Ar izoliuojama Lietuva?

Česlovas Iškauskas,

           politikos apžvalgininkas

Suvokti, ar Lietuva po to, kai prieš Vėlines kilo prezidentinis skandalas, yra atsidūrusi izoliacijoje, nepaprastai sunku. Tai, kad pasaulio žiniasklaida panūdo apie mūsų šalį rašyti taip, kaip 1990-1991 metais, dar nereiškia, kad atsidūrėme ant bedugnės krašto ir kad tarptautinei bendrijai teks iš naujo pripažinti Lietuvą de facto ir de jure. Aišku, to būtų per daug. Bet, kita vertus, pasaulis mėgina suprasti, o gal paaiškinti ir mums, ar tikrai Baltijos šalyje vyksta demokratiniai procesai ir ar tikrai Rusijos interesai taip stipriai supančiojo aukščiausio valdžios ešelono pareigūnus. Jeigu taip, tuomet Vilniui vėl reikia padėti išsivaduoti iš įžūlios Rytų globos. Žodžiu, svarstymų daug, ne visi jie pasižymi objektyvumu, bešališkumu ir gilia analize, bet niekas nepaneigs, kad toks dėmesys Lietuvai – ne iš gero gyvenimo, ne dėl spėjamo „Baltijos tigro“ šuolio į Europos ir pasaulio bendriją.

Istorinis izoliacijos patyrimas

Kaip nurodo Tarptautinių žodžių žodynas, izoliacija – tai, verčiant iš prancūzų kalbos, išskyrimas, atskyrimas medžiagų ar sergančių žmonių, vienos medžiagos ar asmens apsauga nuo kito ir pan. Politinio šio termino paaiškinimo žodyne nėra. Tačiau jį nesunku pritaikyti ir kalbant apie valstybes.

Per visą savo istoriją Lietuva nuo pasaulio buvo izoliuota daug kartų ir įvairiomis prasmėmis. Žečpospolitoje ją nuo aplinkinių kultūrų mėgino izoliuoti lenkų šlėktos; būnant Rusijos monarchų globoje, lietuvių tautą bandė atskirti nuo savo raštijos; Vilniaus kraštą užgrobę lenkai atkirto rytinius ekonominius Lietuvos išteklius ir sustabdė regiono vystymąsi ilgiems dešimtmečiams; sovietinė okupacija apskritai atplėšė Lietuvą nuo likusios civilizacijos ir, primetusi savo vienpusišką ideologiją bei naikindama tautos genofondą, vertė tapti komunistine satelite. Net ir atkūrus nepriklausomybę, Rytai stengėsi išlaikyti nepaklusnius lietuvius savo gniaužtuose ir neleisti žengti kartu su atbudusia Rytų Europa.

Tačiau Lietuvą izoliuojanti siena subyrėjo, kaip anksčiau griuvo ir „šaltojo karo“ stovyklas skyrusi Berlyno siena. Ši geležinė uždanga pasislinko į Rytus, tiesa, dabar ji gerokai kiaura, nes demokratinės permainos įvyko ir Rusijoje, ir tam tikra prasme Baltarusijoje. Tačiau šiaip ar taip skiriamoji riba tarp Rytų ir Vakarų išliko, ir įdomiausia, kad, nepraėjus nė keturiems mėnesiams, ši riba dar labiau išryškės. Tai bus riba tarp ES ir Rytų ekonominio bloko, tarp NATO ir Rytų gynybinių pozicijų, tarp dviejų nesutaikomų ir vargu ar kada susitaikysiančių politinių ideologinių sistemų.

Jeigu visais laikais Lietuva papuldavo į vienokią ar kitokią izoliaciją daugiausia dėl išorinių aplinkybių – geopolitinių, karinių, ekonominių – tai XXI a. pradžioje Vilnius pasirinko subjektyvųjį saviizoliacijos kelią, tarsi tuo norėdamas pademonstruoti pasauliui – štai kokie mes savotiški, unikalūs ir stiprūs, daug iškentėję, kad galime mesti egoistinį iššūkį Europai, kuri netrukus mus turės (privalės) priimti į savo glėbį.

Tikra Dovydo ir Galijoto dvikova. Taip, iš tikrųjų skandalas aplink Prezidentūrą (niekada nesakau, kad tai vieno Prezidento sukeltas skandalas) – tai rimtas iššūkis Vakarų demokratijoms, kurios teikėsi, paskui įsipareigojo tokią mažytę, kone 300 kartų gyventojų skaičiumi už ES mažesnę Lietuvą sugrąžinti į Europos struktūras.

Supančiotas Prezidentas

Kad ir kaip ten būtų, vien R.Pakso negalime kaltinti išankstiniu sąmoningu ketinimu atplėšti Lietuvą nuo būsimos vieningos Europos. Jo partijos rinkimų simbolinės sąsajos su nacistine atributika (erelis, rinkimų lozungai, radikalios programinės nuostatos), net jo ketinimai užmegzti tampresnius ryšius su Rusija, Ukraina ir kitomis NVS šalimis, dar nereiškia politinių vektorių kaitos ir atsiribojimo nuo europinės krypties.

Žiniasklaidos paleistas sparnuotas posakis „Paksas nekaltas – kalta jo aplinka“ iš dalies atitinka tikrovę. Būtent susisaistęs rinkimų kampanijoje gautais J.Borisovo ir su jo verslu susijusių verslininkų pinigais, jis buvo priverstas vykdyti atitinkamus savo rėmėjų įpareigojimus, galbūt ir neišdėstytus juodu ant balto.

Finansinė gija nuo J.Borisovo per vietinius lobistus ir Prezidento bičiulius nusitęsė Maskvos link. Siūlo galas pamerktas kažkur drumzlinuose „Al Max“ vandenyse, kuriuose, sako, plaukiojo ir riebios KGB žuvys… Įvairios komisijos jau spėjo išsiaiškinti, kad ypač abejotinus ryšius su Rytais pamėgo Prezidento patarėjai ir R.Pakso buvusiam verslui artimi žmonės.

Tuomet logiškai daroma išvada, adekvati žinomai patarlei: „Pasakyk, kas tavo draugai, pasakysiu, kas tu“. Žinoma, mušti pavojaus būgnus, kaip ir įprasta demokratinėje visuomenėje, pradėjo politinė R.Pakso opozicija, partiniai oponentai. Čia neabejotinai įtaką daro rudenį artėjantys parlamento rinkimai, bet skandalo esmė – ne rinkimų batalijos. Akivaizdu, kad aukščiausias valdžios pareigūnas pažeidė sakralinę taisyklę: netarnauk kitam dievui, turėk tik mane vieną… Tas Dievas R.Paksui turėjęs būti Lietuva – pavargusi nuo šimtmečių izoliacijos, jau keturiolika metų kylanti iš letargo miego ir beatsistojanti ant tvirtų kojų, kad jomis pasitikinčiai įžengtų į Europą.

Rusų mafijos tranzitas per Lietuvą

Štai jau pustrečio mėnesio Prezidento „piaras“ (santrumpa iš „public relations“ – „viešieji ryšiai“) laikosi griežtos taktikos: R.Paksas neturi trauktis nė per žingsnį, eiti tiesiai į pergalę, jeigu tokia galima, kartoti propagandinius štampus, nesileisti įveliamas į diskusijas apie skandalo kilmę ir priežastis ir t.t. Turbūt tai esminis „Laumžirgio“ plano momentas, dar kartą R.Paksui nurodytas, kai Vilniuje lankėsi du „Al Max“ atstovai. Tam tikra prasme tai patvirtina V.Putino įvaizdžio ir politikos kūrėjas S.Belkovskis, sausio pradžioje Lietuvos spaudoje pareiškęs, kad Kremlius iš tiesų Vilniuje norėtų matyti savo valdžią, kad Maskvos įrankiu Lietuvoje turi būti prorusiškai nusiteikęs elitas…

Aiškiau nepasakysi

Vienas didžiausių Amerikos dienraščių „Chicago Tribune“ dar lapkričio mėnesį rašė, kad skandalas Lietuvoje sudaro geras sąlygas nusikalstamoms Rusijos grupuotėms parengti dirvą nelegalios veiklos tranzitui į Europą. Man taip pat teko kalbėtis su laikraščio korespondentu, reziduojančiu Maskvoje ir „aptarnaujančiu“ visą posovietinį regioną. Žurnalistas M.Rodriguezas daugiausia dėmesio skyrė šios nelegalios veiklos išplitimui, kai Lietuva gegužę įstos į ES. Tai kelia didelį nerimą ES valstybėms. Nors kolegą raminau, kad Rusijos mafijos ryšiai su pasauliu nebūtinai turi „tranzuoti“ per Lietuvą, tačiau šitai jo neįtikino. „Vakarams atrodo, kad jūsų vadovai sudaro neblogas sąlygas Rytų nusikalstamam pasauliui koncentruotis Baltijos šalyse ir skverbtis į Europos valstybes“, – sakė korespondentas.

Kita vertus, kaip pažymi lietuvių kilmės Amerikos politologas R.J.Krickus, nerimas, kad gali būti sulėtintas Lietuvos stojimas į ES ir NATO, persiduoda ir Briuseliui.

Nors ten nėra vienos nuomonės, kad Lietuva gali būti atblokšta nuo pavasarinio stojimo, tačiau politinė krizė, ypač kai ji susijusi su galingomis nusikalstamomis Rusijos struktūromis, gali rimtai komplikuoti pasirengimą integracijai, jau nekalbant apie tai, kad užsienio verslininkai atsargiai investuos į Lietuvos ekonomiką, kuri šiaip jau padarė nemažą šuolį tarp dešimties šalių kandidačių (iš visų jų po Slovėnijos Lietuva vertinama geriausiai).

Rusijos energetinė invazija

Vakarų partneriai ypač nuogąstauja, kad Rusijos mafija monopolizuoja Lietuvos energetikos išteklius. Dabar rusai viešpatauja „Mažeikių naftoje“, „Gazprom“ pasiglemžia Lietuvos dujų pajėgumus, kalbama apie „Lukoil“ atstovo V.Paleičiko ketinimus privatizuoti esamas ir būsimas – didesnes ir mažesnes – Lietuvos hidroelektrines. Pavyzdžiui, per savo partnerius Lietuvoje Rusijos energetinis elitas nusitaikė į galimą vadinamą „Karolinos“ hidroelektrinę ant Nemuno, kuri projektuojama aukščiau Alytaus, taip pat kurpia planus nupirkti mažąją jėgainę ant Merkio. Po penkerių metų, kai esame įsipareigoję uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, galime likti be savo elektros energijos. Tuo tarpu visiems žinoma, kad vienas ekonomikos pamatinių akmenų - energetika.

Štai kodėl Vakaruose sklando negera nuojauta, jog atsinaujina Rusijos invazija į Baltijos šalis, kurios stodamos į eurostruktūras atsitemps ir Rytų nusikalstamą „balastą“. Kas tai – šliaužiantis perversmas, remiamas ne tankų, o ekonominių tikslų?

Korupcija ir kyšininkavimas baugina Vakarus

Vien tik pastarojo meto Vakarų spaudoje pasirodė keletas gąsdinančių publikacijų. Antai sausio viduryje Vokietijos „Der Spiegel“ žurnale spausdinamas straipsnis „Karštligė Kyšininkijoje“ („Boom in Bakschikistan“) apie korupciją pokomunistinėse šalyse, ir jis pradedamas nuo Lietuvos pavyzdžio, tai yra nuo R.Pakso, Prezidento rinkimuose pasiskelbusio vieninteliu ir tikruoju kovotoju su korupcija ir dabar įtariamo supainiojus asmeninį ir viešąjį interesus, fenomeno.

Trumpai atpasakoję Paksageito istoriją, straipsnio autoriai klausia, ar R.Pakso atvejis tinka iliustruoti vien Lietuvos situaciją. Ir atsako: „Ne. Praktiškai nėra tos savaitės, kad lygiai taip pat kur nors Vidurio ar Rytų Europoje nekiltų koks nors korupcijos skandalas, nuvilnijantis iki pat aukščiausių valdžios sluoksnių“.

Čia pat pateikiami Lenkijos, Čekijos, Rumunijos, Vengrijos pavyzdžiai, kurie perša vieną išvadą: „Sveiki atvykę į Kyšininkiją, kleptokratų šalį. Panašu, kad ponai naujojoje Europoje nepraleidžia nė vienos progos nesąžiningai pasipelnyti, kai tik tokia proga pasitaiko“. Minėtose šalyse įsigalėjusią korupciją liudija ir naujausios „Transparency International“ ataskaitos, kuriose Lenkija atrodo blogiau už Kubą, Bostvaną ar Braziliją, o Rumunija lyginama su Malaviu. Su kuo galima palyginti Lietuvą?

Lenkų sociologai straipsnyje konstatuoja, kad „pastaraisiais metais politinė kultūra pokomunistinėse šalyse smarkiai sušlubavo“. Tarp pažangos kliūčių minimos korupcija ir viešojo gyvenimo skaidrumo stoka. Vaclavo Havelo, buvusio disidento ir Čekijos prezidento, nuomonė apie susiklosčiusią padėtį ne ką geresnė. Jis mano, kad pereinamąjį laikotarpį išgyvenančiose šalyse politinė valdžia atiteko naujoms ir senoms klikoms, „pokomunistiniams mafijoziams“ ir „politiniams spekuliantams“.

Lietuvai koją kiša privatizavimas

Britų ekonomikos savaitraštis „The Economist“ perspėja dėl įtartino privatizavimo Lietuvoje. Jis nagrinėja tų valstybinių įmonių privatizavimo problemas, kurias iš esmės valdo užsienio kapitalas – ir, beje, ne pačios skaidriausios kilmės.

Maža valstybė – Lietuva turėjo didelių problemų privatizuodama nuo sovietinių laikų likusias valstybines įmones, rašo“The Economist“.

1999 metais didžiausią iš šių įmonių – „Mažeikių naftą“ pardavus amerikiečių kompanijai, kuri ją tyliai perleido Rusijos bendrovei, kilo tiek daug triukšmo, kad protestuodamas atsistatydino tuometis ministras pirmininkas R.Paksas. Vėliau, pasinaudojęs dėl sandorio kilusiu visuomenės nepasitenkinimu, po trejų metų netikėtai laimėjo Prezidento rinkimus.

Nors ir ne tiek, tačiau įdomus buvo ir neseniai vykęs Lietuvos valstybinių alkoholio bendrovių pardavimas. Vienas sandorių žlugo spalio mėnesį, kai potencialus pirkėjas italas neatvyko pasirašyti sutarties. Kitame privatizavime kilo nesutarimų, kai vietinės bendrovės naudai buvo atmestas geriausias įmonės iš kaimyninės Latvijos pasiūlymas.

Vėliau parlamentiniame tyrime išsiaiškinta, kad minėta vietinė įmonė gavo konfidencialios informacijos, nutekėjusios iš R. Pakso aplinkos. Šis kaltinimas yra įtrauktas į apkaltos procedūrą, kurią Prezidentui parlamentas pradėjo gruodžio mėnesį, rašo „The Economist“.

Dabar Lietuvos Vyriausybė gali sužlugdyti dar vieną sandorį. Praėjusių metų rudenį Vyriausybė pasiūlė privatizuoti šalies elektros skirstomuosius tinklus, parduodant dvi įmones, aptarnaujančias rytinę ir vakarinę Lietuvos dalis. „Vakarų skirstomųjų tinklų“ privatizavimas buvo skirtas vietiniams investuotojams ir vyko sklandžiai. To negalima pasakyti apie „Rytų skirstomuosius tinklus“, kurie buvo pasiūlyti užsienio investuotojams.

„Rytų skirstomieji tinklai“ pritraukė rimtą pareiškėją, pasiūliusį solidžią - apie 150 mln. eurų - kainą. Problema ta, kad pareiškėjas yra iš kaimyninės Estijos, dar mažesnės už Lietuvą Baltijos valstybės. Regione smarkiai konkuruojama, tad parduoti įmonę pasipūtusiems estams neleidžia lietuvių išdidumas, rašo „The Economist“.

Solidus savaitraštis tiesmukai netvirtina, kad Lietuvos valstybines įmones užvaldo Rusijos kapitalas, tačiau verslo analitikas Valdemaras Katkus interviu Žinių radijui nepaneigė, kad Rusijos pastangos monopolizuoti Lietuvos energetikos ūkį yra pastebimos ir kad tai pavojingas reiškinys.

Lietuviškojo scenarijaus rezultatas - izoliacija

Politine prasme įdomi Rusijos naujienų agentūros „Regnum“ paskelbta rusų politologo Viktoro Olžyčiaus analizė „Lietuvos Prezidento apkaltos pamokos“.

Politologas be užuolankų klausia: ar pasirengusios posovietinės šalys demokratinei santvarkai, netgi jei Baltijos valstybės nesugeba politikų ambicijų pajungti įprastai politinio gyvenimo tėkmei? Ar nereikia joms būtent „valdomos demokratijos“, kad būtų išvengta visuomeninės nesantaikos ir kiršinimo? Kalbama ne apie demokratijos vertybes, kurios nekelia abejonių. Svarbiausia, ar liaudis (ne atskiri jos atstovai) yra pasirengusi tokiai valdymo formai, kai nė viena valdžios institucija neturi viską nusveriančio pranašumo, o galimi valdžios organų konfliktai nuslopsta dėl ypatingos prigimties mentaliteto, pagrįsto įsišaknijusia politine kultūra ir asmeninės atsakomybės jausmu.

Anot V.Olžyčiaus, toks klausimas kyla dėl to, kad egzistuoja dar trečiasis scenarijus, pagal kurį gyvena Vakarų Europos šalys. Tarp skirtingų valdžių iškilę nesutarimai sprendžiami remiantis per šimtmečius susiformavusia politine kultūra, o politinės ambicijos pajungiamos bendriems valstybės interesams (prisiminkime bent jau dešiniosioms jėgoms atstovaujantį Prancūzijos prezidentą Ž.Širaką ir kairiojo sparno premjerą Lionelį Žospeną).

Tik Vakarams nesuvokiamas parlamento šturmas Gruzijoje, daugiatūkstantinė R. Pakso šalininkų minia, blokuojanti transporto eismą Vilniaus centre, neseni antikomunistiniai mitingai Ukrainoje ir Aukščiausiosios Rados opozicijos veiksmai, neprileidžiant parlamento pirmininko prie savo darbo vietos. Tai liudija valdžių nesitaikstymą ir rodo, kad po Sovietų Sąjungos žlugimo savo nepriklausomybę atkūrusiose valstybėse dar trūksta Vakarų politinės kultūros ir sugebėjimų rasti kompromisą.

Jei į Europos šeimą įsiliejusios Baltijos valstybės gali tikėtis, kad bendras ES politinis mentalitetas padarys joms teigiamą įtaką, tai kitos posovietinės erdvės šalys lieka pasmerktos skausmingam pralaimėjimui lemtingiems valdžios konfliktų scenarijams.

Štai toks negailestingas vertinimas. Ar jis nieko nesako apie visus šansus Lietuvai tapti vis labiau izoliuota šalimi, nors ji tradiciškai dar išskiriama iš posovietinio bloko?

Pasaulis geranoriškas

Ir vis dėlto pasaulio politikai, diplomatai, apžvalgininkai šį reiškinį stebi kupini geranoriškų patarimų.

Antai apžvelgti praėjusių metų Lietuvos laimėjimų ir aptarti svarbiausių šių metų tikslų ir uždavinių prezidentas R.Paksas pasikvietė apie tris dešimtis Vilniuje reziduojančių užsienio valstybių diplomatinių misijų vadovų. Pripažindami ir sveikindami praėjusių metų Lietuvos laimėjimus, užsienio šalių ambasadoriai linkėjo šaliai įveikti įtemptą ir sudėtingą situaciją.

Diplomatų dekanas, Šventojo Sosto nuncijus arkivyskupas Peteris Stephanas Zurbriggenas teigė, kad diplomatai optimistiškai žiūri į ateitį, pripažįsta praėjusiais metais Lietuvos pasiektus laimėjimus.

„Mes, ambasadoriai ir diplomatinių misijų vadovai Lietuvoje, esame optimistiškai nusiteikę dėl ateities, tačiau tuo pačiu negalime nepastebėti, kad dabar ši valstybė atsidūrusi šiek tiek įtemptoje ir sudėtingoje padėtyje“, – kalbėjo nuncijus.

Arkivyskupas prisiminė vieną savo mokytoją, nuolat kartojusį, kad problemos iškyla tam, kad būtų išspręstos. „Krizė nėra a priori neigiamas dalykas. Tai yra sunkus suvokimo procesas“, – sakė P.S.Zurbriggenas.

Nuncijus viso diplomatų korpuso vardu linkėjo Lietuvai nugalėti visus sunkumus ir siekti teisybės triumfo.

R.Paksas guodžiasi ir guodžia

Tuo tarpu prezidentas R.Paksas diplomatus patikino dėsiąs visas pastangas, kad Lietuva pateisintų užsienio šalių pasitikėjimą ir paramą, kurią Lietuva jautė trylika laisvės metų.

„Norėčiau pridurti, kad, nepaisant vidinės politinės sumaišties, Lietuvoje buvo, yra ir bus visiškas sutarimas svarbiausiais užsienio politikos klausimais. Kad ir kaip pasibaigtų ši aštri politinė kova, o aš žinau, kaip ji baigsis, mes sugebėsime užtikrinti užsienio politikos tęstinumą“, – teigė R.Paksas.

Prezidentas sakė, kad pernai Lietuva aktyviai dalyvavo derybose dėl Europos Sąjungos Konstitucijos sutarties. „Mūsų šalis siekė ir sieks, kad Europos Sąjunga būtų demokratiška ir efektyvi organizacija, kurioje girdimas kiekvienos šalies balsas. Nedramatizuojame pernai gruodžio mėnesį įvykusio tam tikro nuomonių išsiskyrimo – diskusijos dėl ateities tebevyksta, ir tai yra normalus procesas“, – sakė R.Paksas. (Gruodį Briuselyje vykusiame ES viršūnių susitikime ES senosioms narėms ir naujokėms nepavyko susitarti dėl kai kurių ES Konstitucijos principų, tarp jų – ir dėl balsų pasiskirstymo išsiplėtusioje iki 25 narių organizacijoje.)

Prezidentas taip pat teigė, kad Lietuva ir toliau aktyviai prisidės „prie civilizuotos pasaulio bendruomenės kovos su tarptautiniu terorizmu“. „Irako krizė aiškiai parodė, kaip yra svarbu užtikrinti glaudų Europos ir Amerikos ryšį, todėl Lietuva aktyviai rėmė ir rems transatlantinį bendradarbiavimą“, – kalbėjo Prezidentas.

Prezidento teigimu, lankydamasis Afganistane ir Irake, kur susitiko su ten tarnaujančiais Lietuvos kariais, jis „akivaizdžiai įsitikinęs, kad net ir mažos šalys kartu su kitomis yra pajėgios kovoti su iškylančiomis grėsmėmis“.

R.Paksas pažymėjo, kad Lietuvos narystė NATO neprieštarauja šiuo metu kuriamai Europos saugumo ir gynybos politikai. „Bet ir toliau turime siekti, kad NATO ir Europos Sąjungos pajėgos nebūtų dubliuojamos“, - kalbėjo R.Paksas.

R.Paksas: jokios izoliacijos nėra

Didelį oponentų šurmulį sukėlė atidėti užsienio valstybių vadovų vizitai į Lietuvą ir R.Pakso kelionės svetur. Ko gero, tai irgi politinės tarptautinės izoliacijos simptomai, bet jie kol kas greičiau simboliniai, demonstratyvūs, o ne realiai nešantys žalą valstybei.

Kaip į tai reaguoja Prezidentas? Praėjusį savaitgalį laikraštis „Kauno diena“ R.Paksui pateikė tokį klausimą: ar žadate dalyvauti artėjančiame Europos Tarybos posėdyje, sakyti jame kalbą?

„Tie žmonės, kurie buvo mano oponentai rinkimų kampanijos metu, tokie ir liko, – atsakė šalies vadovas. – Niekas nepasikeitė. Apkalta jiems – tik formalumas, kuris išreikštų jų politinę valią. Pernai, kai aš dalyvavau Europos Parlamento posėdžiuose, susitikau su įvairių valstybių vadovais, kalbėjausi apie Lietuvos reikalus, vykau vizito į Vokietiją, Iraką, tie politikai vienu balsu kalbėjo, jog darau labai negerai, jog reikėtų sėdėti Vilniuje, kad skandalas neišplistų po pasaulį. Dabar, kai po Naujųjų metų nebuvo planuota jokių vizitų, tie patys oponentai prakalbo apie tarptautinę izoliaciją, apie tai, kad aš niekur nevažinėju. Be abejo, aš nesidžiaugiu gavęs informaciją apie tai, kad Italijos prezidentas nutarė atidėti savo vizitą į Lietuvą. Tą atvirai sakau. Bet nesuprantu, kodėl oponentai tuo taip džiaugiasi. Sukėlusieji šį skandalą privalėtų prisiimti atsakomybę už tai, kas įvyko. Siekiantieji nuversti Prezidentą turėtų bent jau viską daryti taip, kad jų veiksmai nepakenktų Lietuvos užsienio politikai, o ne džiaugtis nesėkmėmis“. Panašiai R.Paksas kalbėjo ir per spaudos konferenciją pirmadienį.

Lietuvai niekas negresia, bet…

Lietuva ES nare taps gegužės 1-ąją, o Aljanso nare oficialiai taps birželio 28-29 dienomis Stambule vyksiančiame NATO viršūnių susitikime. Kol kas šis grafikas nekeičiamas. Bet ar jis Lietuvai dabar realus?

Krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius neabejoja, jog, nepaisant Prezidentūros skandalo, Lietuva šių metų pavasarį taps visateise NATO nare. Tai ministras sakė žurnalistams Seime po to, kai davė parodymus kaltinimus Prezidentui nagrinėjančiai Seimo komisijai. „Aišku, būsime. Aš tuo neabejoju“, – sakė L.Linkevičius, paklaustas, ar galima apkalta Prezidentui nesutrukdys Lietuvai tapti visateise Aljanso nare.

Prezidentas kaltinamas šiurkščiai pažeidęs Konstituciją ir sulaužęs duotą priesaiką pagal šešis punktus, tarp jų ir dėl slaptos informacijos nutekėjimo iš Prezidentūros.

Nepaisant to, krašto apsaugos ministro nuomone, tai negali sustabdyti integracijos į NATO. „Aš nematau priežasčių, dėl ko tas procesas neturėtų sėkmingai pasibaigti šį pavasarį. Žinau NATO vadovų nuomonę. Jie pasitiki mūsų demokratija ir institucijomis“, - pažymėjo L.Linkevičius.

Tačiau jis pripažino, jog, įrodžius kaltinimus dėl galimų ryšių su teroristais, „būtų pakenkta šalies prestižui ir reputacijai“. Šiuo metu prokuratūra atlieka ikiteisminį tyrimą dėl įtarimų, jog dosniausio Prezidento rėmėjo J.Borisovo vadovaujama bendrovė „Avia Baltika“ užsiėmė neteisėtu strateginių prekių eksportu į Sudaną, kuriam taikomos tarptautinės sankcijos.

Tuo tarpu krašto apsaugos ministras L.Linkevičius teigė, jog ministerija nuo 2002 metų liepos neužfiksavo strateginių prekių eksporto į valstybes, kurioms yra taikomos tarptautinės sankcijos, pažeidimų.

* * *

Tikėkime: Lietuvos demokratija yra stipri. Paradoksalu, bet tai įrodo ir Prezidento apkaltos procesas, ir šalies ekonomikos stiprėjimas, nepaisant politinio chaoso. Neatrodo, kad jis sutrukdys su pirmais melodingais gegutės signalais pasijusti visateisiais Europos šeimos nariais.

Tačiau šaukštas deguto jau įpiltas. Kažkada E.Mieželaitis didžiuodamasis rašė: „Čia Lietuva, čia – lietūs lyja…“ Lietuva jau išsiskyrė iš kitų pasaulio valstybių. Ne pačia geriausia prasme.

© 2004"XXI amžius"