Lietuvos vardo tūkstantmečiui –
tūkstantis modernių mokyklų

Švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius Tomo Bauro (ELTA) nuotrauka

Dvi svarbias švietimo sukaktis - Edukacinės komisijos 230 metų bei Švietimo ir mokslo ministerijos 85-ąsias veiklos metines ministerija mini netradiciškai. Pirmą kartą ministerijos istorijoje organizuota Moksleivių veiksmo diena - ministerijos darbuotojų pareigos vasario 10-ąją laikinai atiteko 60 Lietuvos moksleivių parlamento ir šalies moksleivių sąjungos narių, o į švietimo ir mokslo ministro Algirdo Monkevičiaus (dešinėje) kėdę sėdo Moksleivių parlamento pirmininkas Audrius Matikiūnas (kairėje) Valdo Kopūsto (ELTA) nuotrauka

Šiais metais Švietimo ir mokslo ministerija užsibrėžė įgyvendinti tris pagrindinius strateginius tikslus: suformuoti visiems prieinamą švietimo sistemą, garantuoti aukštą švietimo kokybę ir efektyvumą, rengti aukščiausios kvalifikacijos specialistus ir užtikrinti šalies mokslinę kompetenciją. Tai numatyta Vyriausybei pateiktame ministerijos strateginiame plane.

Švietimo ir mokslo ministro Algirdo Monkevičiaus teigimu, daugiausia dėmesio ir lėšų skiriama švietimo prioritetams - mokymosi prieinamumui ir kokybei gerinti. Palyginti su 2003-iaisiais, šiemet švietimo kokybės programai skiriama dukart daugiau lėšų negu pernai - 121 mln. Lt. Didžioji lėšų dalis - 82 mln. Lt - teks Europos Sąjungos paramos bendrajam finansavimui. Iš viso 2004 metais švietimo reikmėms skiriama 1,2 milijardo litų, arba 115 mln. litų daugiau negu 2003 metais.

Minint Edukacinės komisijos - vienos pirmųjų Europoje švietimo ministerijų - 230 metų sukaktį, pažymima, kad, panaikinus iki tol švietimą organizavusį jėzuitų ordiną, komisija ėmėsi pasaulietinti mokyklas, artino jas prie gyvenimo praktikos. Kiek mūsų laikais yra svarbus švietimo prieinamumas ir kokios kliūtys trukdo jo siekti?

Iš tiesų prieš daugiau kaip 200 metų vienas svarbiausių dalykų buvo keisti mokslo prieinamumo sistemą. Bėgant laikui, keičiasi uždaviniai ir būdai siekiant pagrindinių švietimo tikslų. Tuo metu, kaip ir šiandien, buvo siekiama ne tik švietimo prieinamumo, bet ir mokymo kokybės kaitos: keičiant mokymo turinį, buvo labiau orientuojamasi į praktinius, žmogaus kasdieniam gyvenimui reikalingus dalykus.

Negalima paneigti, kad jėzuitų mokymo sistema, kurią XVIII a. antroje pusėje iš esmės pakeitė Edukacinė komisija, viduramžiais irgi buvo pažangi, gebėjo nešti raštą ir šviesą. Lietuvoje ir Lenkijoje veikusi Edukacinė komisija siekė mokyklą padaryti prieinamą ir net privalomą valstiečiams ir miestelėnams. Naujoji švietimo sistema tuomet akcentavo daug praktinių dalykų, kurių iki tol nebuvo: mokslo tiesų priartinimą prie kasdienio gyvenimo, amatų mokymą, ūkio žinių teikimą. Sunku net įsivaizduoti, koks įvairių sluoksnių žmonių mąstymo lūžis ir Bažnyčios reakcija turėjusi būti Edukacinės komisijos laikais!

Edukacinės komisijos įvestąją ir dabartinę švietimo sistemas skiria daugiau kaip du amžiai, bet vienija siekis priartinti mokymo programas prie realaus gyvenimo. Kas daroma mūsų laikais išlaikant pagrindinę švietimo misiją?

Ir mūsų dienomis visuomenė nebus integrali ir darni, neišvengs socialinių konfliktų, jeigu švietimas, kaip pirmutinė priemonė, netaps kokybiškas ir prieinamas visiems visuomenės nariams. Siekiant įgyvendinti pagrindinę švietimo misiją ir tikslus, dabar irgi ne mažiau svarbus visuomenės suvokimas, žmonių ir institucijų inerciją keičiantis mąstymas.

Šių metų švietimo strateginiame plane dar daugiau dėmesio skiriame švietimo prieinamumui ir kokybei labai panašia istorine prasme - artinti mokymo turinį prie gyvenimo reikmių, mokyti žmogų savarankiškumo ir darbo komandoje, matyti įvairių gyvenimo sričių problemas ir jas spręsti. Visuomenė turi įsisąmoninti, kad nuolatinis tobulėjimas, mokymasis visą gyvenimą yra pati svarbiausia žmogaus savybė.

Šių dienų žmogus neišsiverčia be ekonominio raštingumo. Mūsų mokyklose praktiškai jau įvestas privalomas šio dalyko kursas, tik jo dėstymo metodika visuotinai dar nėra perimta iš šios patirties turinčių Vakarų šalių. Tiesa, mokyklose neatsisakoma ir tradicinių technologijos pamokų - mokomasi tokių, rodos, įprastų darbų: dygsniuoti, obliuoti, elektros įrangą pataisyti, naudotis skalbimo mašinomis ir daugelio kitų. Kas gali pasakyti, kad viso to nereikia šių laikų žmogaus kasdieniniam gyvenimui? Juk praktiškų, kasdien buityje taikomų dalykų mokoma ir Vakarų mokyklose, tik pedagogai šias pamokas kūrybingai organizuoja, moko vaikus dirbti kartu, neskirstydami į moteriškus ir vyriškus buities darbus.

Turbūt ne mažiau svarbu ne tik keisti visuomenės mąstymą, požiūrį į švietimo tikslus, bet ir sudaryti kuo palankesnes sąlygas jiems įgyvendinti?

Kalbant apie materialius dalykus, išsikėlėme konkrečius uždavinius - išmintingai sutvarkyti, patobulinti šalies mokyklų tinklą, numatant, kad artimiausioje gyvenamoje aplinkoje vaikams būtų prieinamas kokybiškas pradinis mokymas geromis sąlygomis.

Pradinukams mokykla turi būti kuo arčiau jų gyvenamos vietos, o vėliau būtina taip perskirstyti išteklius, kad nepriklausomai nuo vaiko gyvenamos vietos jis turėtų galimybę mokytis pagal visas bendrojo ugdymo programas ir nejausti jokių kliūčių. Čia jau galime kalbėti apie pačią mokymo aplinką, mokyklų kompiuterizavimą, moksleivių pavėžėjimą, moksleivio krepšelio finansavimo sistemą ir daugelį kitų organizacinių dalykų. Pertvarkant mokyklų tinklą, numatant konkrečius išteklius, tarnauja tęstinė investicinė Mokyklų tobulinimo programa.

Kuriant šiuolaikinę mokyklą nebėra tokia aktuali mokyklų statyba, tačiau ypač aktualūs remonto, mokyklų pastatų atnaujinimo darbai. Kaip reikėtų keisti mokyklų techninę bazę ir siekti kokybiško mokymo atmosferos?

Antrus metus tęsiama investicinė Mokyklų tobulinimo programa yra pati didžiausia Lietuvos investicija į švietimą, sieksianti apie 182 mln. Lt. Pats važinėju po Lietuvą ir stebiu, kaip ši kertinė švietimo programa įgyvendinama konkrečiose mokyklose. Nuo to, kaip ji bus įgyvendinta, priklausys dviejų svarbiausių švietimo prioritetų - mokymo prieinamumo ir kokybės - rezultatai.

Mokyklų tobulinimo programa yra savotiška įžanga ir kartu pamatas pertvarkant visą Lietuvos mokyklų tinklą. Programoje dalyvauja per 400 mokyklų, kurios vykdo pagrindinio ugdymo programą. Po vieną mokyklą kiekvienoje savivaldybėje pasirinkta kaip modelis, į kurią pažiūrėję galėtume pasakyti: štai tokia turi būti moderni Lietuvos mokykla. Šį modelį turi atitikti visi modernios mokyklos elementai: ne tik materialūs dalykai - stogas, langai, baldai, mokymo priemonės, informacinė struktūra, bet ir mokytojų kvalifikacija, vadyba, ryšiai su vietos bendruomene, savivalda, mokyklos vaidmuo savivaldybėje, metodinės patirties sklaida ir kt.

Tikimės, kad iki 2009 metų, kai bus minimas Lietuvos vardo tūkstantmetis, pagal šį modelį bus sutvarkyta didžioji dalis - tūkstantis didžiųjų šalies mokyklų. Moderni mokykla bus prieinama visiems, joje bus sudaromos ir priešmokyklinio ugdymo sąlygos, lygios starto galimybės, orientuojamasi į vaikų gebėjimus ir polinkius, bet ne į materialinę, socialinę, geografinę ar dar kokią jų padėtį. Šiuolaikiška mokykla gebės netgi sušvelninti neretais atvejais prastą socialinę vaiko padėtį šeimoje, vaiko negalią, bus paskata jam tobulėti visą gyvenimą.

Plečiama ir vaikų užimtumo sąlygų užtikrinimo programa. Numatoma į įvairius užimtumo, socializacijos projektus įtraukti 300 tūkst. moksleivių. Tai trečdaliu daugiau negu praėjusiais metais.

2004 metais pagal Mokyklų tobulinimo programą, be mokytojų kvalifikacijos tobulinimo, mokyklų aprūpinimo mokymo priemonėmis, numatoma renovuoti aštuoniolika mokyklų.

Toliau įgyvendinama moksleivių pavėžėjimo programa. Ką tik pasirašiau sutartį su automobilių gamintojo „Volkswagen“ oficialiu atstovu Lietuvoje „Möller auto“ dėl 40 geltonųjų autobusiukų pirkimo. Mokykliniai autobusai visiškai pateisino mūsų lūkesčius. Jie ne tik patogūs ir išvaizdūs, bet svarbiausia - saugūs ir taupūs. Iki mokslo metų pabaigos 40 naujų geltonųjų autobusų pasieks rajonų mokyklas. Geltonieji autobusai moksleiviams pavėžėti perkami nuo 2000 metų. Šiais metais Lietuvos keliais važinės daugiau nei 200 geltonųjų autobusų.

Kokie poslinkiai pastebimi mokyklų kompiuterizavimo srityje?

Mokyklų kompiuterizavimas dabar vyksta didžiuliais tempais. Prie šio proceso prisideda ir verslo struktūros, ir savivaldybės. Šiuo metu vienu kompiuteriu naudojasi aštuoniolika 5-12 klasių mokinių. Kur kas geresnis santykis 9-12 klasėse: čia vienu kompiuteriu naudojasi septyni moksleiviai, o tai atitinka Europos Sąjungos standartus.

Jeigu prisiminsime, koks rodiklis buvo prieš trejus metus, tai iš tiesų įspūdingas žingsnis į priekį. Per tą laiką dvylika tūkstančių Lietuvos mokytojų išmoko savo darbui naudoti šiuolaikines kompiuterines technologijas.

2004 metais tikimasi pasiekti, kad vienas kompiuteris tektų keturiolikai 5-12 klasių mokinių. Mokykloms kompiuterizuoti šįmet numatyta 15,5 mln. Lt.

Didžiausios kompiuterizavimo problemos - kompiuterinių mokymo programų ir priemonių lietuvinimas, spartaus interneto stoka ir interneto paslaugų kainos. Didesnės interneto prieigos siekis yra ne tik mūsų ministerijos, bet ir visos valstybės rūpestis. Mažinant šią atskirtį ir didinant interneto prieigos galimybes, labai ženkli mūsų partnerių - aljanso „Langas į ateitį“ iniciatyva.

Praėjusiais metais penktadaliu buvo padidinti mokslo darbuotojų ir dėstytojų atlyginimai. Siūlote dar trečdaliu didinti mokytojų atlyginimus, jau šiais metais pradėjus pereiti prie etatinio mokytojų darbo mokėjimo tvarkos.

Ši tvarka leistų mokėti mokytojams už jų atliekamus, bet iki šiol nemokamus darbus: metodinės medžiagos rengimą, budėjimą renginiuose, dalyvavimą posėdžiuose ir kt. Mokytojas vien iš patriotiškumo papildomai dirba 4-5 valandas, bet už jas negauna atlygio. Per kelerius metus įdiegus etatinio darbo mokėjimo tvarką, mokytojų atlyginimai didėtų trečdaliu. Šiam tikslui reikėtų 300 tūkst. Lt.

Kol kas esame deklaravę tik pagrindinius etatinio mokytojų darbo mokėjimo principus ir dabar šį modelį siūlome kurti drauge, įsiklausydami į įvairias nuomones.

Šiuo metu girdime įvairių interpretacijų šia tema. Gana kritiškai vertinu susivienijusių dešiniųjų politinių jėgų pažadus dvigubai padidinti mokytojų algas. Nors tai atrodo realu - tam reiktų 1 milijardo litų, ir iš to Lietuva tik išloštų, - tačiau šis žingsnis turi būti siejamas su tolesniu ir apgalvotu švietimo sistemos tobulinimu. Mokytojai šiuo būdu turėtų būti skatinami tobulėti, netgi protingai konkuruoti, siekti aukštesnių kvalifikacijos kategorijų. Taigi tobulėtų ir pati visuomenė. Bet, matydamas realią padėtį, netikiu, kad šie pažadai būtų greitai ištesėti. Pasakysiu tik viena: geriau įsipareigoti padaryti realius dalykus, negu, pažadėjus triskart daugiau, nuvilti rinkėjus.

Lietuvos mokykla didžiuojasi talentingų pedagogų darbo rezultatais. Kas daroma, kad kuo daugiau tokių specialistų būtų išugdoma, kaip pagerinti būsimų pedagogų rengimo, studijų programas?

Šiuos tikslus numato daugiau kaip penkerius metus ministerijoje rengta Pedagogų rengimo koncepcija. Šiuolaikinė pedagogų rengimo sistema dar tik klostosi. Pernai pirmąsias pedagogų laidas išleido kolegijos, taigi turėsime atskirti kolegijų ir aukštųjų mokyklų sistemas, kad jos nesidubliuotų.

Koncepcijos aptarimuose svarstyta, kokios pedagogų kompetencijos šiandien reikalingos, kaip jie turėtų būti rengiami. Atliktos tarptautinės studijų kokybės vertinimo ekspertizės atskleidė daug šios srities trūkumų. Kaip žinote, išorinė ekspertizė Lietuvoje nepripažino nė vienos ikimokyklinio amžiaus ir pradinių klasių vaikų ugdymo programos, vertos akredituoti.

Vilniaus pedagoginis universitetas, nors ir išlieka pedagogų rengimo lyderiu tarp aukštųjų mokyklų, turi daug problemų dėl studijų programų, nusileidžiančių, pavyzdžiui, Kauno technologijos universiteto edukologijos programoms. Tarptautiniai ekspertai pastebėjo, kad Lietuvoje esama per mažai konkurencijos tarp įvairių teorinių edukologijos platformų.

Pernai pakartotinai sudariau darbo grupę minėtai koncepcijai užbaigti, Švietimo ir mokslo ministerijos kolegija šiai koncepcijai pritarė, netrukus šį dokumentą pasirašysiu.

Pedagogų rengimo koncepcija įtvirtina daug žingsnių, susijusių su pedagogo tapsmu praktiniu darbuotoju - jaunas mokytojas turėtų dar metus atlikti stažuotę, būti įvertintas ir tik tada gauti mokytojo licenciją. Labai svarbi ir vadinamosios mentorystės dalis - patyrusių pedagogų globa, sudarant galimybę į pedagoginį darbą ateiti žmonės, kurie tikrai turi atitinkamų pedagoginių gebėjimų ir gali dirbti šiuolaikinėje mokykloje.

Ar nenukentėjo studijų kokybė didinant aukštojo mokslo prieinamumą ir tuo pačiu studentų aukštosiose mokyklose skaičių?

Norėčiau priminti, kad prieš trejus metus, kai tapau švietimo ir mokslo ministru, studentų skaičius aukštosiose mokyklose buvo „įšaldytas“ ir toks lieka iki dabar. Siekiant, kad aukštasis mokslas nepriklausytų nuo turtinės studijuojančiųjų padėties, buvo didinama bendra finansavimo dalis, pasirinktas studijų įmokų sistemos modelis, leidęs subalansuoti padėtį.

Tiesa, dar lieka nesutvarkytos vakarinės ir neakivaizdinės studijos, ten didėja studentų, dažnai nepasiturinčių, skaičius, jiems reikia rasti finansinės pagalbos mechanizmus. Mažinti priimamų studentų skaičių irgi nesiryžtame, nes Lietuvoje specialistų poreikis nemažėja. Daugiau jaunimo orientuojame į kolegijas.

Netolimoje ateityje reikės peržiūrėti inžinierių rengimą - ar nereikėtų sumažinti didelį universitetuose studijuojančiųjų inžineriją srautą. Universitetai pagal naują studijų modelį rengtų tik labai aukštos kvalifikacijos inžinierius, o didesnė stojančiųjų dalis būtų nukreipta į kolegijas.

Netyla kalbos apie „protų nutekėjimo“ į Vakarus problemą. Kokią numatote šio proceso raidą ir galbūt jau galite prognozuoti jo pabaigą?

Tai yra procesas, kurio nežino vienintelė pasaulio valstybė - Jungtinės Amerikos Valstijos. Dabar šis procesas jau vadinamas „protų judrumu“ arba „protų mobilumu“. Mums kai kuriais atvejais net labai naudinga, kad mūsų talentingi mokslininkai išvyktų į JAV laboratorijas, institutus, nes niekur kitur nėra tokių aukštų mokslinių tyrimų galimybių, įrangos.

Kas iš to, kad mes tą „protą“ čia turėsime ir jis merdės? Svarbu, kad talentingas mokslininkas bendradarbiautų su Lietuva, o mes tinkamai panaudotume jo gebėjimus ir didesnes galimybes. Savo duomenų bazėje jau turime per 350 tokių mokslininkų, su kuriais palaikome glaudų ryšį.

Europos Sąjunga, kurioje netrukus būsime, - tai, galima sakyti, yra viena valstybė - Europos bendrija. Mūsų mokslininkas gali niekur neišvykti, gyventi ir dirbti, pavyzdžiui, Skuode, bet būti Europos bendrijos mokslo žmogumi arba bendradarbiauti su garsiuoju Amerikos tyrimų institutu.

Kita vertus, įvairių sričių specialistų judrumas bus labai natūralus, nors, žinoma, neišvengiamos ir tam tikros netektys Lietuvos mokslui. Tačiau jeigu Europoje nebus šito judrumo, mobilumo, o mokslinis šalies potencialas bus izoliuotas, jis tikrai pražus. Laimė, užsienio kolegos mato ir labai vertina lietuvių specialistų imlumą, ne tik vakarietiškų, bet ir rusų kalbos įgūdžius. Lietuviai Vakaruose ir Rytuose labai greitai užima geras pozicijas pačiose didžiausiose kompanijose, nors pačioje Lietuvoje starto galimybių ir įsitvirtinimo nišų jiems nelengva rasti.

Svarbiausia - jauniems Lietuvos specialistams būtina skiepyti patriotiškumo ir pilietiškumo jausmus, kad išvykę dirbti į kitas šalis niekada nepamirštų savo Tėvynės.

Ačiū už pokalbį.

© 2004 "XXI amžius"