Amerikiečiai planuoja naujus
kovos prieš terorizmą etapus
JAV prezidento Dž.Bušo administracija nuolat pabrėžia,
kad karas Irake nebuvo vienintelė prieš islamo teroristus remiančias
valstybes nukreipta operacija. Nepaisant neramumų Irako sostinėje
Bagdade bei kituose šalies regionuose, amerikiečiai tikina, kad
jiems pavyko pasiekti strateginius tikslus. Tačiau šiandien visą
pasaulį neramina klausimas, ką gi JAV pasirinks naujuoju taikiniu
kovoje prieš islamo fundamentalistus.
Pasak karo strategų, karą Irake lėmė dvi priežastys.
Pirma, amerikiečiai norėjo įsitikinti, ar jų karinės pajėgos sugebės
įvykdyti parengtus karinės operacijos planus ir kovoti jiems svetimoje
teritorijoje. Musulmoniškose valstybėse gyvavo Al Qaedos įtvirtintos
nuostatos, neva amerikiečiai tikrai nekovos iki pat pergalės ir
atsitrauks netekę pirmųjų karių. Karinė operacija Afganistane įrodė,
kad teroristų tinklo atstovai klydo. Antrąja karo priežastimi tapo
geopolitinės aplinkybės. JAV suvokė, kad neįmanoma akimirksniu visiškai
sužlugdyti daugelyje valstybių išsikerojusio teroristų tinklo. Nugalėti
Al Qaedą būtų įmanoma tik sudavus smūgį šį tinklą remiančioms
valstybėms, pirmiausia Saudo Arabijai. JAV neturėjo nė menkiausios
iliuzijos neva tokios terorizmą remiančios šalys akimirksniu pakeis
savo nuostatas. Irakas amerikiečių taikiniu buvo pasirinktas neatsitiktinai.
Ši šalis ribojasi su Kuveitu, Saudo Arabija, Jordanija, Turkija,
Sirija bei Iranu ir, be jokių abejonių, buvo ir yra viena įtakingiausių
šio regiono valstybių.
Irako užėmimas turėjo išspręsti visas šias problemas.
Įžengdama į Irako teritoriją ir nuversdama S.Huseino režimą, amerikiečių
armija tikėjosi įrodyti savo galią ja abejojantiesiems ir įbauginti
kaimyninėse Saudo Arabijoje, Irane bei Sirijoje susikūrusias teroristų
grupuotes. Kariams teko susidurti su nenumatytais sunkumais, mat
S.Huseino režimas iš anksto buvo parengęs pasipriešinimo amerikiečiams
bei jų sąjungininkams planą, kurį vykdyti pradėta iškart po Bagdado
užėmimo. JAV nesitikėjo tokio aktyvaus pasipriešinimo ir spalį bei
lapkritį itin padažnėjusių mūšių, po kurių buvo manoma, kad amerikiečiai
prarado visus pergalės trofėjus. Įvykiai Irake parodė, jog pergale
patikėta pernelyg anksti. Tačiau ne viskas buvo taip blogai, kaip
atrodė iš pirmo žvilgsnio. Partizaniniai išpuoliai vyko gana nedidelėje
Irako teritorijos dalyje, nei kurdai, nei šiitai į kovą su amerikiečiais
nestojo. Mūšiai vyko tik sunitų valdomuose regionuose, tačiau karo
ekspertai tikina, kad partizaninis karas Irake toli gražu neprilygo
nei Vietnamo, nei Afganistano karams. Tiesa, taip ir nepavyko rasti
masinio naikinimo ginklų pėdsakų ir dėl šios priežasties daugelis
eilinių amerikiečių prarado pasitikėjimą prezidento administracija.
Paaiškėjus, kad kariniai veiksmai Irake neišvengiami,
Saudo Arabija ėmė ieškoti ryšių su amerikiečiais, jos pavyzdžiu
suskubo pasekti ir Iranas, tiesa, jis dvejojo iki rudens, kol Irake
nebuvo pradėta kurti naujoji iš šiitų sudaryta vyriausybė. Kiek
aprimo ir partizaniniai mūšiai. Sakoma, kad jų kur kas mažiau nei,
tarkim, prieš keletą mėnesių.
2004-ųjų pradžioje Irake bene svarbiausios yra
politinės problemos, t.y. valdžios pasiskirstymas. Kaimyninė Saudo
Arabija iš karo norėtų pasipelnyti. Tuo tarpu iraniečiai slapta
linkę remti amerikiečius. Vienu didžiausių JAV priešų buvusi Libija
kardinaliai pakeitė užsienio politiką, o Sirija vis dar tebesvarsto,
kurį kelią rinktis.
Islamo fundamentalistai stengiasi įtikinti pasaulį,
neva amerikiečių invazija Irake nebuvo būtina. Laimei, musulmoniškųjų
valstybių lyderiai tokiai nuomonei bent oficialiai nepritaria. Net
ir tos šalys, kurios vos prieš metus smerkė amerikiečius, šiandien
nori su jais bendradarbiauti.
Optimistai tikina, kad situacija Irake kur kas
geresnė, nei buvo galima tikėtis praėjusių metų rudenį. Esą dabar
JAV teliko vienintelė pareiga garantuoti saugumą visame Artimųjų
Rytų regione nuo Nilo iki Hindukušo. Teigiama, neva kiekviena iš
šio regiono valstybių viešai skelbia nenorinti turėti jokių reikalų
su Al Qaedos teroristų tinklu ir pasiryžusi daryti viską, kad
tik regione neįsigalėtų musulmonai sunitai. Jei taip yra iš tiesų,
amerikiečiams pavyko pasiekti kur kas daugiau nei jie patys planavo
prieš karinės operacijos Irake pradžią. Deja, esama ir tam tikrų
pavojų.
Pirma, situacija Irake nėra tokia stabili, kokios
norėtų amerikiečiai. Antra, didesnių ar mažesnių neramumų nuolat
kyla visose Arabijos pusiasalio valstybėse, todėl tikėtina, jog
Al Qaedos lyderiai sieks destabilizuoti padėtį Saudo Arabijoje
ir ten pakeisti valdžią. Neramu ir Hindukuše. Al Qaedos teroristai
randa prieglobstį Pakistano vakaruose bei šiaurėje, iš kur lengvai
gali pasiekti kaimyninį Afganistaną, kur iki šiol nestabilu.
Pasikeitus Saudo Arabijos lyderių elgesiui, amerikiečiams
būtų paranku remti šios valstybės lyderius ir taip išvengti galimo
diktatoriaus atėjimo, prieš tai pareikalavus nutraukti bet kokią
pagalbą Al Qaedos teroristų tinklui. Ne mažiau svarbu likviduoti
pavienius teroristus, įsikūrusius prie Afganistano ir Pakistano
sienos. Būtų idealu, jei tai atliktų Pakistano armijos kariai. Todėl
greičiausiai JAV sieks sustiprinti Pakistano vyriausybės pozicijas,
o jei tai pasirodys neįmanoma, veiks viena pati. Tiesa, prezidento
Dž.Bušo administracija tikrai nėra suinteresuota švaistyti mokesčių
mokėtojų pinigų naujai karinei operacijai bent jau iki rinkimų į
prezidento postą kampanijos pabaigos. Todėl iki šių metų lapkričio
amerikiečiai stengsis ramiai įtvirtinti savo pozicijas Irake ir
gerinti santykius su Egiptu bei Iranu, taip pat rems Saudo Arabijos
vyriausybę ir visame Artimųjų Rytų regione uoliai ieškos pasislėpusių
Al Qaedos teroristų tinklui priklausančių teroristų. Veikiausiai
nebus atsisakyta nedidelių karinių operacijų Šiaurės Afrikoje bei
Afganistane. Tačiau, be jokių abejonių, JAV žvalgybininkų žvilgsniai
ir toliau kryps į Al Qaedos teroristų tinklo gimtine laikomas
teritorijas. Todėl jau 2005-ųjų pradžioje galima laukti naujų amerikiečių
karinių operacijų Artimųjų Rytų regione.
Amerikiečiai teroristams palieka vienintelę išeit
į spėti laiku pasitraukti iš šio žaidimo. Manoma, kad teroristai
pasirinks vieną iš trijų galimų variantų. Galbūt jie ims rengti
reguliarius išpuolius Saudo Arabijos teritorijoje ir taip mėgins
privilioti į mūšio lauką amerikiečius, taip priversdami priešą palikti
Iraką. Tačiau gali nutikti taip, kad teroristams kur kas patrauklesnis
pasirodys Pakistanas. Į šios valstybės prezidento P.Mušarafo gyvybę
jau dukart kėsintasi. Pakistane nemaža gyventojų dalis nesidžiaugia
prezidento bendradarbiavimu su JAV ir simpatizuoja Al Qaedai.
Be to, manoma, kad amerikiečiai vargu ar išdrįstų kelti koją į Pakistano
teritoriją. Tačiau galimas ir dar vienas teroristų scenarijus. Jie
mūšio lauku gali pasirinkti JAV, kur rengs daugybės aukų pareikalausiančius
išpuolius ir naudos masinio naikinimo ginklą. Teroristai slapta
tikisi, kad karų svetimuose kraštuose išvarginti amerikiečių kariai
nesugebės kirsti lemiamo smūgio savo krašte. 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją
teroristams nepavyko įgyvendinti visų planuotų tikslų. Tačiau niekas
negali būti tikras, kad panašūs išpuoliai JAV teritorijoje nepasikartos,
net jei ir tikėsime pranešimais, kad šiandien Al Qaedos teroristų
tinklas praktiškai išsklaidytas.
Politikai linkę manyti, kad teroristai imsis aktyvesnių
veiksmų prieš pat rinkimus į JAV prezidento postą. Todėl derėtų
būti pasirengusiems sulaukti teroro išpuolių Saudo Arabijoje ir
Pakistane. Naivu manyti, kad teroristai jau nusprendė sudėti ginklus,
greičiausiai jie rengiasi naujiems kruviniems išpuoliams. Tuo tarpu
amerikiečiams reikėtų neprarasti budrumo ir būti pasirengusiems
bet kada stoti į kovą prieš teroristus.
Gražina MINKAUSKAITĖ
© 2004 "XXI amžius"
|