudžiai ir ji teisėtai piktinosi. Liaudis nenorėjo girdėti, kad kitaip yra. Į tuos prieštaravimus buvo galima nekreipti dėmesio, jeigu ne pasikeitimai pačiame parlamente, kuriame įvyko paskutinė išdavystė: „Tautos pažangai“ atskilus nuo Sąjūdžio ir susigrupavus su komunistais, įstatymui priimti pritrūko balsų.

Jeigu balsų priimant įstatymus būtų nepritrūkę ir jis būtų buvęs priimtas, tai, būkime tikri, kad būtų veikęs taip pat menkai, kaip ir visi komunistams nepalankūs įstatymai. Prisiminkime 1992-uosius. Priimtas įstatymas nebūtų sutrukdęs Rusijai suorganizuoti Lietuvos gyventojų šaldymą prieš rudenį įvykusius Seimo rinkimus – prisimename, kad dėl tam tikrų Rusijos veiksmų ir grasinimų iki vėlyvo rudens nebuvo šildomi butai, kurį laiką netiekiamos dujos, ir tai labai padėjo tuos rinkimus laimėti LDD partijai. Nebūtų tas įstatymas sutrukdęs jokiai Rusijos organizuotos propagandos kampanijai. Sovietizuotiems žmonėms nebūtų išnykusi galimybė išrinkti LDDP ir A.Brazauską, o pasikeitusiam Seimui net ir panaikinti tą įstatymą, jeigu jis iš tikro būtų buvęs jiems kiek nors nepatogus. Taip, kaip visi komunistams nepatogūs įstatymai naikinami arba apeinami, arba sukuriamos pataisos, arba tiesiog jie nevykdomi.

Kas kita, jeigu vyktų pačios visuomenės desovietizacija, tada net įstatymo nereikėtų arba jis būtų prasmingas tuo, kad būtų pagalba jau vykstančiam procesui. Būtų buvę taip, kaip buvo po karo Vokietijoje – to meto visuomenės denacifikacija buvo remiama. Nacionalsocialistų blogi darbai buvo čia pat daryti, neužmiršti ir matomi. Jų priespauda ir žiaurumas tuo pat metu buvo akivaizdūs. Žmonės norėjo atsikratyti baimės. Jie buvo išvargę nuo karo ir juo pasipiktinę. Buvo praėję dar nedaug laiko, nacionalsocialistai nebuvo spėję sau palankiai nuteikti dalį visuomenės, ji tik laikinai buvo apsvaiginta, o karą pralaimėjus, visas nacistų žavesys dingęs, visuomenė buvo jais pasipiktinusi ir jų rėmėjais buvo tik mažuma. Ir visas pasaulis buvo pasipiktinęs nacionalsocialistais, nes civilizuotame pasaulyje nebuvo jų žiaurumo nemačiusios vietos. Jų propaganda jau nepadėjo nei namuose, nei pasaulyje – per dvejus metus vykusį palaipsnį pralaimėjimą visi buvo prieš juos nuteikti, ir denacifikacijai pritarė pasaulis bei visuomenė. Ir dauguma visuomenės pritarė denacifikacijai vykdyti, ypač kai ir savo kai kurias kaltes po denacifikacijos užuodanga buvo galima paslėpti.Tad vaizduoti, kad pas mus buvo galima priimti įstatymą ir gauti rezultatą – sovietai nušluoti nuo žemės paviršiaus ir praradę įtaką – taip galima tik save apgaudinėti, ir ypač tai paranku turintiems tikslą nieko neveikti.

Visuomenė pas mus jau buvo iki šaknų sovietizuota. Vis dėlto nemažas laikotarpis – beveik trys kartos. Pačios didžiosios baisybės ir žiaurumai jau buvo praeityje, ir teisūs vykdytojų palikuonys, sakę, kad ne jie vykdė, ir žmonių sąmonėje jie buvo jau ne tik blogi. Buvo pasiektas kažkoks pragyvenimo lygis, tegul ir žemas, kažkoks gyvenimo būdas atsiradęs ir prie jo prisitaikyta. Sovietizuota visuomenė euforijos metu buvo panorėjusi keisti tą vis dėlto pašvinkusį gyvenimo būdą; to užteko postūmiui, bet neužteko įvykdyti darbui, nes visuomenė liko tokia pati. Norėjo, kad būtų kitaip, bet kartu norėjo, kad taip pat pasiliktų. Visuomenei reikėjo pačiai desovietizuotis, o tokiais atvejais nepadeda įstatymai.

Yra ir tas faktas, kad tikrai nebuvo bent kiek desovietizuotų žmonių, kurie būtų galėję užimti vadovaujančius postus. Sovietų režimas atkakliai auklėjo savo kadrus, o nepasiduodantiesiems nė iš tolo neleisdavo artėti prie vadovaujančių pareigų, labai dažnai net ir mokslo siekti. Labai didelės konspiracijos reikėjo, kad kas nors, nepritariantis sovietinei santvarkai, kaip nors juos apgautų, įgytų atsakingesnes pareigas, o tuo pačiu ir patyrimą dirbti. Rajonuose dirbantys atsimena situacijas, kai jų prašydavo: duokite žmogų vienoms ar kitoms pareigoms, dabar yra galimybė paskirti, bet dirbti sugebančių krašto gerovei atsidavusių žmonių surasti būdavo sunku ir tekdavo likti tiems patiems buvusiems. O jeigu kas nors sutikdavo iš jaunų nepatyrusių ir imdavosi vadovaujančių pareigų, labai greitai persiauklėdavo pagal ten esančiųjų daugumą arba iš viso nesugebėdavo dirbti. Aišku, buvo atvejų Lietuvoje, kai ir nueidavo dirbti, ir dirbdavo sėkmingai, bet tai buvo mažuma.

Taip galima aiškinti negalimybę desovietizuotis, kol pati visuomenė nėra desovietizuota. Reikia pradėti nuo jos, nuo savęs pačių pradėti. Todėl šis veiksmas yra ilgesnis negu buvo denacifikacija. Jis gal ir įvyks, jeigu bus daugelio gera valia. Įvyks tada, kai bus praeities vertinimas, nukreiptas į ateitį, ir daug prasmingesnis negu vien nužudytųjų skaičiavimas. Tai bus procesas prieš prievartą, ėjimas apskritai, tai bus žmonių įsipareigojimas vertinti laisvę. Anaiptol ne ėjimas iš vienos nelaisvės į kitą nelaisvę, nuo vieno šeimininko prie kito ir nuosavos atsakomybės vengimas. Besigailintieji neįvykusios desovietizacijos iš viršaus gal nejaučia, kad jos noras taip pat yra atsakomybės vengimas ir ieškojimas šeimininko. Nors, kiek pasvarsčius, nesunku suprasti, jog tai yra reikalavimas, kad kažkas atskiram asmeniui ar visiems uždraustų blogai pasirinkti per balsavimą. Mąstoma taip: Jeigu mums kas nors būtų uždraudę balsuoti už kompartijos pirmąjį sekretorių, būtume nebalsavę, o mums leido ir todėl balsavome ,- toks yra tikrasis desovietizacijos „iš viršaus“ reikalavimo turinys. Taip atsikratoma tada buvusios atsakomybės, neprisiimama dabar esanti, nes esą kažkas kalti ir „nekaltiems“ galima nedirbti.

Vyksta pasaulinis procesas, kurį reikia suprasti. Ne tik įdomu ir naudinga matyti bei suprasti, bet ir atsiranda galimybė sąmoningai dalyvauti. Yra galimas žmonių mulkinimas norimu tikslu, bet žmonėms yra ir suteikiama galimybė neapsimulkinti. Tokia gyvenimo įtampa.

Panašus reiškinys yra ir Lietuvoje atsiradęs Grūto parkas. Irgi kažkas reikalavo jį uždrausti. Gerai, jeigu visuomenė būtų to draudimo norėjusi. Tačiau norėjo mažuma. Jeigu to būtų norėjusi dauguma, ir dabar to parko nelankytų, bet visuomenė pasiskirsčiusi į lankančiųjų daugumą ir ten nebuvusiųjų mažumą. Jeigu būtų atvirkščiai, tas parkas bankrutuotų. Visi suprastų, kad Grūto parkas yra Lietuvos gėda, ir jo nelankytų. Jis yra regimas ženklas, kad tauta neturi savigarbos ir orumo, bet ne jis tą savigarbą ir orumą panaikino. Parko išlikimo problema parodė, kaip yra. Ne jis kaltas, kad neturime savigarbos. Kalti sovietmečio dešimtmečiai, kurie mumyse nepraėjo. Jie tęsiasi dabar propagandos forma ir minta atsakomybės neprisiimančiais išlaikytiniais.

Išlikusį Grūto parką, kaip mūsų sovietizacijos simbolį, maitina kiekvienas, kuris ieško, kas kuriuo nors laiku buvo kitų nepadaryta. Nors tuo laiku buvo padaryta viskas. Buvo galimybės, buvo darbai pagal to laiko galimybes. Kiekvienam yra savo laiko galimybės, tad niekada nevėlu desovietizuotis.

Anksčiau tą padaryti būtų buvę geriau ir būtų buvę daugiau pasiekta. Nevėlu ta prasme, kad tai ne kiekvieno ir dabar dar yra padaryta. Tebeieškoma šeimininkų, nors patiems reikia būti šeimininkais. Reikia būti šeimininkais ne galia, ko daug kas siektų, bet šeimininkais atsakomybe, kurios kratomasi, net ir kokią nors galią įgijus.

Šeimininkai, be abejo, siūlosi. Propaganda yra šeimininkas. Visos jūsų mintys,- dar neseniai neatsargią reklamą girdėjome. Dabar tas mintis ir kiti pasidalijo, jau to nesakydami, ir vis netrūksta ieškančiųjų tas mintis pigiai parduoti.

Štai pigaus pardavinėjimo pavyzdys. Šiuo metu yra žinoma, kad R.Paksas yra blogas ir savo veiksmais kenkia Lietuvai. Kiekvienas, kuris taip sako, net ir buvusios komunistinės, tarkim, TV laidos ir jų žurnalistai, šiuo momentu pasidaro sąjungininkai. Tarkim, viena iš tų laidų pasakė, kad blogas yra R.Paksas, ir leido klausytojams balsuoti. Tokia vienos „Prašau žodžio“ laidos eiga patraukli suprantantiems teisingumą, ir jie nepastebi, kad kartu su šia gerąja žinia prastumiamas ir blogis. O blogis buvo jau pristatinėjant laidą, kur kalbama apie jaunimo mitingą S.Daukanto aikštėje. Buvo kalbama ne apie Sąjūdžio mitingą Nepriklausomybės aikštėje, kur buvo tvarkinga ir mažai policijos, o apie jaunimo mitingą, kuriame buvo daug policijos, kartu keliant retorinį klausimą, laidą pristatant: Kas taip supriešino žmones, kad reikia juos vienus nuo kitų ginti su policija ir šunimis?

S.Daukanto aikštėn buvo sušaukti ir V.Šustausko sėbrai, tikėtasi muštynių, reikėjo policijos, ir visai normalu, kad ji ten buvo. Tokioje mažoje erdvėje aistros netruktų įsiplieksti net ir nebuvus kokio nors išankstinio susipriešinimo, kurio gyvenime iš tikrųjų nėra. Visos pažiūros ir galvojimai gyvena kartu. Žmonės jau seniai pasiskirstę į niekšus ir padoriuosius, nors kasdienybėje gyvename kitame lygmenyje ir sutariame tame lygmenyje, kuriame galima sutarti. Niekšybė yra valstybės atžvilgiu, o požiūrio į valstybę nereikia kiekvienu momentu kasdienybėje sakyti, kitais klausimais galima sutarti, ir žmonės taikiai gyvena. Laidos vedėjo klausimas: Policija, šunys – ir kas taip supriešino žmones? – tai noras primesti dar nesantį supriešinimą, paslėptą atgaivinti, ir tai yra blogatikslis melas. Vienoje pademonstruotoje scenoje net juokingas. Vyras ir žmona, atrodo, iš vieno rajono laikraščio, labai ramiai abu pasakė nevienodą nuomonę apie Lietuvos įvykius. Žiūrovams net sunku buvo pastebėti, kad nuomonės skyrėsi, bet laidos vedėjas su džiaugsmu klausė: Tai jūs kitaip galvojate? Tai judu susipriešinę?- nors pašnekovai tos išvados nepatvirtino.

Jau esame pamiršę susipykimus dėl politikos. Tai nereiškia, kad džiaugiamės nenorinčiais desovietizuotis ir vengiančiais tiesos. Tai greičiau reiškia, kad labai mylime jos nebevengiančius, o su kitais sugyvename kituose lygmenyse. Tokia yra pusiausvyra. Pažiūrėjus panašių į minėtą „Prašau žodžio“ laidų, atrodo, kad vienas R.Pakso skandalo tikslų yra tą pusiausvyrą sugriauti.

Pusiausvyrą ryškiai griauna R.Pakso kelionės po labiausiai atsilikusius rajonus, kur daugiausia galima rasti menkai galvoti sugebančių žmonių. Iš pradžių Šalčininkai, po to Marijampolė, nedrąsiai pasisukiota Kauno rajone, ir vėl į gūdesnius kaimus. Net į Vilnių R.Pakso rėmėjai suvežami iš kaimų. Būdinga, kad šįsyk nebandoma supriešinti turtuolių su beturčiais. Matyt, nepasitikima savo auditorija ir pervertinamos žmonių mąstymo galimybės. Kai buvo naudojamas V.Šustauskas, buvo lengviau jį pristatyti beturčių gynėju, nes jo turtai ne tokie dideli kaip J.Borisovo ir V.Uspaskich ir beturčiai jų nepastebėjo. Nebūtų pastebėję nei šių turtuolių – per daug gerai apie savo auditoriją pamanė supriešinimų kėlėjai. Galėjo bandyti supriešinti vienus turtuolius prieš kitus paprastos neapykantos pagrindu. Pavyzdžiui, tokiu pagrindu: „Mano priešo priešas yra mano draugas“. Jau pažįstamų turtuolių, kurie jau buvo minimi (kuriems gal jau priklauso ir A.Brazauskas su A.Paulausku), nuviltieji jau nemyli, net prie neapykantos artėja.

Neapykantai reikia išraiškos ir peno. Ateina kiti, tegul ir turtuoliai, bet jie g a l i padėti neapykantą realizuoti, ir minia juos pasitelkia.

Taip galėjo būti, bet pasirodė, kad naujiems turtuoliams per daug neįtikima. Nepatikėjusieji paieškojo kito supriešinimo būdo, šįkart pasiūlyta – neišmanymas prieš protą. Todėl ėmė linksniuoti inteligentus, esą jie už kitus žmones blogesni. V.Šustausko atveju buvo „ponai“, t.y. išskirtas turtinis aspektas. Dabar peikiami inteligentai, t.y. išskiriamas protingumo aspektas, paskelbta, kad protingumas yra blogis. Bet koks skirtumas gali tarnauti supriešinimui. Gal kada sulauksime meto, kai bus atvirai skelbiama, kad ir padorumas yra blogis. Neatvirai tai ir dabar yra daroma, ypač supriešinant jaunimą su vyresniąja karta, bet gal sulauksime ir atviro tokio pavidalo maišto – visko galima tikėtis, nes su priemonėmis nesiskaitoma. Kai V.Šustausko pagalba buvo priešinami ubagai su ponais, tai buvo įprastas, nestebinantis veiksmas, ir senas kaip pasaulis. Tada nemanėme galint atsirasti ir kitokį veiksmą, kai bus atvirai supriešinami kvailystė su protingumu, taip ir paskelbiant, kad inteligentai yra blogis. Panašiai kaip Kinijos kultūrinės revoliucijos metu. To sulaukus, gal sulauksime ir atviro šūkio: Niekšybė prieš padorumą!, - kuris galės tikti ir jaunimo tvirkinimui, ir kovai su Bažnyčia. Kol kas tai atvirai nepaskelbiama ir dėl to, kad vienur bei kitur – ir tarp vyresnių žmonių, ir tarp Bažnyčiai tarsi priklausančiųjų – yra per mažai padorumo, ir priešas, į kurį taikoma, gali likti neatpažintas; tuo tarpu yra akivaizdu, kad protaujančių žmonių yra daugiau tarp inteligentų.

Bažnyčios viduje supriešinimas jau pradėtas: nuteikinėjami kunigai prieš vyskupus. Mat prezidentas R.Paksas esąs arčiau Dievo negu neleistinai politika užsiiminėjantys kardinolas ir arkivyskupas. Negirdėtai įžūliai R.Paksas save lygina su Kristumi, mat ir jis yra persekiojamas, bet kad nekaltai, mums patiems reikia suprasti. Kunigams išsiuntinėtame sveikinime tas teiginys yra. R.Paksas naudojasi išoriniu panašumu – Kristus buvo persekiojamas. Pasirodo, R.Paksas yra mažiau kuklus už latrą ant kryžiaus, kuris buvo pasmerktas mirčiai, panašiai kaip Kristus, bet jis matė tikrąjį skirtumą: Mes juk vertai kenčiame (…). R.Pakso samprotavimams toli iki latro įžvalgumo. Tokio pat neįžvalgumo jis tikisi ir iš kunigų , kuriems savo sveikinimus siuntinėja, bent iš vieno kito. Tegul jų ir nedaug atsirastų, bet juk nieko nekainuoja R.Paksui nei J.Borisovui – viskas daroma už mokesčių mokėtojų pinigus. Taigi R.Paksas yra vos ne Kristus, nes tarsi persekiojamas, jo žodžiais tariant, nekaltai. Nutylėta, kad persekiojamas kaltai, bet to negalima minėti, nes tai neįeina į mulkinimo programą. Prisilyginęs Kristui, R.Paksas save pastato aukščiau arkivyskupo ir kardinolo, kunigams jau jį reikėtų gerbti. Vietoje Katalikų Bažnyčios formuojama paksinė!

Būtų gaila, jeigu pralaimėjus jau prasidėjusiai apkaltai, kurios baigtis toli gražu neaiški, arkivyskupas ar kardinolas sumanytų R.Pakso atsiprašyti, nes jiems verčiau gal tiktų atsiprašyti tautos. Jie gerai padarė paraginę garbingai elgtis Prezidentą. Nors tą padarė per vėlai. Jeigu hierarchai daug anksčiau būtų jautę pareigą nebūti depolitizuoti, galbūt Lietuvos visuomenė dabar labiau mylėtų tiesą, ir jos padėtis nebūtų tokia apverktina. Dabar jai palikta galimybė rinktis tarp R.Pakso ir A.Paulausko arba Brazausko, kurie iš tikrųjų yra tokie pat vienodi. R.Pakso neteisėti veiksmai išaiškinti, todėl jis turi pasitraukti, bet ir jam pasitraukus lieka gūdi nežinia, nes kuo yra geresni pasilikusieji?

Gerumas ir padorumas jau yra suniekinti, ir tam pasitarnavo kai kurių depolitizuotųjų tylėjimas, ir dėl to nebūtų bloga atsiprašyti. Tuo tarpu nuo apkaltos sėkmingai išsisukęs (jeigu taip įvyktų) R.Paksas paskubėtų save prilyginti prisikėlusiam Kristui (gal sutaps su Velykomis?), ir vėl kai kuriems silpnesnio tikėjimo kunigams taps dilema, ką čia verčiau garbinti: Paksą ar Kristų, o ypač ko klausyti?

Ir vien tik sovietizuotoje visuomenėje tokie kuriozai yra galimi. Visuomenėje, savo sąmonės neišvadavusioje nuo totalitarizmo, nelinkusioje spręsti ir vertinti įvykių savo jėgomis. Sovietizuotieji garbina R.Paksą. Sovietizuoti ir tie, kurie tariasi esą protingesni ir kuriems Pakso išsukinėjimai atrodo esąs kvailas žaidimas, kurio net neverta matyti. Jie teisūs, kad žaidimas negarbingas, bet neteisūs nedalyvaudami, nes Lietuvą reikia ginti. Ir per Prezidento rinkimus ta antraip sovietizuotoji visuomenės dalis pasirodė kaip žmonės be atsakomybės: jie R.Paksu nepatikėjo, bet ir nesivargino nuo jo ginti valstybės – visai neatėjo balsuoti. Manėme, jog yra gerai, kad nepatikėjo, džiaugėmės, kad jau yra protingesnių. Tačiau pasirodė, kad toks požiūris negeras – jie nesuprato, jog reikia valstybę ginti taip pat ir nuo R.Pakso.

Ne R.Paksą kažkas persekioja, o Lietuva ginasi nuo Rusijos nusikaltėliams ją atiduodančio R.Pakso.

Nesvarbu, kad apkalta greičiausiai nepavyks. Pritrūks įrodymų, kaip visada teisininkams būna. Jiems visada trūksta nusikaltimo sudėties, kur tik būna nusikaltimas. Apkaltai besirengiančioje komisijoje teisininkų yra pernelyg daug, ir vis su sovietiniu patyrimu, todėl apkalta gali nepavykti. Bet Lietuvą vis tiek reikės ginti per rinkimus ar kaip kitaip. Svarbiausia ir vis dar kiekvienam prieinama yra ginti savo sąmonę nuo pavergimo ir totalitarizmo.

Vakaruose, kuriuos vis dažniau imame peikti, vis dėlto yra šiek tiek kitaip. Pamatome, tarkim, paskaitę, ką užsienio spauda rašo apie Lietuvos įvykius, susijusius su politiniu skandalu. Tokią apžvalgą yra pateikęs LR Seimo kanceliarijos Informacijos analizės skyrius „Užsienio spauda apie Baltijos valstybes, Apžvalga Nr. 51, 2003“. Paskaičius galima pamatyti, kad ten beveik viskas rašoma konkrečiai ir kalbama apie tai, kokia yra prasidėjusios apkaltos priežastis. Net rusiškoje spaudoje kalbama apie tai, kuo yra kaltinamas R.Paksas. Apkaltos priežastis yra mums dabar išaiškėję, o jam visada buvę žinomi jo patarėjų ryšiai su įtakingais Rusijoje veikiančiais nusikaltėliais ir net jo priklausomumas nuo tų grupuočių. Taip pat ir per trumpą laiką Prezidentūroje klestinti korupcija. Nesavarankiškas Prezidentas, valdomas užsienio valstybės nusikaltėlių. Taip parašo užsienio spauda ir tokia informacija žinoma užsienyje tų, kurie domisi, bet Lietuvoje tą visi yra užmiršę. Verda aistros, bet nežinoma, dėl ko. Ir neatsitiktinai, nes propaganda stengiasi aktyviai paveikti. Zanimatsia jerundoj (užsiiminėti niekais), užuot apie tikrą įvykį kalbėjus, – tą pastebėjo Vytautas Landsbergis jau šio proceso pradžioje (mintis iš jo pasisakymo Tėvynės sąjungos VII neeiliniame suvažiavime ir iš kai kurių jo straipsnių).

Tie niekai pamažu pavirto visai ne niekais – taip pat iš V.Landsbergio pasisakymo TS tarybos posėdyje gruodžio 20 d. Dalykai darosi aiškūs – korupcija, reketas, einantys iš Prezidentūros arba pačioje Prezidentūroje, o visuomenėje stengiamasi sukeisti dalykus: peikiamas to atskleidimas. O kam atskleidė? Nereikia, nereikėjo. Kam tas skandalas? Būtų viskas ėję gerai, būtų toliau grobę turtą, užiminėję valdžios struktūras…

Iškraipymus ir užmaršumą skatina ne vien R.Paksas savo kelionėse, kurių metu jis visai nekalba apie esmę, o tik graudina ir vaidina kankinį didvyrį. Ir tie, kurie tarsi prieš jį kalbėtų, užsiima pašaliniais nesvarbiais reiškiniais, o ne įsisąmonintų tai, ką užsienio spauda rado reikalinga parašyti - išaiškintas priklausomumas nuo užsienio (šiuo atveju Rusijos) nusikalstamų grupuočių. Vietos žurnalistai, papasakoję viską, – kaip R.Paksas šnekėjo, kaip graudino, kaip rankomis mosavo ir kiek žmonių kur susistumdė, – turėtų kiekvienąsyk pakartoti tą neužmirštiną priežastį, dėl kurios viskas prasidėjo.

Bet žurnalistai jos niekada nemini. Ne dėl to, kad nežinotų, kaip elgtis su teiginiu, kurio nereikia užmiršti. Kai jie nori, kad kas nors būtų neužmiršta, jie žino, ką reikia daryti – tą pabrėžia ir nuolatos kartoja. Pavyzdžiui, kiekvieną kartą, be išimties, kai praneša apie vis dar žūstančius Irake amerikiečių kareivius, jie būtinai primena: Nuo karo veiksmų pabaigos paskelbimo jau žuvo toks skaičius amerikiečių kareivių. Taip daro, kai nori kurį nors faktą pabrėžti, ir nedaro, kai nori, kad jis būtų užmirštas. Niekada ko nors panašaus nepasako apie karą Čečėnijoje, apie kurį dabar ir iš viso nekalba. Nepasako anaiptol ne dėl to, kad būtų per dideli žuvusiųjų skaičiai ir į ekraną nesutilptų – greičiau tuo parodo savo tendencingumą. Toks pat tendencingumas yra ir nepriminti Pakso nusikaltimo. Žurnalistinėje praktikoje priminimai galimi, o nepriminimai tendencingi.Daromi įvairūs nukreipimai į šalutinius dalykus, kaip jau buvo minėta – ar supriešino, kokiu laipsniu supriešino, ar gailesčio vertas ir ar žmonėms mielas ir dar klaidinant, kad jis yra persekiojamas.

Ne R.Paksą kažkas puola, o jis puola Lietuvą. Lietuva ginasi – tokia yra įvykių esmė. Tik silpnai ginasi ir mažai priemonių turėdama, nes propagandos prislėgta visuomenė dar nėra atsikračiusi sovietizmo.

Ir štai visuomenės balsas iš girdėtų kaimiečių pokalbių po R.Pakso apsilankymo miestelyje: Primena mano gyvenimą su vargstančiu sūnumi…- tai tarsi jau ir per televiziją girdėtas jo kreipimasis į motiniškus jausmus. O kiti mažiau jausmingai, praktiškiau svarsto: Jis dar nieko gero nepadarė, bet dar nespėjo, o juk jam ir trukdo… Kiti klaidų taip pat padarė, net nusikaltimų, ir A.Brazauskas, ir tas muzikantas (deja, ir taip nesąžiningai kalbama – G.T.) , o jų nepersekioja niekas…

Ir visai negirdėję, kai kas užmiršę, dėl ko vyksta ir kas vyksta, ir visai nepadedančios propagandos priemonės kam nors prisiminti. Sovietizuotoje visuomenėje galimas veiksmas. Įstatymų tironiją savanoriškai pakeitusi melo tironija, tik pati panorėjusi visuomenė iš jos galėtų vaduotis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija