"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2004 m. vasario 4 d., Nr. 3 (72)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Maskvos ekspansijai – žalioji gatvė

Gruodžio pradžioje vyriausiuoju Rusijos energetiku vadinamas RAO „JES Rosiji“ vadovas Anatolijus Čiubaisas, vienas paskutiniųjų B.Jelcino „šeimos“ atstovų, dar neišverstų iš valdžios, pareiškė, jog pagrindinė Rusijos misija XXI amžiuje – sukurti „liberalią imperiją“, t.y. ekonomiškai pajungiant visas buvusias SSRS respublikas.

Kai kurie apžvalgininkai šį A.Čiubaiso pareiškimą vertino ne kaip politinį, atkuriant imperines ambicijas, bet kaip RAO siekį gauti kuo daugiau pelno. Tačiau faktai rodo visai ką kita. Prieš penkerius metus pradėta atkurti vadinamoji vieninga buvusios SSRS energetikos erdvė jau atkurta. Dabar keturiolika buvusių sovietinių respublikų jau sujungtos į vieningą energosistemą. Žinoma, Rusijos kontroliuojamą. Rugpjūčio mėnesį RAO perpirko iš amerikiečių svarbiausius Gruzijos energetikos objektus. Pasak A.Čiubaiso, „mes įsigijome Gruzijos energetikos objektus labai pigiai“. Susitvarkyti su kaimynine Armėnija RAO padėjo Rusijos vyriausybė, mat Armėnijos valdžia atidavė svarbiausią ir didžiausią savo elektrinę Rusijai už skolas. Tik klausimas, už kokius pinigus „RAO JES“ superka buvusių SSRS respublikų energosistemas? Juk kol kas ši A.Čiubaiso kompanija yra pusiau valstybinė, ir kam atiteks tie didžiuliai pinigai po numatomos RAO privatizacijos? Tą paaiškino Rusijos energetikos politikos instituto prezidentas Vladimiras Milovas. Jo žodžiais tariant, visa „RAO JES“ nuosavybė bus padalyta tarp dabartinių RAO akcininkų proporcingai turimiems akcijų paketams. Tokiu būdu dabar priklausantis valstybei 52,3 proc. bendrovės akcijų paketas valstybei ir atiteks.

Ne mažiau už elektrikus savo pozicijas buvusiojoje SSRS erdvėje atkariauja Rusijos naftininkai ir dujininkai. NVS šalyse „Gazprom“ veikia per vadinamąsias bendras bendroves, kurias bendromis galima pavadinti tiktai simboliškai. Jose viskam komanduoja „Gazprom“: Baltijos šalyse „Gazprom“ irgi baigia supirkti vietinių dujų kompanijų akcijas. Taigi „Gazprom“ tampa vienvaldžiu buvusios Sovietų Sąjungos imperijos dujų ūkio šeimininku.

Neatsilieka ir naftininkai. Ukrainoje Rusijos naftos kompanijos jau tvarkosi kaip namie visose naftos perdirbimo įmonėse. Tas pats daroma Kazachstane, Azerbaidžane ir Turkmėnijoje. „Jukos“ ir „Surgutneftegaz“ jau kontroliuoja Lietuvos ir Estijos naftos eksporto terminalus. Artimiausiu metu rusai perims ir svarbiausią Latvijos Ventspilio uostą. Tiesa, iki šiol neaišku, kam atiteks Ventspilio uostas – „Jukos“ ar „Lukoil“. Taigi viskas vyksta pagal A.Čiubaiso paskelbtą „liberalios imperijos“ atkūrimo planą. Kitas dalykas, kiek ta imperija bus „liberali“? Tuo labiau kad įtakingi Rusijos politikai ir įtakingi „nepriklausomi“ ekspertai jau pradėjo aiškinti, kad Rusija pernelyg nuolaidžiauja buvusioms sovietinėms respublikoms, esą tebesilaikydama senųjų sovietinių „tautų draugystės“ tradicijų. Tai, aišku, nieko nauja. Juk, dar prasidėjus SSRS griuvimui, tie patys „ekspertai“ visais balsais šaukė, kokios nedėkingos yra atsiskiriančios SSRS respublikos, nes Rusija jas išlaikė pati, patirdama didžiulius nuostolius. Todėl dabar NVS šalių instituto direktorius Konstantinas Zatulinas siūlo pamiršti tokią „tautų draugystę“ ir pataria Kremliui nesižeminti, kaip tai atsitiko su Ukraina, „atiduodant“ jai Krymą ir pan.

Tuo tarpu Kremliaus strategas, Rusijos užsienio ir gynybos politikos tarybos kolegijos pirmininkas Sergejus Karaganovas pareiškė, jog atėjo metas „įvesti tvarką“ buvusios SSRS pakraščiuose. Jis konkrečiai paminėjo Tadžikiją ir Kirgiziją bei visą Centrinės Azijos regioną. Pasak S.Karaganovo, siekiant, kad ten neįsigalėtų teroristų židiniai, šiam regionui turi būti suteikta didesnė Rusijos karinė ir politinė parama. „Šiuo metu dauguma išsivysčiusių šalių susiduria su panašiomis problemomis. Tad ar reikia atsiriboti nuo tokių šalių nauja „geležine uždanga“ arba įvesti jose tvarką? Rusija užima ypatingą geografinę padėtį ir todėl tiesiog priversta užsiimti kaimyninėmis šalimis vien todėl, kad jos nesiimtų daryti įtakos Rusijai. Pirmiausia turiu galvoje politinius ir ekonominius metodus, taip pat ir karines priemones bei ryžtingai pademonstruoti jėgą ten, kur tai būtina siekiant užkirsti bet kokį nestabilumo židinių atsiradimą šalia Rusijos“, - teigė S.Karaganovas. Taigi pasakyta pakankamai aiškiai ir tiksliai – Rusija turi teisę ir privalo įsikišti į visų buvusių SSRS respublikų reikalus, jeigu Kremlius nuspręs, jog tai gresia Rusijos interesams.

Kitas gana žinomas dar nuo gorbačiovinės perestrojkos laikų Rusijos politologas, „Reformų“ fondo viceprezidentas Andranikas Migranianas pareiškė, jog A.Čiubaiso ir kitų skelbiamas „liberalus imperializmas“ yra kvaila ir kenksminga idėja. „Turite suvokti, jog pats pavadinimas „imperija“ kelia grėsmę ir baimę visiems Rusijos kaimynams. Štai mes ateiname į Gruziją, Armėniją, Ukrainą bei kitus buvusius SSRS pakraščius ir pareiškiame: mes jus perkame. Dargi JAV niekada nesiskelbia esanti imperija ir nuolat pabrėžia kurianti demokratiją tose šalyse, kuriose jos nėra.

Šalys, Rusijos kaimynės, ir taip žiūri į Maskvą labai įtariai. Imkime pastaruosius įvykius Gruzijoje. Juk niekas negalėjo apkaltinti nuversto prezidento E.Ševardnadzės didelėmis simpatijomis Maskvai. Bet opozicija, versdama jį, pagrindiniu savo šūkiu pasirinko: „Ševardnadzė parsidavė Rusijai“. „Todėl, jeigu Rusija iš tikrųjų nori išsaugoti bei sustiprinti savo įtaką artimajame užsienyje, ji neturi nieko gąsdinti, - teigė A.Migranianas ir pridūrė: - Dargi komunistai tai daryti vengė“. Todėl A.Migranianas siūlo liautis grasinus ir visomis išgalėmis stengtis, kad „artimajame užsienyje“ atsirastų kuo daugiau Maskvos draugų ir sąjungininkų. Beje, taip ir daroma. Tai pirmiausia matyti ir iš politinės situacijos Lietuvoje. O kad Maskva 2004-aisiais spaus „artimąjį užsienį“ visais įmanomais būdais, galima neabejoti. Tą patvirtino jau minėtas NVS šalių instituto direktorius R.Zatulinas, pareiškęs: „Vykstanti didelio masto ekonominė ekspansija atneš didelę naudą Rusijai tiktai tada, jeigu rusų verslo atstovai, privatizavę svarbiausius ekonomikos objektus artimajame užsienyje, orientuosis į nacionalinius Rusijos, o ne vietinių politikų interesus“. Taigi gairės 2004-iesiems nubrėžtos, o Maskvos „penktajai kolonai“ kaimyninėse šalyse, geležinkelininkų terminais kalbant, atidaryta žalioji gatvė.

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija