Jau
ne Paryžiaus Berlyno ašis, o sąjunga?
Petras KATINAS
Naujųjų metų išvakarėse Vokietijos,
Prancūzijos ir kitų Europos šalių spaudoje pasirodė publikacijos
apie galimą Prancūzijos ir Vokietijos sąjungą Europos Sąjungos viduje.
Anot vieno Vakarų žurnalisto, visų akyse išryškėja pats didžiausias
meilės romanas Europoje. Iš tiesų visus praėjusius metus Prancūzijos
prezidentas Žakas Širakas ir Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis
nuolat demonstravo ne tik savo artimą asmeninę bičiulystę, bet ir
glaudžius abiejų didžiųjų ES valstybių ryšius. Iš pradžių Ž.Širakas
ir G.Šrioderis pademonstravo tuos ryšius vieningai pasisakydami
svarbiausiais ES politikos klausimais: dėl subsidijų žemės ūkiui,
Europos Konstitucijos ir ES ekonominės politikos principais. Jau
nekalbant apie faktiškai antiamerikietišką poziciją, užimtą ne tik
dėl JAV karinės operacijos Irake, bet ir apskritai prieš JAV užsienio
politiką. O dabar jau atvirai prabilta apie Prancūzijos ir Vokietijos
susivienijimą. Netgi sugalvotas šio projekto pavadinimas: Prancūzijos
ir Vokietijos sąjunga. Paryžiaus ir Berlyno įtakingi politikai
jau atvirai svarsto labai platų politinių priemonių planą, kuriuo
siekiama, ilgai nelaukiant, sukurti glaudų Prancūzijos Vokietijos
aljansą. Tarp kitų klausimų, keliamas netgi vieningas prancūzų
vokiečių pilietybės įvedimo klausimas, abiejų šalių ginkluotųjų
pajėgų sujungimas ir vieningos karinės vadovybės sudarymas, taip
pat vieningos švietimo sistemos įvedimas.
Apie tai šiomis dienomis atvirai
pranešė Prancūzijos užsienio reikalų ministras Dominikas de Vilpenas,
iš anksto pasirūpinęs sukviesti didžiausių pasaulio informacijos
agentūrų ir laikraščių žurnalistus, kad tas jo pareiškimas įgautų
kuo didesnį atgarsį pasaulyje. Anot D. de Vilpeno, dviejų didžiausių
kontinentinės Europos valstybių Prancūzijos ir Vokietijos sąjungos
sukūrimas tiktai laiko klausimas. Tai pats didžiausias istorinis
šansas, kurio jokiu būdu negalima paleisti, - pareiškė Prancūzijos
užsienio reikalų ministras.
Taigi Prancūzijos ir Vokietijos
sąjunga. Kai kam tokia idėja, iš pradžių pradėjus apie ją kalbėti,
pasirodė gana utopinė. Juk per pastaruosius 135 metus Prancūzija
ir Vokietija kariavo tarpusavyje tris kartus, siekdamos sunaikinti
viena kitą. Tačiau dabar tokie skeptikai jau mąsto kitaip. Juk iš
tiesų 19501990 metais Europos Sąjungos mašina lėkė į priekį vokiečių
prancūzų variklio pagalba ir už šios mašinos vairo irgi sėdėjo
Paryžiaus ir Bonos vairininkai. Šiandien Europos Sąjungai plečiantis
į Rytus, Paryžius ir Berlynas baiminasi, kad būsimojoje 25 valstybių
didžiojoje Europoje jų įtaka sumažės, dalis senųjų, o ypač naujosios
ES narės, jau dabar nesutaria ne tik dėl Europos Konstitucijos,
bet ir dėl Europos komisijos sudėties ar balsavimo teisių.
Tačiau šis Berlyno ir Paryžiaus
vestuvių maršo skambesys gali tik suskaldyti Europą, o ne ją suvienyti.
Tuo labiau kad Prancūzijos ir Vokietijos pozicija dėl amerikiečių
karinės operacijos Irake jau dabar kelia pavojų Šiaurės Atlanto
aljanso vienybei. O tai kelia didelį nerimą Rytų Europos šalims
Rusijos kaimynėms, kurios savo saugumą sieja tik su naryste NATO
ir nori, kad Aljansas išliktų stiprus ir vieningas. Tuo labiau kad
daugelis ES šalių atvirai reiškia savo nepasitenkinimą Prancūzijos
ir Vokietijos neefektyvia ekonomine politika, nesugebančia sumažinti
valstybinių išlaidų įvairiems socialiniams projektams. Kaip teigė
Paryžiuje esančio prancūzų vokiečių santykius nagrinėjančio Centre
d Etudes et de Recherches Internationales vyresnioji specialistė
Ana Mari Le Gloanek, visi mato, kad Prancūzija ir Vokietija gina
tiktai savo, o ne visos Europos interesus.
Ž. Širakas ir G. Šrioderis labai
tikisi, kad prie jų greitai prisijungs Ispanija ir Italija. O tai,
jų nuomone, privers Didžiąją Britaniją ir naująsias ES nares įsiklausyti
į Paryžiaus ir Berlyno nuomonę svarbiausiais ES politikos klausimais.
Beje, kaip rodo Manheimo kompanijos
Ipos paskelbti paskutiniųjų sociologinių apklausų duomenys, Prancūzijos
ir Vokietijos piliečių dauguma palaiko glaudžią Paryžiaus ir Berlyno
sąjungą. Lapkričio pabaigos apklausos rodo, kad 56 proc. vokiečių
pagrindine Vokietijos sąjungininke laiko Prancūziją, o JAV tiktai
28 proc. Tuo tarpu ne taip seniai (1996 m.) net 64 proc. vokiečių
pagrindine sąjungininke laikė JAV. Tačiau, bandydami sukurti Paryžiaus
ir Berlyno sąjungą, Ž.Širakas ir G.Šrioderis pavojingai žaidžia
su ugnimi. Tuo įsitikinusi Berlyno Europos užsienio politikos instituto
DPAG ekspertė Ulrika Guerot.
© 2003"XXI amžius"
|