"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. vasario 4 d., Nr. 3 (72)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Ar pajėgi mokykla ugdyti Lietuvos pilietį?

Vilija Dailidienė

Priminsiu banalią tiesą: mokykla tėra viena valstybės institucijų ir funkcionuoja ne teorinėje, o konkrečioje visuomenėje. Ir todėl ji negali būti nei teisingesnė, nei pažangesnė už savo aplinką. Vartotojų ir vartojimo kapitalizmo sąlygomis, kurias esame priversti pripažinti kaip savo gyvenimo realybę, švietimas taip pat įgauna prekinį pobūdį. Kitaip sakant, švietimas realizuoja tai, ką jam užsako. Neišvengiamai susiduriame su problema, kokį jaunimą norėtų išsiugdyti visuomenė, ko būtent ji tikisi iš mokyklos.

Taip jau susiklostė, kad šiuolaikinę mokyklą administruoja, joje dirba mokytojais ir leidžia į ją savo vaikus ta karta, kuri užaugo sovietinėje sistemoje. Taigi ir užsakovai, ir vykdytojai yra tos pačios sovietinės kartos žmonės. Apie tuos laikus šiuo metu vengiama kalbėti, elgiamasi taip, lyg jų nė nebuvo. Bet būtent tada susiformavo visų šiuolaikinių problemų prielaidos. Tai, ką vertiname kaip grynai lietuvišką fenomeną, dėl ko jaučiame kartų nusivylimą savo tautiečiais, iš tiesų turi ne nacionalines, o socialines šaknis. Norėčiau pacituoti Vaclavą Havelą, čekų rašytoją, politiką, prezidentą. 1975 metais jis rašė: „Visuomeninė sistema pastaraisiais metais (…) leido visiškai atvirai reikštis žmonėms, pasirengusiems bet kam, kad tik turėtų naudos, žmonėms be principų ir be stuburo, geidžiantiems valdžios ir karjeros, liokajų sąrangos žmonėms, nevengiantiems jokių pažeminimų, galintiems paaukoti artimuosius ir savo garbę, kad tik įsiteiktų galingesniems. (…) Įvairiausių vadovų vietose sėdi tiek daug žinomų karjeristų, oportunistų, avantiūristų ir visaip susitepusių žmonių. Arba tiesiog tipiškų kolaborantų, tai yra tokių, kurie sugeba bet kuriomis aplinkybėmis įtikinti save, kad, susitepdami patys, jie gelbsti kitus arba bent užima vietas, kuriose galėtų atsidurti dar blogesni. Tad nenuostabu, jog kaip tik dabar suklestėjo tokia valdininkų korupcija, kokios neregėjome keletą dešimtmečių, jie visiškai viešai ima kyšius, o spręsdami darbo klausimus nesigėdydami vadovaujasi pirmiausia asmeninės naudos principu“(1).

Skaitant sunku patikėti, kad kalbama apie čekus, o ne apie mus.

Daugelį negerovių suvokėme kaip socialistinės visuomenės dvasinės ir moralinės krizės pasekmes. Naiviai tikėjomės, kad su tos santvarkos griūtimi vertybių hierarchija nusistovės savaime. Deja. V.Havelas dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje įspėjo: “…kaip greitai apleidžiame pozicijas, iš kurių dar vakar nė negalvojome trauktis. Tai, ką vakar viešoji nuomonė laikė esant nepadoriu, šiandien jau lengvai dovanotina, rytoj tikriausiai bus visai įprasta, o poryt galbūt taps pačiu padorumo pavyzdžiu“(2). Tas rytojus jau atėjo. Sovietinė nomenklatūra nebuvo labai gausi, bet savo moraliniu puviniu apkrėtė didelę dalį visuomenės ir išugdė kartą, kurią rašytojas Sigitas Parulskis apibūdino kaip neturinčią „jokio supratimo apie tėvynę, istoriją, meilę, pinigus, šeimą, atsakomybę. (…) Ji tiesiog nesubrendusi, bailių ir prisitaikėlių tėvų išauginta karta…“(3). Rašytojo žodis lakus, negalime jo tiesiogiai perkelti į gyvenimą, gyvenimas visada ir įvairesnis, ir sudėtingesnis negu menas pajėgia išreikšti, bet sutikim, kad bent jau dalį savo kartos rašytojas gerai pažįsta.

Istorinė situacija susiklostė taip, kad būtent ta karta susiduria su technologinės visuomenės iššūkiais, tiksliau, visas vartojimo kapitalizmo vertybes nuolankiai priima kaip vienintelį pažangos kelią. Nuogas vartotojiškas materializmas visiškai atvirai laikomas norma ir siektina vertybe. Globalizmo ideologija religinę ir tautinę tradiciją laiko kliūtimi, civilizacijos stabdžiu. O Europa be stabdžių labai patraukli mūsų humanitarams. Tačiau tie, kurių darbo priemonė yra kalba, jaučiasi esą nuskriausti – muzikantas bent jau teoriškai gali tikėtis darbo pagal specialybę, o žurnalistui ar rašytojui trukdo … gimtoji kalba.

Iš tiesų mes esame lietuviai tiek, kiek kalbame lietuvių kalba. Būtent kalba ir atkuria, ir sukuria mūsų pasaulėjautos bei mūsų pačių savitumą. Kalba jį išsaugo ir perduoda kitoms kartoms. Literatūra leidžia savo tautinę tapatybę suvokti. Visos kitos kultūros sritys yra universalios: galime kalbėti apie europinės ar visuotinės kultūros klodą, kurį paverčiant savo kultūros dalimi irgi dalyvauja gimtoji kalba ir literatūra. Kai gimtoji kalba veikiama erozijos, gresia kultūros nuosmukis. Tačiau globaliame pasaulyje kultūros nuosmukio sąvokos lyg ir nelieka. Europos valstybės deklaruoja būtinybę praturtinti savo visuomenę asimiliuojant visų imigrantų kultūras nė kiek nesijaudindamos dėl savo pačių kalbų ir kultūrų – pernelyg gerai suvokiama, kad imigrantams nėra kito kelio – jų vaikai jau priklausys savo naujosios tėvynės kultūrai. Mūsų situacija yra kitokia.

Per paskutiniuosius dvidešimt sovietų valdžios egzistavimo metų lietuvių kalba buvo išstumta iš viešojo gyvenimo – iš įstaigų administravimo ir susirinkimų, ji faktiškai nebeegzistavo kaip mokslo kalba. Tas socialinis sluoksnis, kurį tuo metu vadinome inteligentija, 9–ajame dešimtmetyje jau buvo pasiekęs pusiaukalbės lygį: rusų kalbos taip ir neišmoko, lietuvių kalbą, gerokai užterštą, vartojo tik buityje. Vis dėlto dar užteko gyvybinių jėgų apginti lietuvių kalbą kaip dėstomąją ne tik vidurinėse, bet ir aukštosiose mokyklose. Išėjus iš mokyklos į gyvenimą, kalbos pratybos baigdavosi ir įgūdžiai reikšti mintis lietuviškai tolydžio menkėjo.

Jeigu retkarčiais prireikdavo lietuvių kalbos moksliniam tekstui, dalykiniam raštui ar viešai kalbai, dažnas lietuvis inteligentas staiga pasijusdavo esąs bejėgis, nebylys, bet nepasitenkinimą adresuodavo ne sau pačiam (kaipgi aš, aukštąją mokyklą baigęs, prisipažinsiu nemokąs gimtosios kalbos), o kaltę suversdavo kalbai – neva lietuvių kalba per skurdi tokioms sudėtingoms mintims reikšti. Kad jaustumeisi tikru sovietiniu piliečiu, negalvotum apie tai, kad meluoji, reikėjo atsikratyti gimtosios kalbos. Morališkai tam jau buvo pasirengta.

Negatyvus požiūris į lietuvių kalbą niekur nedingo, tik atgimimo metais laikinai viršų paėmė kitos tendencijos ir buvo nepatogu tokį požiūrį viešai reikšti. Tuo metu priimtas Valstybinės kalbos įstatymas buvo labai pragmatiškas – jis turėjo padėti apsiginti nuo rusų kalbos įtakos visose gyvenimo srityse. Visuomenei palaikant įstatymas buvo įgyvendintas. Šiuo metu įstatymą, ginantį lietuvių kalbą, turime, tačiau jis neveikia, kai reikia gintis ne nuo rusų, bet nuo anglų kalbos. Nesugeba įstatymas apginti ir nuo to, kas net nėra kalba, o tik žargonas, kelių kalbų frazių ir keiksmažodžių hibridas. Ne įstatymas ir ne Kalbos komisija kalti, o visuomenės požiūris. Jį dar kartą leisiu išreikšti S. Parulskiui (atsiprašau, nes tai yra citata, o iš dainos žodžių neišmesi): „Mums nusišikti – rusiškai, angliškai, žydiškai ar arabiškai kalbės mūsų anūkai“(4). Toks požiūris dominuoja. Lietuvių kalba vėl sparčiai traukiasi. Traukiasi ir iš ministerijų, net Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkai vis dažniau demonstruoja pramokę angliškai ir dažnai važinėjantys į užsienį – raštus rašo angliškai, kalba, net viešai, dviejų kalbų kratiniu. Lietuvių kalba traukiasi iš mokslo, nes mokslas irgi yra prekė, kurią visų pirma svarbu parduoti užsieniui. Užleidžia ji savo pozicijas ir valstybinėse aukštosiose mokyklose. Privačios aukštosios mokyklos apskritai nėra lietuviškos. Vis daugiau žmonių siunčia savo vaikus mokytis į Europą ar JAV, ir vis jaunesnius. Savo vaikų ateities jie, matyt, nesieja su Lietuva, nes lietuvių kalbos apskritai nemoko. (Yra tekę matyti mergaitę, kurią tėvai, aukšti valstybės tarnautojai, dėl kažkokių aplinkybių parsivežė iš užsienių namo: ji raudojo balsu, kad mokykloje reikės mokytis lietuvių kalbos, o išsigandusi mama klausė, ar nebūtų galima to išvengti – apsieiti be gimtosios kalbos.)

Lietuvių kalbos dėstymas vidurinių mokyklų aukštesniosiose klasėse ir gimnazijose dar laikosi tik dėl konkurso į valstybės finansuojamas vietas aukštosiose mokyklose: konkursinis yra valstybinio lietuvių kalbos egzamino pažymys. Jei būtų leista, daugelis mokyklų įsivestų kai kurių ar net visų dalykų dėstymą anglų kalba. Vertindama brandos egzaminų reformą kaip teigiamą ir sveikintiną dalyką, drįstu teigti, kad lietuvių kalbos egzamino modeliui nerandama sveiku protu pagrįsto santykio tarp kalbos ir literatūros. Paaiškėjo, kad gimtosios kalbos egzaminas yra brangus, kur kas brangesnis už kitus. Tam gailima pinigų. Svarstoma, ne kaip čia sukurti geresnį egzamino modelį, bet kaip suregzti pigesnį. Toks egzaminas, koks yra dabar, o dar labiau toks, apie kurį prakalbo kaip apie ateities galimybę, gresia katastrofa literatūros dėstymui.

Padaryta dar viena klaida, kurios nesirengiama ištaisyti. Sovietų Sąjungoje buvome vieni iš nedaugelio, išsaugoję trejų metų paskutinę vidurinės mokyklos pakopą. Tokią struktūrą turi mūsų kaimynai švedai. Nežinia kodėl, visai nesiklausant pagrįstų įspėjimų, kad dvimetė sistema mums neparanki, paliktos tik dvi vadinamosios profilinės klasės. Literatūros kursas, kuris būdavo dėstomas trejus metus, dabar sugrūdamas į nepilnus dvejus metus. Tai kažkoks maratonas, o ne kursas.

Plačioji visuomenė apie švietimo problemas nelabai ką tesupranta – beveik negauna jokios informacijos. Švietimas virsta tam tikros kastos privačiu reikalu, o mokytojas – tik vykdytoju. Visišką apatiją visuomeniniams dalykams sovietų valdžia buvo pasiekusi gąsdinimais ir grasinimais. V.Havelas tai vadina egzistencine baime. „Kiekvienas turi ką prarasti, tad kiekvienas turi dėl ko bijoti. Praradimų skalė gali būti pati įvairiausia: nuo visokių valdančiojo sluoksnio privilegijų ir iš valdžios plaukiančių galimybių iki susikaupimo ramiam darbui, sėkmės ir kilimo tarnyboje; nuo galimybės studijuoti, tobulintis ir apskritai dirbti pagal specialybę...“(5). Šiuo metu gąsdinama nesirenkant rafinuotų priemonių: užtenka netekti darbo ir liksi su ištiesta ranka išmaldos prašyti. Kitaip sakant, egzistencinė baimė turi labai realų pagrindą. Nedarbo sąlygomis ne tik socialinis teisingumas, bet ir demokratija virsta fikcija. Nė nepastebėjome, kaip vis labiau atsiduriame ten, iš kur jautėmės visiems laikams ištrūkę – sugrįžtame į nuolankiai tylinčiųjų gretas. Mokytojas visiškai priklausomas nuo savo mokyklos administracijos. Mokyklos direktorių postus ima skirstyti politinės jėgos, o nomenklatūrinį užnugarį turintis direktorius neretai jaučiasi esąs caras ir dievas. Diskusijų metas baigėsi. Bet kokia kritinė pastaba nutraukiama vidury sakinio – tamsta nenori dirbti? Atsiras norinčiųjų! Tai lemia visišką mokytojų apatiją. Mosuojant reformos vėliava, mokyklos uždaromos, stambinamos, sukeičiamos vietomis, ministrai keičiasi, bet visų jų funkcija lieka ta pati – pasirodyti televizoriaus ekrane ir deklaruoti, kad viskas yra daroma tinkamai, įdomiausia, kad viskas daroma dėl mokytojų. Pastaruoju metu vos ne iš kailio neriamasi aiškinant, kaip stengiamasi padidinti mokytojų atlyginimus – tam reikia padidinti mokinių skaičių klasėje ir mokykloje, uždaryti dalį mokyklų ir pakeisti užmokesčio skaičiavimo tvarką… Visi puikiai suprantame, kad ir ligoninių, ir mokyklų tinklo reformomis siekiama vieno pagrindinio tikslo – sutaupyti lėšų; gal tai tiesiai ir reikėtų pripažinti, nes viešas melas yra baisus dalykas. Beteisiškumo ir patirtos neteisybės jausmas gula pasąmonėn, išsilieja neapykanta savo darbui ir valstybei. Ne tiek atlyginimo dydis, kiek bejėgiškumas stumia mokytoją į visuomenės gyvenimo pakraštį. Ką gali išugdyti beteisis ir ujamas mokytojas?

Be abejo, švietime nėra viskas juoda. Čia, kaip ir visur, esama išmintingų ir pasiaukojusių žmonių, nemažai gerų darbų atlikta. Didžioji dalis dabar naudojamų vadovėlių parašyta dar tautinio pakilimo metais. Net jeigu ir kiek vėliau – dar remiamasi patriotine tautinės mokyklos nuostata. Apie profesorę Meilę Lukšienę susibūrę švietėjai buvo sukūrę koncepciją, kuri neilgai trukus buvo išjuokta būtent dėl žodžio „tautinė“ ir pamiršta. Jokios kitos koncepcijos nesukurta. Iš Europos mūsų švietimą (per ministeriją ir įvairius projektus) pasiekia pilietinės visuomenės ugdymo, demokratijos vystymo, lygių galimybių sukūrimo, mokymosi visą gyvenimą idėjos, bet mūsų sąlygomis jos dažnai virsta visokiais vajais, vienkartinėmis akcijomis. Europos Sąjungai reikalaujant mokyklose įvestas pilietinio ugdymo kursas. Tai geriau negu nieko, bet visos tos gal ir labai gražios iniciatyvos bus neprasmingos, jeigu neturėsime ugdymo koncepcijos, jeigu tai nebus mūsų koncepcija, jeigu nežinosime, vardan ko visa tai daroma.

Istorinio laiko jutimo atsikratyta dar sovietiniais laikais – praeitis, kaip ir vyresnioji karta, išbraukta kaip atsilikusi, o ateitis miglota ir utopiška. Gyventa cikliniame laike – nuo partijos suvažiavimo iki suvažiavimo, nuo direktyvų iki direktyvų. Tuo pačiu cikliniu laiku gyvename ir dabar, tik orientyrai kiti – nuo Kalėdų nuolaidų iki Valentino dienos fiestų, nuo vienokių rinkimų iki kitokių. Ir vis stiprėjantis nevilties jausmas.

Išeitis yra visai paprasta ir ji ne naujai atrasta. Ne klajonės po pasaulį, o galimybė prisidėti, kad tėvynėje visiems, tarp jų ir tavo vaikams, būtų gyventi geriau, suteikia prasmę žmogaus būčiai. Turime savo žemę, kalbą, istoriją, tautą ir valstybę – viską, kad galėtume tikėti ateitimi. Jausdami praeities kartų ir savo panašumą iš tiesų nesame nei maži, nei Dievo nuskriausti. Tai iš kur tada toks visuotinis verkšlenimas ir priešiškumas sau patiems? Kodėl taip stačia galva puolame į nebūtį? Kad ir kokį bjaurų turime palikimą, vien dėl savaiminių augimo dėsnių turėtų kilti ir priešingos tendencijos. Tai kodėl šeši iš dešimties jaunų žmonių paklausti pareikš, kad patriotizmas yra praeities atgyvena, dabar jo nereikia, o svarbiausia, kodėl jie kalbės visiškai tais pačiais žodžiais ir dėstys tuos pačius argumentus? Gal verta įsiklausyti į šiuos žodžius: „Jaunimo stiliaus bei gyvenimo būdo vaizdiniai yra gerai savo darbą išmanančių reklamos ir rinkodaros specialistų dirbiniai“(6) . Gal susiduriame su sudėtingu smegenų plovimo mechanizmu? Cituoju Vytautą Rubavičių: „Vartojimo kapitalizme problematiškas pats manipuliavimo publika ir vartotojais supratimas. Manipuliavimą galima suprasti kaip žmonių poreikių, vadinasi, ir jų dvasinių paskatų subtilų visuotinį diegimą bei valdymą. Tačiau tas valdymas yra pačios sistemos ypatumas, todėl žmonės lyg ir nejaučia, kad jais manipuliuojama – juk jie patys to nori, geidžia, trokšta… Žiniasklaidos teikiami vaizdiniai bei idėjos ne įtikinėja, o nelyg nejučia koduoja ir perkoduoja visuomenės sąmonę naujiems vartojimo režimams – geisti naujo automobilio modelio, naujo miuziklo, naujo erotinio potyrio, naujo praregėjimo“(7).

Gal iš tiesų kažkam reikia, kad mūsų nebūtų? Ir koks skirtumas, kam – Rytų kaimynams ar globalaus pasaulio viešpačiams. Jeigu mes patys nesubursime tos visuomenės dalies, kuri patriotizmą suvokia kaip vienintelę galimybę būti, kol ta visuomenės dalis bus nebyli, griovimo ir savigriovos procesas gali virsti nebesustabdomu.


1 Vaclav Havel. Kas žmogaus galioje. Vilnius, 1994, p.17.

2 Ten pat, p.22.

3 Sigitas Parulskis. Trys sekundės dangaus. Vilnius, 2003, p.6.

4 Ten pat, p. 6.

5 Vį clav Havel. Kas žmogaus galioje, p.16.

6 Vytautas Rubavičius. Prekinis ir manipuliacinis žiniasklaidos pobūdis. Kultūros barai, 2003, Nr.7, p. 14.

7 Ten pat, p. 13.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija