Partnerystė ir susirūpinimas

Petras KATINAS

Maskvos dienraštis „Izvestija“ paskelbė gana plačią neseniai Rusijoje viešėjusio JAV valstybės sekretoriaus Kolino Pauelo kalbos santrauką apie JAV ir Rusijos santykius - esamus ir būsimus. Akcentavęs gerą JAV ir Rusijos santykių būtinumą, K.Pauelas tuo pačiu pažymėjo, kad tik politinė ekonominė ir intelektualinė laisvė gali nutiesti kelius į konstruktyvų vystymąsi ir bendradarbiavimą sudėtingame XXI amžiuje. Pasak K.Pauelo, JAV sveikintų tokią Rusijos ateitį, todėl dabar Vašingtonui kelia susirūpinimą kai kurie pastarųjų mėnesių įvykiai, vykstantys Rusijos vidaus ir užsienio politikoje.

„Rusijos demokratinė sistema dar nesurado būtino balanso tarp vykdomosios, įstatymų leidžiamosios ir teisinės valdžios. Politinė valdžia vis dar nesilaiko teisinių normų. Pagrindiniai pilietinės visuomenės bruožai yra šie: politinių partijų veikla, taip pat laisvos masinės informacijos priemonės, ko dar nėra Rusijoje. Mums taip pat kelia susirūpinimą kai kurie Rusijos vidaus politikos aspektai, pavyzdžiui, Rusijos vykdoma politika Čečėnijoje, o taip pat santykiai su kaimynais, anksčiau buvusiais SSRS sudėtyje. Mes pripažįstame Rusijos teritorijos vientisumą, o taip pat jos natūralius interesus žemėse, kurios dabar atsidūrė už jos sienų. Tačiau mes visiškai pripažįstame ir remiame Rusijos kaimynų suverenitetą ir jų sienų neliečiamumą, taip pat jų teisę savarankiškai tvarkytis. Draugystės ryšiai, kurie sieja Ameriką su Rusija, tikimasi, išsilaikys. Todėl, kad partnerystė grindžiama ne asmeniniais lyderių santykiais, o bendrais interesais ir bendromis vertybėmis. Todėl, jeigu Rusijoje politinis gyvenimas vyks pagal demokratijos pagrindus, mes pasirengę stiprinti partnerystę tarp JAV ir Rusijos. Viliuosi, kad visos kliūtys, esančios Rusijoje žengiant į stabilią demokratinę visuomenę, greitu laiku bus nugalėtos. Tačiau tam prireiks tam tikro laiko“, - sakė K.Pauelas. Taigi, sprendžiant iš JAV valstybės sekretoriaus kalbos Maskvoje, kurią „nacionalpatriotiniai“ Rusijos leidiniai įvertino kaip tariamą JAV ir Rusijos įtakos sferų pasidalijimą pasaulyje, nieko panašaus nebuvo. K.Pauelas gana nedviprasmiškai, nors ir diplomatiškai, pasakė, su kokia Rusija gali glaudžiau bendradarbiauti JAV.

Laikas pribaigti „blogio ašį“

Beveik tuo pat metu, kai K.Pauelas lankėsi Tbilisyje ir Maskvoje, buvęs specialusis JAV prezidento padėjėjas Devidas Frumas, paskleidęs pasaulyje terminą „blogio ašis“, ir JAV gynybos ministro patarėjas, žinomas politologas Ričardas Perlas išleido knygą, kurioje išdėstomi pagrindiniai JAV politikos uždaviniai kovojant su tarptautiniu terorizmu. Pasak JAV ir užsienio politikos apžvalgininkų, ši knyga – tai savotiška instrukcija tolesnei JAV prezidento Džordžo Bušo veiklai per jo antrąją kadenciją. Knygos autoriai neabejoja, kad Dž.Bušas užtikrintai laimės rinkimus.

Knygos pavadinimas – „Galas blogiui“, bet joje aiškiai pabrėžiama, kad kova su „blogio ašies“ valstybėmis dar toli gražu nebaigta. Autoriai rekomenduoja JAV valdžiai nedvejojant eiti toliau. Pirmiausia siūlo baigti flirtuoti su agresyviu stalinistiniu Korėjos režimu ir įvesti visišką jo blokadą. Tokie JAV veiksmai, anot knygos autorių, pastūmės Pekiną aktyvesniems veiksmams Kim Čen Iro režimui pakeisti, išrenkant sukalbamesnį žmogų. Be to, susijungus Pietų ir Šiaurės Korėjoms pasaulio demokratinė visuomenė galės skirti daugiau dėmesio ir nedemokratiniam bei pakankamai agresyviam Pekino režimui.

Trečioji „blogio šalis“ – Iranas turi būti nuverstas pagal aštuntojo dešimtmečio Lenkijos scenarijų, kai užgimė „Solidarumas“. Irano opozicijai, kuri vis labiau stiprėja, būtina suteikti ryšio priemonių skleidžiant informaciją šalies viduje. Taip pat turi būti skirti pinigai streikuojantiems darbininkams ir jų šeimoms paremti. Be to, būtina kompiuterinė ir spausdinimo technika bei žmogaus teisių gynėjų organizacijų rėmimas.

D.Frumas ir R.Perlas teigia, kad tokie diktatoriai kaip Irano ajatola Ali Homenėjus, Kubos valdovas Fidelis Kastro ar Zimbabvės prezidentas Robertas Mugabė neturi teisės valdyti, kaip ir bet kokie nusikaltėliai, padarę įkaitais savo šalių piliečius ir užgrobę jų turtą.

Autorių nuomone, dar vienas blogio šaltinis, keliantis grėsmę pasauliui, yra Sirija, kuriai reikia pateikti griežtą ultimatumą: nedelsiant nutraukti pagalbą tarptautiniams teroristams, sustabdyti provokacijas prieš Izraelį, išvesti Sirijos armiją iš Libano ir pagaliau atsisakyti autoritarinio režimo.

Tačiau, kaip teigia D.Frumas ir R.Perlas, didžiausią pavojų visam arabų pasaulio ir Artimųjų Rytų regionui, taip pat JAV ir Europai kelia Saudo Arabija, nors formaliai ir skelbiasi esanti Vašingtono sąjungininkė. Ji išleidžia milijardus dolerių islamiškajam fundamentalizmui ir tarptautiniam terorizmui, tarp jų ir „Al Qaedai“ remti. Jeigu Rijadas artimiausiu metu neatsisakys tokios politikos, Vašingtonui būtina nedelsiant priversti Saudo Arabijos monarchus ir jėga atimti iš jos stambiausius rytinių Saudo Arabijos provincijų naftos rajonus.

Toliau autoriai rašo apie Prancūziją, kuri, nors ir nepriskirta prie „blogio ašies“ valstybių, aiškiai leido sau pernelyg daug, ypač po Irako krizės, sugebėjusi suskaldyti Šiaurės Atlanto aljansą. Paryžius sugebėjo patraukti į savo pusę Vokietiją, o svarbiausia, įtraukė į šią NATO vienybės skaldymo veiklą Rusiją, kuri, anot knygos autorių, niekada to nebūtų padariusi be Paryžiaus ir Berlyno iniciatyvos bei politinės paramos.

Maskva, anot D.Frumo ir R.Perlo, dabar žaidžia dvigubą žaidimą vaidindama prisidedanti prie kovos su tarptautiniu terorizmu. Iš dalies prisidėjusi prie Afganistano talibų režimo nuvertimo, tuo pat metu parduodama branduolinę technologiją ir siųsdama specialistus į Iraną bei priešindamasi Irako diktatoriaus Sadamo Huseino nuvertimui. Ir žlugus S.Huseino režimui, Maskvos politika Irako klausimu gana dviprasmiška. Tuo labiau kad niekas negarantuos, kad Rusijos lengvieji ginklai, taip pat sprogmenys bei kilnojamosios raketos per trečiąsias šalis nepatenka į Irako teroristų rankas. Autoriai pareiškia, kad Rusijos prezidentas V.Putinas aiškiai leido suprasti, kad jis sutinka bendradarbiauti su Amerika, bet kartu ir pabrėžia, jog tas bendradarbiavimas turi savo kainą. Aišku, ta kova turi būti kuo didesnė.

O dėl dabartinių santykių su Rusija, kuriuos kai kurie JAV politikai bando skelbti vos ne draugiškais, tai taip iš tiesų nėra. Tie santykiai dabar grindžiami tiktai atskirais sandoriais, ir amerikiečiai jokiu būdu neturi būti naivuoliai, kaip tai jau yra buvę ne kartą, kad Maskva, susidarius palankioms aplinkybėms, atsisakys bet kokių sandorių ar sutarčių, jeigu jai tai bus nenaudinga.

Knygos autoriai primygtinai siūlo Vašingtono administracijai pagaliau atsisakyti iliuzijų ir parodyti Maskvai tikrąją jos vietą, nes Kremlius, flirtuodamas su JAV priešais, tiktai vaidina siekiantis glaudesnių ir net draugiškų santykių su Vašingtonu. Todėl pirmuoju žingsniu parodant Rusijai jos tikrąją vietą pasaulyje turėtų būti Rusijos pašalinimas iš „didžiojo aštuoneto“, į kurį pateko tik dėl Amerikos protekcijos, nors visiškai neatitiko labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių statuso. Pirmiausia – ekonominio išsivystymo. Antra, nebekviesti Rusijos į NATO viršūnių susitikimus. Laikinas Maskvos tariamas pritarimas JAV antiteroristinei politikai visiškai nevertas to, kad Vašingtonas tęstų negarbingą tylėjimą dėl Čečėnijos skerdynių.

© 2004 "XXI amžius"