Nelengvi uždaviniai

Petras KATINAS

Istorinė 1990 metų nuotrauka, nustebinusi visą pasaulį: NATO generalinis sekretorius Manfredas Viorneris – Maskvos Raudonojoje aikštėje!

Naujasis NATO generalinis sekretorius Jaapas de Hopas Šeferis

Nuo šių metų pradžios naujuoju NATO generaliniu sekretoriumi tapo Nyderlandų užsienio reikalų ministras Jaapas de Hopas Šeferis. Kaip juokauja žurnalistai, Aljanso politikams teks įprasti prie ilgos jo pavardės.

Nyderlandų diplomatas pakeitė buvusį generalinį sekretorių lordą Džordžą Robertsoną, kurio pavardė ir titulas, beje, kur kas ilgesni: Džordžas Aili Makneilas Robertsonas, Port Elleno lordas. Nei ankstesnysis, nei dabartinis sekretoriai niekada nebuvo profesionalūs kariškiai. NATO vadovai nuo pat susikūrimo dienos 1949 metais, kai dvylika valstybių iš abiejų Atlanto pusių, siekdamos apsisaugoti nuo mirtino pavojaus Sovietų Sąjungai siekiant išplėsti savo ekspansiją į kitas šalis, įkūrė Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO), kurios visi vadovai buvo civiliai politikai. Netgi ne atsargos generolai. NATO įsteigusios valstybės – Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Islandija, Italija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Liuksemburgas, Norvegija, Olandija, Portugalija ir Prancūzija – įsipareigojo ginti viena kitą karinės agresijos prieš bet kurią iš šių šalių atveju. Nepaisant didžiulės SSRS keltos grėsmės, NATO išliko ne generolų, o politikų vadovaujama organizacija. Skirtingai nei 1955 metais Maskvos sukurto Varšuvos bloko, kuris buvo Sovietų Sąjungos karinio ir politinio dominavimo Rytų Europoje įrankis. 1952 metais prie Aljanso prisijungė Graikija ir Turkija, po trejų metų – Vokietijos Federacinė Respublika, o 1982-aisiais – ir Ispanija.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo ir Rytų bei Vidurio Europos šalių išsilaisvinimo nuo Maskvos ir šaltojo karo pabaigos (nuo 1990 metų) visi keturi iki šiol buvę generaliniai NATO sekretoriai vykdė Aljanse didžiules permainas, kurios nė nesisapnavo visiems jų buvusiems šešiems pirmtakams. Pastarųjų pagrindinis rūpestis buvo užkirsti kelią ir neleisti įsiveržti į Europą sovietų tankams iš vadinamosios Vokietijos demokratinės respublikos ir kitų Varšuvos bloko satelitų, pasitikėti JAV branduoliniu skėčiu. 1990-aisiais, dar valdant M.Gorbačiovui, pirmasis į Maskvą atvyko NATO generalinis sekretorius vokietis Manfredas Viorneris. Jam vadovaujant NATO, griuvo Berlyno siena ir ėmė ryškėti Partnerystės taikos labui programa, bandant bendradarbiauti su buvusiais priešais. Kitam NATO vadovui belgui Viliui Klasui teko išplėsti šią programą.

Jeigu su buvusiomis „liaudies demokratijos“ šalimis, ištrūkusiomis iš Maskvos letenų, viskas buvo aišku – jos nedvejodamos pasirinko Vakarus ir NATO, tai su „naująja“ Rusija kilo problemų. Tiesa, V.Klasas Aljansui vadovavo neilgai. Išaiškėjus korupciniam skandalui Belgijoje, jam teko pasitraukti.

Ispanas Chavjeras Solana, kaip teigiama, įnešė naujų vėjų Aljanso veikloje. Jis ne kartą prisimindavo, kaip jaunystėje dalyvavo protesto demonstracijose prieš NATO… Ch.Solana parengė NATO plėtros į Rytus projektą ir gana nelengvai su tuomečiu Rusijos premjeru, prityrusiu KGB specialistu Jevgenijumi Primakovu surado kompromisą. Tokį NATO ir Rusijos dvišalio bendradarbiavimo susitarimą 1997 metais pasirašė Rusijos prezidentas B.Jelcinas ir NATO šalių vadovai. Maskva atkakliai spyriojosi, ypač dėl neišvengiamos Aljanso plėtros. Tai, kad partnerystė ir bendradarbiavimas susidurs su nelengvomis problemomis, išryškėjo 1999-aisiais dėl aštrių nesutarimų, kai NATO ėmėsi karinių veiksmų Kosove, o Rusija sustabdė savo dalyvavimą NATO ir Rusijos nuolatinėje jungtinėje taryboje. Tačiau, Kosovo krizei baigiantis, Rusija sutiko savo pajėgomis prisidėti prie taikos ir stabilizavimo pajėgų (IFOR ir SFOR) veiklos. Taigi Ch.Solana įėjo į istoriją kaip pirmasis NATO vadovas, pirmą kartą pradėjęs „karštąjį karą“ Balkanuose, kuriuo buvo siekiama nutraukti masinį Kosovo albanų naikinimą ir žmogaus teisių pažeidinėjimą bei sustabdyti konflikto plitimą Balkanų regione. Beje, „šaltąjį karą“ NATO laimėjo be vieno šūvio.

Jeigu buvęs NATO vadovas Ch.Solana vertinamas kaip geras vynų žinovas, tai pasitraukęs iš pareigų jo įpėdinis Dž.Robertsonas – škotiško viskio. Mat tais audringais 1968 metais, kai, anarchistinių idėjų apimti, Europos studentai kėlė maištus, jis apgynė ekonomikos magistro diplomą ir tapo Škotijos viskio gamintojų sąjungos profsąjungos lyderiu, kartu įsitraukdamas į politinę veiklą. Taip jis tapo Didžiosios Britanijos gynybos ministru. Išlydėdama jį į NATO vadovus, Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II suteikė Dž.Robertsonui lordo titulą. Dž.Robertsonas buvo labai aktyvus, anot kairiosios Europos spaudos, „vanagas“ sprendžiant Kosovo krizę, bombarduojant Serbiją.

Dž.Robertsonas tapo NATO vadovu, kai santykiai su Maskva atsidūrė vos ne ant naujo šaltojo karo ribos. Aršus buvusio Jugoslavijos diktatoriaus S.Miloševičiaus priešas ir nepalaužiamas atlantistas Dž.Robertsonas ėmėsi nelengvo uždavinio – įkalbėti Kremlių atnaujinti bendradarbiavimą su Aljansu. Todėl jis buvo gana dažnas svečias Maskvoje. Jis čia lankėsi dažniau nei kokioje kitoje NATO šalyje. Kremlius jį priimdavo ir elgėsi tarsi kaprizinga dama, bet vis dėlto nusileisdamas. Iš tiesų Rusija į Partnerystės taikos labui programą iš pradžių žiūrėjo gana įtartinai. Esą ta programa siekiama izoliuoti Rusiją nuo jos buvusių satelitų. Vėliau, matydama, kad santykiuose su NATO Rusiją aplenkė ne tik buvusios „liaudies demokratijos“ šalys, bet ir Baltijos valstybės, Maskva nusileido. Nieko neišėjo iš audringų protestų prieš buvusios Jugoslavijos bombardavimą bei prieš Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos priėmimą į Aljansą. Vėliau tylomis sutiko ir dar su septynių naujų narių pakvietimu į NATO. Aišku, ir NATO padarė nuolaidą. Ypač kai 2002 metų pavasarį NATO šalių vadovai ir Rusijos prezidentas V.Putinas sudarė NATO ir Rusijos tarybą.

Dž.Robertsonas turi teisę sakyti, kad per jo ketverių metų vadovavimą NATO pasiektas bendradarbiavimas su Rusija sustiprino euroatlantinį saugumą. Su tuo galima sutikti tiktai iš dalies. Sprendžiant iš paskutiniųjų Maskvos veiksmų, savo ambicijų vėl atkurti Rusijos, kaip supervalstybės, statusą Kremlius neatsisakė. Kaip ir žvanginimo ginklais. Štai visai neseniai Rusijos ekonomikos vystymosi viceministras Vladislavas Putilinas prasiplepėjo, kad valstybė „gosoboronzakazui“ (valstybiniam ginklų pirkimui) 2004 metams užsakė ginkluotės net už 341 mlrd. rublių. Tai sudaro 40 proc. viso karinio biudžeto. Mat Rusijos generolų apetitai vis auga, ir jie reikalauja vis daugiau ir daugiau. Nuspręsta modernizuoti garsiąsias strategines raketas „Topol-M“ ir vadinamuosius ketvirtosios kartos atominius povandeninius laivus. Pirmą kartą po dešimties metų rusų armija gaus naujausius tankus T-90, kuriems, ką pripažįsta ir Vakarų kariniai apžvalgininkai, kol kas nėra analogų pasaulyje. 2004 metais armija taip pat gaus modernizuotus bombonešius SU-24, naikintuvus-šturmuotojus SU-25 ir naikintuvus MiG-31. Taip pat bus pradėta masinė operatyvinių-taktinių raketinių kompleksų „Iskander“ gamyba. Prasidės strateginių raketų nešėjų TU-160 ir TU-95MC modernizacija. Žodžiu, anot vieno Rusijos gynybos ministerijos atstovo, pinigų visiškai pakaks užbaigti 200 rūšių ginklų bandymus ir sukurti dar 200 naujų modernių ginklų rūšių.

Nuo tokių skaičių gali pradėti imti šiurpas ne tik Rusijos kaimynus, bet ir NATO vadovybę. Gal todėl Dž.Robertsonas ir atsisakė vadovauti NATO dar kelis mėnesius, kaip buvo raginamas. Pasak Dž.Robertsono, jis savo numatytus uždavinius įvykdė, o visa kita paliko savo įpėdiniui J. de Hopui Šeferiui. O jam bus nelengva. Tuo labiau kad, Rusijai vėl ėmus sparčiai ginkluotis, kitos Aljanso šalys, ypač Prancūzija, Vokietija ir Belgija, nenori skirti nė vieno papildomo euro savo atsilikusiai ginkluotei modernizuoti.

© 2004"XXI amžius"